Apie iškovotą bronzos medalį lietuvis savo mintimis pasidalijo su portalu imtynes.lt.
– Kristupai, po burtų atletai elgiasi skirtingai. Vieni veržiasi pažiūrėti su kuo teks kovoti, kiti stengiasi atsiriboti nuo pasaulio. Kokiai kategorijai save priskiri?
– Osle visai neįdomu buvo sužinoti savo varžovus, bet autobuse Mantas (Mantas Knystautas) išdavė – paklausė, ar gerai žinau kazachą?
– Tavo visos šio čempionato kovos įsimintinos. Tačiau įstrigo paskutinė. Nes lemiama, bronzinė. Ar toptelėjo į galvą, kad esant rezultatui 8:1 reikėtų prilaikyti arklius ir sustoti, pereiti į gynybą.
– Apie rezultatą negalvojau. Norėjau greičiau užbaigti. Visada noriu greičiau viską užbaigti. Būna, kad per skubėjimą negerai baigiasi. Ne šįkart.
– Anksčiau esi kovojęs su kai kuriais varžovais. Analizavai ir darei išvadas?
– Kazachas nematytas. Bulgarui esu pralaimėjęs Europos U23 čempionate. To pralaimėjimo neužskaitau. Sirgau, į varžybas paskutiniu momentu išvykau. Norvegui taip pat pralošiau. Visai neseniai, Druskininkuose.
– Kas pasikeitė po Druskininkų? Praėjo vos pora mėnesių, o ten atrodei visai nekaip.
– Skubėjau labai, norėjau daug veiksmų pridaryt. Dabar atsistojau ramiai…
– Nepanašu, kad dabar Osle neskubėjai?
– Norvegijoje skubėjau kitaip. Susikaupiau psichologiškai, visiškai nusiraminau. Anksčiau, likus pusvalandžiui iki kovos, pradėdavau imtyniauti dar apšilimo salėje, ant kilimo išeidavau gerokai pervargęs. Dabar buvau visiškai ramus, nieko nemąsčiau. Išeinu ant kilimo, paduodu ranką ir pradedu.
– Beje, ar ne per daug rizikavai su norvegu antrame kėlinyje, kai visiškai atidavei iniciatyvą, neaštrinai kovos ir leidai varžovui pasirinkti parterį?
– Buvau įsitikinęs, kad apsiginsiu parteryje. Bet sutinku, čia buvo rizikos.
– Reiškia, paguodoje medalis buvo pakibęs ant plauko?
– Neabejojau dėl pergalės prieš norvegą. Sunkiausia buvo pirma kova prieš kazachą. Reikėjo „prasilaužti“. Prieš čempionatą daviau sau žodį, kad šiose varžybose nerizikuosiu. Bet gavosi atvirkščiai – kiekvienoje kovoje buvo maksimumas rizikos.
– Turbūt nenori kalbėti apie pralaimėjimą armėnui?
– Kodėl? Imtynės, kaip ir visas sportas, susideda ne vien iš pergalių. Armėnas įsikibo į mano ranką, visiškai suvaržė mane. Pasimečiau.
– Apžvelgėm visas kovas. Dabar gali vertinti, ar yra skirtumas tarp Europos ir pasaulio čempionatų?
– Jokio skirtumo! Nėra nei vienos lengvos kovos. Kiekvienai akistatai reikia ruoštis psichologiškai. Skirtumas tas, kad vieną varžovą gali pirmame kėlinuke patiesti, o su kitu šešias minutes kovoti.
– Daug kartų kartoji žodį „psichologiškai“. Kas tave ruošia psichologiškai? Skaitai knygas?
– Kelias skaičiau, bet supratau, kad man gali nurauti stogą, jei per daug skaitysiu. Žinoma, kažkas įstringa. Kol kas tvarkausi savarankiškai.
– Ankstesniuose interviu vis sakydavai, kad svoris tavo priešas. Perėjai į sunkesnę kategoriją. Gal šis žingsnis taip pat įtakojo?
– Manau, kad ne tiek man lengviau, kiek sunkiau varžovams, kurie metė nemažai svorio.
– Taktika pasiteisino?
– Tai ir lengvesniame svoryje sekėsi (šypsosi).
– Tarptautinėje arenoje esi nuo jaunių amžiau, bemaž dešimtmetį. Per tą laiką gerai nušlifavai pjedestalo trečios ir antros vietų pakopas (2012 ir 2013 m. – Europos jaunių čempionato III vieta, 2014 m. – pasaulio jaunimo vicečempionas). Ar buvo graužatis dėl to, jog nesi pirmas?
– Niekados dėl to nepergyvenau. Rūpėdavo kažką parvežt. Aišku, visada norisi pirmos vietos. Apskritai, kažkuria prasme mane „pramušė“ tik šiais metais. Per penkerius metus, kai perėjau į suaugusius, tik keliose varžybose buvau prizininku, o šiemet jau du turnyrus laimėjau.
– Yra daug pavyzdžių, kuomet etatiniai turnyrų laimėtojai blankiai kovoja čempionatuose. Juos vadina „virtuviniais čempionais“. Kodėl taip nutinka? Pervertina savo jėgas? Kame šaknys?
– Lemia daug įvairių faktorių bei įvairios smulkmenos – kaip tą dieną atsikelsi, kaip pasiruoši, kaip nusiteiksi? Labai svarbus yra nusiteikimas. Šis „pasaulis“ šia prasme man buvo idealus. Jau sakiau, kad anksčiau likus trims kovoms aš jau spurdėjau, purčiau rankas, pergyvenau, kovojau mintyse. Osle gerai apšilau, atsiguliau ant kilimo, užsimerkiau ir kažkur išplaukiau. Išėjau ant kilimo visiškai šviežias, jau mačiau ką ir kaip reikia daryti.
– Tu esi savotiškas Edgaro Venckaičio pasiekimų tęsėjas. Abu vienodo svorio, abu pasaulio čempionato prizininkai. Kiek Edgaras įtakojo tavo imtynes?
– Kaip bebūtų keista, nors ir buvome komandos draugai, bet mes poroje stovėdavome itin retai. Bet kai tekdavo treniruotis, buvo tikrai sunku. Treniruotėse jis savęs negailėdavo ir palikdavo ant kilimo maksimumą jėgų. Manau, kad kovingumo iš jo pasisėmiau.
– O technikos?
– Technikos neatkartodavau. Būdavo, jis ar treneriai parodo, bet persidarydavau taip, kaip man patogu. Kai kuriuos elementus ištobulinau ir dariau visiškai atvirkščiai, nei rodydavo. Per treniruotes krisdamas ir pats mesdamas ieškojau savo sprendimų. Būna, mėtai, mėtai, mėtai ir atrandi kažką naujo. Arba, tiesiog, guliu lovoje, žiūriu kovas, pamatau kas kaip įdomiau daro ir pagalvoju, kad pats taip pabandysiu. Kartais atrandu.
– Kaip ir paskutinį iraniečiui atliktą metimą pasaulio čempionate?
– Šį metimą labai gerai jaučiu. Tie varžovų treneriai, kurie mane daugiau studijavę, pavyzdžiui norvegai, saugo savo sportininkus nuo mano judesio į kairę. Nemanau, kad iranietis mane žinojo, pabandžiau, surizikavau, paėjo.
– Kovos metu atlieki absoliučiai ufonautiškus neprognozuojamus veiksmus, kurie prieštarauja fizikos dėsniams. Toks įspūdis, kad ne tik fiziką studijuoji, bet ir gerai žmogaus anatomiją išanalizavęs. Domiesi?
– Gaunasi savaime (šypsosi).
– Užtrauksi pergalės cigaro dūmą?
– Pirma, nerūkau ir nemėginau. Antrą, cigarą rūko čempionai. Man dar šiek tiek pritrūko.
