Šiuo metu kovotojo sąskaitoje – 11 pergalių ir tik 1 pralaimėjimas.
„Žinoma, būčiau patenkintas, jei įraše nebūtų pralaimėjimo, – LRT.lt atviravo kovotojas. – Tačiau suprantu, kad iš klaidų privalau mokytis. Pralaimėjimas buvo vertinga pamoka ir patirtis. Nors ir nesmagu, bet pralaimėjimo skonis kartais yra sveika. Jis atskleidžia tavo silpnas vietas, kurias reikia sustiprinti. Pralaimėjimai tik motyvuoja dar stipriau dirbti treniruotėse, nesvarbu, kad anksčiau atrodė, kad jose atiduodavai visas savo jėgas“.
Prisiminęs savo karjeros pradžią, L. Urbonavičius pabrėžė, kad pirmuosius kartus ringe teko susitikti su vaikinais, kurie turėjo panašią patirtį.
„Tad aš juos nesunkiai įveikdavau, – komentavo 30-etis kovotojas. – Jaučiau, kad mano lygis yra aukštesnis. Savo varžovus pranokdavau tiek fizine, tiek technine puse – nereikėjo daug galvoti, kaip laimėti. Tiesiog ėjau ir triuškinau“.
Pasak L. Urbonavičiaus, su patirtimi ateina ir galingesni varžovai. „Viskas pasikeitė, kai mano įraše atsirado dešimt pergalių, – sakė kovotojas. – Nuo tos dienos kiekvienai kovai reikia stipriai ruoštis ne tik fiziškai bei techniškai, bet ir strategiškai. Kuo daugiau patirties, tuo labiau suprantu, kur turiu tobulėti – kuo giliau į mišką, tuo medžiai tankesni. Bet taip gimsta motyvacija“.
Tobulėjimas, L. Urbonavičiaus teigimu, yra svarbiausias dalykas žmogaus gyvenime. „O pergalė kovotojui reiškia, kad viską darai teisingai savo tobulėjimo kelyje. Ir tai yra neapsakomai geras jausmas, – teigė kovotojas. – Ką reiškia būti kovotoju? Tai reiškia kiekvieną dieną arti salėje po du kartus, po treniruočių jaustis sulūžusiam, bet laimingam, kad atidavei visas jėgas, o vėliau, po kažkurio laiko tarpo, turi kovoti iki nebegalėjimo... Ir visa tai dėl tos pačios pergalės, po kurios viskas prasideda iš naujo“.
Netrukus L. Urbonavičius pasvarstė, kuo būtų tapęs, jei vieną dieną nebūtų užėjęs į kovos menų klubą. „Gal būčiau dirbęs pagal specialybe? Statybų sektoriuje? Gal būčiau emigravęs? Labai sunku pasakyti... Gyvenimas yra nenuspėjamas, kiekvienas kelias atveria naujas duris, – kalbėjo „Kapitonas Lietuva“. – Tačiau žinau, kad mišrūs kovos menai mane sugebėjo „pažaboti“.
Pasirodo, L. Urbonavičius nuo mažens turėjo labai daug energijos.
„Nuolat bandydavau įrodyti, kad esu stipriausias – tiek mokykloje, tiek kieme. Ir nesvarbu, ar tai buvo bendraamžiai, ar vyresni, – prisipažino pašnekovas. – Paauglystėje nuolat mušdavausi. Kaime nebuvo, kur kitur nukreipti energijos, visada savamoksliškai imtyniaudavau su draugais. Atvykęs į Vilnių pradėjau lankyti mišrių kovos menų treniruotes ir tapau žymiai ramesnis, nes nieko niekam nereikėjo įrodinėti. Tai darydavau narve, ant tatamio per treniruotes“.
L. Urbonavičius tuoj pat suskubo paneigti mitą, kad trisdešimtas gimtadienis kovos menuose yra reikšmingas. „Tarp sunkiasvorių tai nėra daug. Daugelis savo trisdešimtmetį galėtų įvardinti kaip brandos amžių, kai prasideda didžiosios pergalės, – kalbėjo kovotojas. – Paskaičiuokime, dabartiniam UFC sunkaus ir pusiau sunkaus svorio čempionui Danieliui Cormier – 39-eri. Ir jo niekas negali įveikti“.
Paklaustas, kada vėl žengs į narvą, L. Urbonavičius teigė tikintis, kad artimiausia jo kova – kitų metų kovą.
