Istorinis čempionatas, – taip praėjusią savaitę Madride vykusias pirmenybes pristatė pasaulio karatė federacijos (WKF) prezidentas Antonio Espinosas.
Daugiau nei 1400 karatė kovotojų iš 139 šalių varžėsi Ispanijos sostinėje, iš kur krypo žvilgsniai į Tokiją.
2020 metais Tokijuje karatė pirmą kartą pasirodys olimpinėse žaidynėse, kai buvo įtrauktas į jų programą kartu su beisbolu (softbolu), riedučių sportu, laipiojimo ir banglenčių varžybomis.
Iš visų naujų sporto šakų karatė vienintelė asocijuojasi lietuviams su saviškių medaliais aukšto rango varžybose.
Tituluoti atletai, tokie kaip Donatas Imbras ar Margarita Čiuplytė, puošė žurnalų viršelius. Šių metų Europos pirmenybėse Lenkijoje lietuviai iškovojo 11 medalių, iš jų 3 aukso. Bet visa tai – kiokušin varžybose.
Olimpinės karatė pirmenybėse Madride lietuvių rezultatai kitokie – 3 laimėtos dvikovos ir 8 pralaimėtos per visus aštuonis sportininkus. Žinoma, jokio medalio.
„Vidutiniškai. Tikėjomės šiek tiek geriau“, – paprašytas įvertinti komandos pasirodymą nedaugžodžiavo iš Madrido grįžęs Lietuvos karatė federacijos vadovas Romas Vitkauskas.
Jis nenori to sakyti garsiai, bet 2020 metų olimpinėse žaidynėse Lietuvos karatė kovotojai nepretenduos į medalius. Didelė tikimybė, kad mūsiškių iš viso nebus Japonijoje, nes olimpinėje karatė lietuviai nėra tokie stiprūs, kaip pilno kontakto karatė kovos lauke.
Prieš dvejus metus įkurtoje kelis stilius vienijusioje kontroliuojamo kontakto karatė varžybose lietuviai žengia pirmuosius žingsnius.
„Turime kelias žvaigždutes, kurios atitinka elitinio karatė kovotojo sąvoką. Turime jaunų talentų, tokių kaip Tomas Balčius ir Gabrielė Marozaitė – jiems dabar po 18-19 metų, tad po kelerių metų galime kažko sulaukti. Bet pradžiai jie turi kažką nuveikti Europos pirmenybėse.
Iki olimpinių žaidynių liko tik metai“, – perspektyvas išvysti Lietuvos karatė kovotoją ant olimpinio kilimo atsargiai vertino R.Vitkauskas.
Jis priminė, kad atranka į Tokiją bus žiauri, nes olimpinėse žaidynėse karatė turės mažai rungčių (po 4 vyrams ir moterims) ir mažai vietų atletams (iš viso 80).
Galbūt dėl pirmojo karto, bet Tokijo programoje karatė turės mažiau sportininkų nei dauguma kitų sporto šakų. O įspūdį turi palikti ryškų, garantijų dėl karatė įtraukimą į 2024 metų žaidynių Paryžiuje programą dar nėra.
Lietuviai pasuko agresyvesne kryptimi
Lietuviams kilti olimpiniu reitingu ar pagriebti bilietą olimpinės atrankos varžybose kitąmet bus sunku, nes mūsų šalies kovotojai stipresni kitur.
Rinkdamiesi dvi karatė kryptis – pilno kontakto (kai leidžiama smūgiuoti pilna jėga) ir kontroliuojamo kontakto (kai leidžiama tik prisiliesti ir daugiau lemia teisėjų sprendimai) lietuviai seniai pasuko į agresyvesnio sporto pusę.
Tarsi dziudo ir sambo, baidarių ir kanojų irklavimas ir akademinis irklavimas, disko metimas ar kūjo metimas – taip ir karatė mėgėjai rinkosi. Nuo 1990-ųjų, kai sugriuvus SSSR karatė galėjo išlįsti į dienos šviesą iš miškų ir parkų, lietuviai mieliau linko prie greitai išpopuliarėjusios kiokušin.
„Turbūt, – paklaustas, ar lietuviams labiau patinka agresyvesnis kovos stilius, pripažino R.Vitkauskas. – Natūraliai taip susiklostė, kad pilno kontakto karatė klubų pas mus yra kelis kartus daugiau.“
Ir trenerių – arti pusantro šimto trenerių turinti pilno kontakto karatė lenkia olimpinį karatė kelis kartus. Ir valstybės pinigais kokiokušin dėl ilgo įdirbio finansuojama dosniau nei olimpinis karatė, šiemet skaičiavęs 50 tūkst. eurų biudžetą.
Tačiau aršios konkurencijos tarp dviejų seserų nėra.
Sekėjų skaičius svarbiau nei olimpinis medalis
Kaip graikų ir romėnų imtynės nekonkuruoja su laisvosiomis imtynėmis, taip karatė stiliai nestoja į dvikovą.
„Sportininkai gali pereiti iš vieno karatė į kitą, bet reikia laiko. Viskas yra įmanoma. Dainius Šalenga irgi ilgai žaidė rankinį, bet tapo aukšto lygio krepšininku. Karatė kovotojai gali kovoti ir vienu, ir kitu stiliumi, bet reikia laiko. Olimpinėje karatė reikia kantrybės ir įdirbio, kad sportininkai norėtų sukti olimpine kryptimi, matytų olimpinę idėją“, – kalbėjo R.Vitkauskas.
Pats buvęs karatė meistras R.Vitkauskas anksčiau yra vadovavęs kiokušin federacijai.
Nors dabar taikinys yra Tokijas, jis mano, kad olimpinis kelias nėra vienintelis, kuriuo verta žengti karatė mėgėjams.
Dar svarbiau bendri skaičiai, o jie Lietuvoje yra aukšti.
R.Vitkauskas įsitikinęs, kad karatė yra tarp penkių populiariausių sporto šakų Lietuvoje. Ji apima šimtą klubų ir apie 10 tūkst. kovotojų.
„Ne viskas matuojama medaliais, tarp jų ir olimpiniais, – sakė R.Vitkauskas. – Kaip paskaičiuoti, ką olimpinis medalis atneša šaliai? Ar galima pamatuoti šalies žinomumą, atletui laimėjus olimpinį medalį?
Aš manau, kad paprasčiau matuoti sporto šakos sekėjų, sportuojančių žmonių skaičiais.
O tada eina vertybės. Jei mes siekiame žinomumo bet kokia kaina, ar mes galime prieiti prie tokių atvejų, kaip šalys, perkančios aukšto lygio bėgikus ar imtynininkus? Taip mes patenkintume savo įvaizdį titulais ir vardais. Bet kaip pasielgti, jei rūpinamės mokesčių mokėtojų pinigais ir norime, kad tikroji vertė liktų pas mus?
Aš manau, kad sporto vertė yra masiškumas ir lyderystė – asmenybės ugdymas.
Man tai yra didžiausios vertybės. Kiekvienas gali savaip sverti, kas geriau – dešimt neolimpinių Europos pirmenybių medalių ar vienas olimpinis aukso medalis – aš visada sakysiu, kad geriau dešimt medalių.“
