L.Niūniava iškovojo aukso medalį fuku–go rungtyje, kurioje 2008 metais pasaulio pirmenybėse pelnė bronzos apdovanojimą, tačiau kitose rungtyse jaunojo sportininko pasirodymas nebuvo toks sėkmingas: kata rungtyje pelnė bronzos medalį, o iš kumite varžybų buvo diskvalifikuotas dar per atrankos kovas, kai neleistinai smūgiavo varžovui.
Su L.Niūniava kalbamės apie įvykusias Lietuvos pirmenybes, lapkričio mėnesį vyksiantį planetos čempionatą ir karatė padėtį Lietuvoje.
– Kaip vertinate Lietuvos čempionatą?
– Medaliai viską pasako. Tačiau gavau gana neblogų pamokų. Iškilo sunkumų dėl kontrolės. Per pastaruosius metus maždaug 5 varžybose buvau diskvalifikuotas už kontaktą su varžovu. Taip įvyko ir šįkart. Bet atsigriebiau fuku–go rungties finale, kuriame susitikau su tuo pačiu partneriu.
– Išvengti kontakto išmokstama ar tai priklauso nuo sėkmės?
– Įmanoma jį kontroliuoti. Tam reikia patirties. Partneris nestovi, jis juda, todėl pataikyti sunkiau. Norint padaryti efektingą smūgį reikia ne tik varžovą priliesti, bet ir į jį smūgiuoti, o kontroliuoti jėgą sunku. Tai turi atlikti per kelias milisekundes. Norint tai kontroliuoti reikia nuosekliai dirbti sporto salėje.
– Ar čempionate pavyko įgyvendinti sau keltus tikslus?
– Iš dalies. Visuomet mano tikslas yra laimėti dvikovą pirma laiko, atlikti tiek judesių, kiek reikia. Per finalines kovas atlikau apie 7 smūgius, iš jų 2 buvo efektingi, už juos gavau taškus.
– Kokius rezultatus tokiu pasirodymu pasiektumėte pasaulio čempionate?
– Šiuo metu iki pasaulio čempionato lygio dar reikia daug ruoštis. Pamačiau, kad yra spragų, reikia dirbti. Kartais trūksta fizinio pasirengimo. Į pasaulio čempionatą susirenka geriausi pasaulio karatistai, kurie treniruojasi 7 kartus per savaitę ir tuo gyvena.
– O lietuviai tuo negyvena?
– Tai yra hobis. Taip, mes dirbame, aš treniruojuosi kasdien 2–3 valandas, neskaitant fizinio pasirengimo. Fizinis pasirengimas turi užimti didžiąją dalį dienos. Bet turbūt per mažai treniruojuosi. Galima būtų ir daugiau, bet tuomet kyla problema: iš ko gyventi? Užsienyje yra rėmėjų, iš kurių sportininkai gyvena, o Lietuvoje turime užsidirbti duonai ir dar susimokėti už treniruotes. Dėl to pasaulyje yra geresnių sportininkų už mus. Vien valios ir ryžto neužtenka.
