Pirmojo dano meistrė A.Dauskurtė yra gerai žinomas asmuo Lietuvos kiokušin karatė pasaulyje. Daug metų „Shodan“ klube sportavusi moteris dabar, pasipuošusi juodu diržu, ugdo jaunąją kartą.
Karatė patirtis padeda kiekvieną dieną
„Aš nuo pat vaikystės buvau labai aktyvi, vienu metu lankydavau net keletą būrelių. Išbandžiau ne vieną sporto šaką – lengvąją atletiką, krepšinį, futbolą, kvadratą, bet treniruotės buvo daugiau mėgėjiško pobūdžio. Gyvenau mažame miestelyje Salantuose, ten stiprios sporto bazės nebuvo, nebuvo ir didelio pasirinkimo, – savo kelio pradžią prisiminė trenerė. – Mano mokykloje buvo sustiprinta choreografija, įveikiau atranką į šokių klasę, tad, kol gyvenau Salantuose, lankiau šokius (nuo 1 iki 6 klasės). Pakeitus gyvenamąją vietą, sporto galimybės ir būrelių pasirinkimas buvo įvairesnis. Einant gatve, akį patraukė plakatas, kviečiantis išbandyti karatė treniruotes. Tai buvo lemtingas plakatas. Šis sportas mane lydi jau 22 metus.“
Per savo karjerą A. Dauskurtė iškovojo ne vieną pergalę ir medalį, tačiau paklausta apie labiausiai įsiminusias savo sportinio kelio akimirkas jų nepaminėjo.
„Kelionės, treneriai, bendrystė, pasiekimai, stovyklos. Manau, pagrindinis dalykas yra tai, kad šis sportas formavo ne tik mano charakterį, bet labai daug prisidėjo prie mano kaip asmenybės augimo, suformavo mano emocinį intelektą. Kovinio sporto dėka susiformavo gebėjimas suprasti ir toleruoti stiprias neigiamas emocijas, nukreipti jas produktyvia linkme. Formavo pasitikėjimą savimi, lankstumą ir pasirengimą adaptuotis, – dėstė juodojo karatė diržo savininkė. – Nuolat kintančioje kovoje reikėdavo prisitaikyti prie varžovo, veikti esant nepatogiai kovai, siekti tikslo. Dar galėčiau išskirti nemažai žmogiškų vertybių, dorybių, kurios formavosi šio sporto dėka: valia, drąsa, kantrybė, pagarba (sau, varžovui, treneriams), susitelkimas, atkaklumas, drausmė, patikimumas. Tai nėra baigtinis sąrašas. Visos šios vertybės tarnauja gyvenime kiekvieną dieną.“
Vaikai per 10 metų pasikeitė
Kaip dažnai nutinka kiokušin karatė pasaulyje – vieną dieną sportininkė pasuko trenerės keliu. „Shodan“ trenerės gyvenime toks posūkis buvo atliktas 2010-aisiais.
„Jau buvau sukaupusi 10 metų treniruočių ir varžybų patirties, turėjau kuo dalintis, – pasakojo trenerė. – Šis darbas man labai patinka.“
Treniruotes Klaipėdoje, Plungėje ir Telšiuose vedanti buvusi sportininkė sutinka su įvairiose temose aptariamu reiškiniu, kad dabartinė vaikų karta yra unikali.
„Akivaizdu, kad keičiasi kartos – prieš 10 metų pradėję sportuoti vaikai buvo kitokie nei ateinantys dabar, – sakė A. Dauskurtė. – Todėl ir trenerės darbas yra nuolat kintantis. Ši karta reikalauja specifinių trenerio darbo įgūdžių bei nuolatinio tobulėjimo. Tačiau mane džiugina ir pats treniruočių procesas, ir pasiekti rezultatai.“
Paklausta apie savo auklėtinių rezultatus, klaipėdietė jau paminėjo ir medalius, tačiau ir šį kartą labiau akcentavo gyvenimiškas vertybes.
„Lengviausia įvertinti varžybų rezultatus, nes jie yra labiausiai apčiuopiami. Esu užauginusį ne vieną Lietuvos bei Europos čempionatų prizininką, tačiau šitame sporte kiekvienas pasiekia savų pergalių, – dėstė pašnekovė. – Vieni išmoksta dirbti su savo baimėmis, kiti – išsikelti tikslus ir jų siekti, treti mokosi drausmės. Kiekviena, kad ir mažytė, pergalė yra pergalė, vedanti į vis didesnius laimėjimus, kurie svarbūs asmeniškai pačiam sportininkui.“
Tarnyba vidury niekur
A.Dauskurtė vienu metu nuo Klaipėdos, „Shodan“ ir Lietuvos buvo nutolusi tūkstančius kilometrų – įveikė sudėtingą atranką ir išvyko į karinę misiją Afganistane.
„Tuo metu mano gyvenime buvo labai daug karatė. Manau, viena tokio žingsnio priežasčių buvo noras išbandyti save ir kitoje veikloje, – kalbėjo trenerė. – Žvelgdama atgal suvokiu, kad tai buvo labai panašus kelias – pilnas iššūkių, nuolatinis darbas su baimėmis, tobulėjimas ir augimas. Tai reikalavo nuolatinės drausmės. Atranka nebuvo lengva – moteriai tokiose nuolat iškyla keblumų, teko susidurti ir su įvairiomis vadų nuostatomis. Pavyzdžiui, kad bet koks karys vyras yra geriau už moterį.“
Tarnybą Goro provincijoje esančiame Čagčarane klaipėdietė prisimena kaip gyvenimą vidury niekur.
„Ten buvo karinė bazė, vadovaujama Lietuvos pajėgų. Ji buvo įkurta ir jos veikla užtikrinta tiesiog vidury niekur, viename vargingiausių ir atokiausių Afganistano rajonų. Kaip šiandien prisimenu tą akimirką ir jausmą, kai atsidarė amerikiečių oro pajėgų lėktuvo „C – 130 Hercules“ rampa ir atsivėrė tarp kalnų esantys smėlio laukai, trenkė iki tol dar nejaustas karštis. Oras buvo persmelktas dulkių ir kaitros“, – pasakojo A. Dauskurtė.
Kitas iš Afganistano išlikęs stiprus prisiminimas – namų ilgesys.
„Labai puikiai menu stiprų namų ilgesio jausmą, tačiau šiandien jaučiu ir nostalgiją. Ją lydintys emociniai išgyvenimai yra pakankamai sudėtingi ir skirtingi. Iš vienos pusės, tie praeities įvykiai, kuriuos prisimenu, yra malonūs ir sukelia teigiamus jausmus. Iš kitos – prisiminimai atspindi kažką, kas yra prarasta, o tai sukelia liūdesį. Afganistanas vadinamas blogiausia vieta gimti pasaulyje. Tikrai, afganų vaikai kasdien patiria didžiulį skurdą ir smurtą, ten yra didžiulis vaikų mirtingumas, prasta mityba, priverstinės santuokos. Užtenka vieną kartą pamatyti, kad prisimintum tai visą likusį gyvenimą“, – neslėpė ir slogių išlikusių prisiminimų pašnekovė.
Pasak A.Dauskurtės, karatė ją gerai užgrūdino ir parengė misijai: „Karatė ir kariuomenė man atrodo labai giminingos. Tai yra darnus tandemas. Kariui taip pat svarbu drausmė, pagarba, savigarba, aukštas pareigos jausmas, atkaklumas. Karatė dėka turėjau gerą psichologinį bei aukštą fizinį pasirengimą, todėl man buvo lengviau 6 mėnesius vykusioje atrankoje į misiją, vykdyti užduotis ir atlikti karinius veiksmus.
Dabar esu karys be uniformos. Man karys – žmogus, kuris turi vidinį pojūtį, kad jis yra atsakingas už savo šalį, savo šeimą, savo veiksmus. Man karys – žmogus kovotojas.“
Tiek karatė, tiek karinės temos „Shodan“ trenerei nėra temos, liekančios išorėje už namų durų. Mat A.Dauskurtės vyras taip pat didelę gyvenimo dalį paskyrė abiems šioms sritims.
„Vyras 8 metus treniravo savo kūną ir dvasią karatė salėje ant tatamio bei treniravo jaunąją kartą. Tačiau dabartiniame jo gyvenimo etape karatė nėra, – sakė A.Dauskurtė. – Žinoma, sportas yra nuolatinė tema mūsų šeimoje. Kalbamės apie treniruotumo ugdymą, organizmo adaptaciją, mitybą, psichologini rengimą, reikiamų charakterio savybių formavimą, motyvaciją, kvėpavimo svarbą.“
Sujungti psichologinę edukaciją ir karatė
Misija Afganistane liko praeityje ir prisiminimuose, o naujų iššūkių A.Dauskurtė ieško arčiau.
„Karatė mane lydi ilgus metus, tai jau gyvenimo kelias. Į viską po truputi imu žvelgti kitu kampu, o siekdama naujų žinių bei praplėsti savo galimybes, įstojau mokytis į Kauno geštalto studijų centrą, – dėstė trenerė. – Vis kyla mintys sujungti psichologinę edukaciją ir karatė. Esu geštalto psichoterapijos praktikė, konsultuoju individualiai savo sportininkus – ir vaikus, ir suaugusius.“
Kiokušin karatė meistrė tikisi, kad jos idėja bus naudinga žmonėms.
„Ateityje matau geštalto psichoterapijos ir karatė tandemą, kaip būdą ir priemonę išsilaisvinti nuo užstrigusių emocijų. Emocijos, kurios atsiranda mūsų kūne, suteikia impulsą veiksmui. Tačiau jeigu emocijos buvo užspaustos, neišreikštos, kūne kaupiasi nerealizuota energija. Pastebiu, kad dažniausiai žmonės nesuvokia, sulaiko energiją raumenyse, sukurdami chronišką įtampą kūne. Tokiu būdu kaupiame kūne stresą. Sujungusi geštalto psichoterapiją su karatė, turėsiu puikią praktiką, kuri padės sumažinti stresą, paleisti įtampą, pyktį, liūdesį, kaltės jausmą, gėdą, padės žmonėms kurti ryšį su savimi ir savo kūnu“, – užbaigė A.Dauskurtė.
