2018-aisiais Vroclave ant aukščiausio prizininkų pakylos laiptelio lipo Skaistė Venckutė (svorio kategorija iki 55 kg), Inga Mikštaitė (iki 60 kg) ir Eventas Gužauskas (virš 95 kg).
Lietuvių kraityje taip pat buvo du sidabro bei 6 bronzos apdovanojimai.
Kumitė rungties varžybose mūsiškių pelnyti 10 medalių buvo geriausias rezultatas tarp visų komandų. Antrąją vietą šioje įskaitoje užėmė lenkai (6 medaliai: 2 aukso, 2 sidabro ir 2 bronzos), trečiąją – ukrainiečiai (5 medaliai: 2 aukso ir 3 bronzos).
D.Imbras stipriausiu žemyne buvo 2003 (Kaune), 2004 (Plovdive), 2007 (Vilniuje), 2010 (Logrone) ir 2011 (Vilniuje) metais, o dabar ugdo jaunąją kovotojų kartą.
15min pokalbis su vienu iškiliausių šalies kovotojų apie artėjantį žemyno čempionatą, karatė situaciją Lietuvoje ir mūsų sportininkų perspektyvas.
– Prieš metus iš Lenkijos Lietuvos karatė meistrai parvežė 11 medalių, iš kurių trys buvo aukščiausios prabos. Ar įmanoma šį pasiekimą pakartoti šiemet? – paklausėme D.Imbro.
– Labai sunkus klausimas. Mano iki šiol buvusi patirtis rodo, kad Lietuvos sportininkams Lietuvoje sunkiai sekasi pademonstruoti tokius pačius rezultatus, kokius jie demonstruoja užsienyje vyktančiose varžybose. Žinoma, tai turbūt – psichologiniai dalykai. Namų sienos, ateina pažiūrėti mama, tėtis, giminės... Susikoncentruoti sportininkui tokiomis aplinkybėmis yra gerokai sunkiau.
Kitas klausimas, ar mūsų dabartinė kovotojų karta yra pasirengusi šiuos iššūkius įveikti? Aš manau, jog atsakymas būtų teigiamas. Mūsų komanda bus beveik tokia pati, kuri dalyvavo prieš metus vykusiose pirmenybėse, tad patirties bagažas dabar yra kur kas didesnis. Mano, manymu, dabar turime stipresnę komandą.
Taigi dabar didžiausias klausimas – kaip komandos vadovams pavyks suvaldyti tą neigiamą namų efektą. Pastaraisiais metais aš tą tikrai jutau. Ypač dėl jautresnių, jaunų kovotojų.
– Jums 2003, 2007 ir 2011 metais namų sienos padėjo. Pats kovodamas savų sirgalių akivaizdoje jausdavote papildomus psichologinius antpečius?
– Kai tu esi patyręs kovotojas, tau jau nėra svarbu – Lietuva, Japonija ar dar koks pasaulio kraštas. Varžybų dieną nematai žmonių, padarai gerą apšilimą, užlipi ant tatamio, laimi kovą. Tada antrą, trečią ir t.t.
Karatė kova – ne futbolas, kur žaidžiama du kėlinius po 45 minutes. Čia viskas sprendžiasi vos per tris minutes. Arba tu sugebi joms susikaupti, arba ne. Dešimt sekundžių pramiegi ir „ačiū, viso gero!“
Karatė kova – ne futbolas, kur žaidžiama du kėlinius po 45 minutes. Čia viskas sprendžiasi vos per tris minutes. Arba tu sugebi joms susikaupti, arba ne.
Tuo metu aš jau buvau viską išgyvenęs. Buvau senas vilkas, tad nelabai į ką reagavau.
– Būsimajame čempionate, Lietuvai, kaip organizatorei, bus leidžiama kiekvienoje svorio kategorijoje registruoti po papildomą trečią sportininką. Ar kuris nors iš jų galėtų nustebinti?
– Mums tai yra nuostabus dalykas. Pirmiausia, sportininkams tai bus neįkainuojama patirtis. Jei pažiūrėsime į pasaulio čempionatus, tai juos dažniausiai laimi tie, kuriems jau yra 30 ir daugiau metų. Kodėl? Tikrai ne todėl, kad pradeda dalyvauti varžybose nuo 29-erių. Dauguma kovotojų sportuoja nuo 6–7 metų ir sukaupti tinkamą patirties bagažą nėra lengva. Kuo anksčiau patirtį pradėsi kaupti, tuo bus geriau.
Mes tikrai turime labai pajėgių sportininkų, kurie gal per „Marytės plauką“ nepateko į finalus, bet užėmė trečią vietą. Kuo anksčiau jie pradės dalyvauti tokio lygio varžybose, tuo Lietuvos karatė šeimai bus geriau.
– Pastaruoju metu Lietuvos karatė meistrai tokiais įstabiais pasiekimais kaip jūsų kartos atstovai jau nustebina retai. Kas tai lemia? Išaugusi konkurencija?
– Esminis skirtumas nuo tų laikų yra penkios svorio kategorijos. Tuo metu turėjome tik tris ir visi puikiai žinojo, kad jei į varžybas atvyksta bulgaras Valerijus Dimitrovas, jis laimės vidutinį svorį, jei atvykstu aš – turbūt nugalėsiu sunkaus svorio kategorijoje, lengvas svoris taip pat turėjo savo favoritus iš Bulgarijos ir Gruzijos.
Bet senoji karta išėjo, turime penkias kategorijas ir dabar jau neaišku, kas yra lyderis. Iš tos garsiosios plejados dabar varžybose liko tik Valerijus Dimitrovas ir Inga Mikštaitė. Jie vis dar yra atskira kategorija, bet dabar turime labai daug drąsių sportininkų, kurie supranta, kad šansai kaunantis kituose svoriuose prasimušti į stipriausių trejetuką yra tikrai nemenki.
Prisimenu prieš kurį laiką beveik visos pirmos dvi trys V.Dimitrovo kovos baigdavosi nokautais. Tikrai ne tam sportuoji dvidešimt metų, kad atvykęs į rimtas varžybas baigtum kovą anksčiau laiko. Tai žiauriai kerta per motyvaciją. Dabar to nebėra – dauguma sportininkų yra labai panašaus pajėgumo.
– Kiek svarbūs tokiose varžybose yra burtai?
– Šiais laikais diskusijų dėl to kyla vis mažiau. Viską lemia elektroninė sistema, tad tai savotiška loterija: vieniems pasiseka labiau, kitiems – mažiau. Pirmam numeriui yra visiškai tas pats – vis tiek reikės kautis su visais. Tas kuris yra reitinguojamas 3–5, galbūt ir tikisi pirmosiose kovose išvengti topinio varžovo, nes kitaip varžybos gali baigtas labai anksti.
– Vilniuje kausis ir trys jūsų treniruojami sportininkai: Magdalena Gustaitytė, (60–65 kg), Brigita Gustaitytė (virš 65 kg) bei Artūras Zavalnas (kata). Kokie trenerio lūkesčiai?
– Noriu, kad žengtume į priekį, kad viskas būtų geriau nei buvo. Mūsų tikslas, žvelgiant į karatė pasirinkusius jaunus šešiamečius, pirmiausia yra užauginti juos gerais žmonėmis.
Maždaug prieš septynerius metus aš buvau nuvykęs aplankyti savo pirmojo trenerio. Buvo susirinkę visi tuometiniai treniruočių draugai. Iš penkiolikos vyrų šioje sporto šakoje likau tik aš vienas, bet man malonu, kad visi kiti išaugo į sirgalius ir teisingus žmones: kažkas daktaro laipsnį apsigynė, kažkas kariuomenėje dirba, kažkas prezidentūroje.
Mūsų tikslas, žvelgiant į karatė pasirinkusius jaunus šešiamečius, pirmiausia yra užauginti juos gerais žmonėmis.
Mūsų tikslas, žvelgiant į karatė pasirinkusius jaunus šešiamečius, pirmiausia yra užauginti juos gerais žmonėmis.
Nuo tos akimirkos nusprendžiau, kad mano svarbiausias tikslas, jog per karatė būtų ugdomi teisingi žmonės, siekiantys savų tikslų.
Jei visgi ambicijos sporte yra didesnės ir suėjus šešiolikai metų, nori si siekti rezultatų, tuomet aš sakau, kad pagrindinis tikslas yra pasaulio čempionatas. Nereikia galvoti apie Lietuvos ar Europos čempionus, reikia galvoti apie pačią viršūnę. Visos kitos varžybos yra tik tarpinės stotelės, leidžiančios patikrinti tavo galimybes.
Mano treniruojamas trejetas gana jaunas – 24–25 metai. Visi sportuoja nuo šešių metų, yra ambicingi. Tikslas? Magdalenai ir Artūrui tai bus pirmasis suaugusiųjų čempionatas, Brigitai – trečias ar ketvirtas. Noriu, kad visi jie koptų į viršų, o statistika, kaip minėjau, nemeluoja – pasaulio čempionatus laimi 30-ies ir vyresnio amžiaus atletai.
– Šiemet vyks ir planetos pirmenybės. Ar tai reiškia, kad šis čempionatas Vilniuje – tik tarpinė stotelė žvelgiant į tą turnyrą?
– Žinoma, kad žiūrime toliau. Pasaulio čempionatas yra pagrindinės šių metų varžybos. Kaip olimpinių sporto šakų dalyviai dėliojasi tarpinius tikslus, taip ir mes, ypač su Brigita, esame sudarę planą, kurio pagrindinis tikslas – pasaulio čempionatas. Visa kita yra tik tarpinės stotelės.
