Panevėžietė pasaulio čempionatui rengėsi Kauno „Oriens“ klube kartu su Vytautu Kalvaičiu, kuris taip pat startuos Vilniuje. Viskas vyko sklandžiai, visi namų darbai atlikti. „Nepasakyčiau, kad pasirengimas pasaulio pirmenybėms buvo sunkesnis nei kitoms varžyboms. Jau šešerius metus sportuoju be didelių pertraukų, nuolat tenka ruoštis tai Lietuvos, tai Europos ar pasaulio čempionatams, todėl esu įpratusi prie didelių krūvių, sportuoju dukart per dieną, – sako Rūta.
– Be to, apie šį pasaulio čempionatą galvojau dvejus ar trejus metus, kai tik sužinojau, kad jis vyks Lietuvoje. Kadangi mano reitingas Europoje gana aukštas, tikėjausi, kad turėsiu galimybę jame startuoti. Galima sakyti, kad tikslingai dirbau dėl šių varžybų mažiausiai dvejus metus.“
Rūta nedrįso garsiai kalbėti apie savo tikslus pasaulio čempionate: „Bijau prisišnekėti. Iš tiesų esu padariusi viską, kad galėčiau pasiekti gerų rezultatų Vilniuje. Ir jeigu nepaves psichologiniai dalykai (o jie, tikiuosi, nepaves), turėtų viskas sektis gerai. Pati sau esu iškėlusi aukštus tikslus, bet geriau apie tai iš anksto nekalbėti.“
Kovotoją gerai pasirodyti šiame pasaulio čempionate motyvuoja tai, kad kitas startas tokio lygio varžybose bus po ketverių metų ir nėra jokių garantijų, kad ji galės jame startuoti. „Moteriai toks laiko tarpas profesionaliame sporte – labai ilgas, nežinia, kas gali įvykti per tiek metų, todėl noriu dabar padaryti viską, ką galiu. Labai tikiuosi, kad padės ir namų sienos – juk mus palaikys artimieji, draugai, kolegos, savi žiūrovai. Nuteikiau save, kad žiūrovų palaikymas gali man pridėti jėgų nors ir penkioms sekundėms, bet jos gali būti lemiamos“, – svarsto R.Brazdžionytė.
Triskart Eurpos lengvo svorio vicečempionė prieš dvejus metus jau yra dalyvavusi ir kiokušin karatė olimpiadoje – pasaulio čempionate be svorio apribojimų. „Ten lengvasvorėms mažai šansų, todėl ir noriu šiame pasaulio čempionate pasiimti viską, ką galiu. Čia kovosime pagal svorio kategorijas, todėl neturėtų būti sunkiau nei Tokijuje“, – viliasi ji.
Rūtos kovos stilius – stiprūs rankų smūgiai ir nuolatinis varžovės spaudimas. „Japonės „nepajungiamos“. Jos gali mirti iš skausmo, bet neparodys, kad smūgis buvo tikslus, tai – jų garbės reikalas. Juk japonai ant tatamio išeina kaip į karą. Jie neretai nieko ypatinga nepadaro, bet ir tau neleidžia nieko nuveikti. Todėl su jais kovojant reikia ne tik smūgių, bet ir turėti iniciatyvą, kad galėtum tikėtis pergalės. Gal šiuo atveju namų sienos mums padės“, – sako R.Brazdžionytė.
Pirmoji Rūtos varžovė Vilniuje bus Khadijeh Kazempour iš Irano. Sėkmės atveju jai jau tektų kovoti su viena Japonijos rinktinės lyderių Sayaka Kato, kuri pirmajame rate greičiausiai įveiks Pietų Afrikos atstovę. „Jeigu jau patekome į pasaulio čempionatą, vadinasi, visi turime šansų laimėti. Pergales ar nesėkmes lems daugybė niuansų, svarbu išlaikyti psichologiškai ir tuomet viskas bus gerai“, – optimizmo nestokoja kovotoja.
