– Artūrai, kaip prasidėjo tavo kelias koviniame sporte?, – sportininko paklausė Dominykas Juška.
– Nuo pat vaikystės buvau toks judrus vaikas, norintis sportuoti, kažką aktyviai veikti. Ėjau pro sporto klubą su mama, atsimenu sakau „žiūrėk – sporto klubas“. Užėjom ir man labai patiko, tada pradėjau treniruotis pas Tadą Jonkų. Pirmas mano treneris, nuėjau ir kažkaip „užsikabinau“ nuo to karto.
– Kiek laiko jau užsiimi šiuo sportu?
– Jau greitai bus 10 metų.
– Kokie tavo pasiekimai kikbokse per tokį laiko tarpą?
– Mėgėjų lygyje – daugkartinis Lietuvos čempionas, Europos čempionate užėmiau 4 vietą, pasaulio kikbokso taurės prizininkas. Šiuo metu daugiau kovoju pagal profesionalias kikbokso taisykles, pagal kurias esu iškovojęs 8 pergales ir patyręs 2 pralaimėjimus.
– Ar turi kažkokią kovinio sporto žvaigždę, kuri tau yra kaip pavyzdys?
– Chamzatas Čimajevas – jo agresyvumas, jo stilius ir tuo pačiu pagarba, kurią rodo seniems žmonėms.
– Kai kurie Lietuvos trenerių ir kovotojų sakydavo, kad pats esi Remigijaus Morkevičiaus kopija.
– Lygiuotis į jį nenorėčiau. Žmonės mus palygino ne iš asmenybės, o iš kovojimo stiliaus perspektyvos.
– Kaip galėtum apibūdinti save keliais žodžiais ar keliais sakiniais žmonėms, kurie tavęs visiškai nepažįsta?
– (Juokiasi) Draugiškas ir paprastas žmogus.
– Esi ne kartą kovojęs UTMA organizacijoje. Ten jau turi pravardę, „žmogus-suktukas“. Kokia šios pravardės istorija?
– Atsirado paprastai – 4 turnyrai ir 4 mano priešininkai krito nuo „suktuko“ – buvo nokautuoti.
– Prieš kelias dienas buvo paskelbta, kad artėjančiame UTMA turnyre, kuris vyks Klaipėdoje sausio 17-ąją, kovosi prieš Dovydą Levickį. Kokia nuotaika ir kokią kovos baigtį matai?
– Taip. Nuotaikos labai geros, šitos kovos labai ilgai laukiau. Nuotaika labai gera. O dėl kovos – arba aš jį arba jis mane. Jis aštrus, geras, greitas – taip pat kaip ir aš. Mes abu esame lyderiai svorio kategorijoje iki 63,5 kg. Atėjo laikas susitikti ir išsiaiškinti, kuris iš mūsų yra „numeris vienas“?
– Kiek laiko laukei šitos kovos, nes buvo situacijų, kad jūs jau turėjote kovoti, tačiau kova neįvyko. Gal gali šiek tiek paaiškinti situaciją?
– 6 kartus turėjome kovoti, 6 kartus tarėmės. Nepavyko, nes tai aš, tai jis patyrė traumą. Vėliau nesutarėme su organizatoriais dėl pinigų – taip ir gavosi, bet, ačiū Dievui, dabar kova paskelbta.
– Bet jūs jau vieną kartą buvote kovoję?
– Taip. Man buvo 16 metų, jam - 20. Tą kartą aš pralaimėjau.
– Ir kovojote pagal Tailando bokso (angl. Muay Thai), o ne kikbokso taisykles?
– Taip, pagal Tailando bokso taisykles. Dabar išvysite visiškai kitą Artūrą. Fiziškai, techniškai jaučiuosi geriau, visiškai kitas greitis. Manau šį kartą kova pasibaigs kitaip, negu praeitą kartą.
– Kokią kovos baigtį matai – 3 raundai ir teisėjų verdiktas ar kova bus sustabdyta anksčiau laiko?
– 100 proc. tik anksčiau laiko – arba jis mane, arba aš jį. Čia kitaip ir būti negali.
– Turi brolį Arseną, kuris taip pat užsiima koviniu sportu. Ar turite kažkokį bendrą tikslą?
– Užsidirbti daug pinigų ir nedirbti jokio kito darbo – pajamas gauti iš šito sporto. Arba kitaip pasakius – viską darysim, kad nieko nedaryt.
– Kaip manai, ar kovinio sporto lygis Lietuvoje auga? Kodėl?
– Tikrai auga – buvo viena organizacija, dabar jų vis daugėja. Taip pat atlyginimai už kovas žymiai geresni, pradėjo vertinti kovotojus, bet gaila, kad daug tų „šoumenų“ atsiranda.
– Norėtum, kad kovinis sportas Lietuvoje populiarėtų dėl pačių kovų, o ne dėl visų „šoumenų“?
– Tikrai taip, nes dabar tuos, kurie daro iš šio sporto šou, vertina labiau negu tikrus kovotojus.
– Ilgą laiką buvai dingęs iš UTMA organizacijos ir kovojai kitose profesionaliose užsienio organizacijose. Ar galėtum palyginti, kur geresnės sąlygos – UTMA ar užsienyje?
– Užsienyje. Ten gavai priešininką, atėjai, sukovojai, pasiėmei pinigus ir išėjai. O Lietuvoje šiek tiek kitaip – ne visada randa varžovą, kartais jie ir patys atsisako kovoti ir taip toliau.
– Gal dėl to, nes Lietuvoje mažesnė paklausa?
– Taip, iš paklausos pusės – užsienyje geriau. Bet Lietuvoje smagiau, nes čia savos namų sienos.
– Kokie tavo asmeniniai ateities tikslai? Buvai minėjęs, kad uždirbti daug pinigų ir pragyventi iš šito sporto, bet gal turi tikslą garsinti Lietuvą, kaip, pavyzdžiui, Sergejus Maslobojevas, kuris yra pirmasis lietuvis tapęs „WAKO-PRO“ pasaulio čempionu? Galbūt turi panašų tikslą?
– Mano tikslas – iš šito sporto kuo daugiau pinigų užsidirbti. Tam, kad mano tėvai nedirbtų ir būtų laimingi. Viskas – čia mano tikslas. Aš čia tik dėl to ir, aišku, nuskinti daug pergalių.
– Kaip suprantu, neturi mintyse organizacijos, į kurią labai norėtum patekti?
– Man nėra skirtumo, kur kovoti. Svarbu, kad būtų geras atlygis. Su kuo ir kada – visiškai nėra skirtumo. Visi kovotojai šiame sporte yra dėl pinigų ir kiekvienas iš mūsų nori jų uždirbti kuo daugiau.
– Sportuoji jau 10 metų, kaip suprantu, pas tą patį trenerį. Ar sutinki su pasakymu, kad treneris yra kaip antras tėvas?
– 100 procentų. Mano treneris man kaip antras tėvas – jau 7 metus važiuoja su manim į varžybas. Visi mano karjeroje patirti pralaimėjimai buvo tada, kai jo nebuvo mano kampe. Jis mato visas mano klaidas, žino, kokį apšilimą duoti man prieš kovą. Tiesiog visur sutampam. Nemanau, kad su kitu treneriu taip „susidirbčiau“.
– Kaip manai, visi vyrai turi pabandyti šitą sportą? Kodėl?
– Kiekvienas net neturi, o privalo pabandyti. Toks pasaulis dabar, kur nežinai, kas gali nutikti išėjus į lauką pasivaikščioti. Kiekvienas vyras turi mokėti apginti save ir savo artimuosius.
– Ir pabaigai: ko galima iš tavęs tikėtis šitame UTMA turnyre, kovoje prieš Dovydą Levickį?
– Manau, pamatys mano vieną iš geriausių formų, mano geriausių versijų ir tiesiog „kalsimės“ su juo. Laukia karšta kova.
