Sportininkas turi būti kaip kumštis: fiziškai stiprus, techniškai tikslus ir psichologiškai tvirtas – tik kompleksinis pasiruošimas atveda į sporto aukštumas, – įsitikinęs dziudo treneris Algis Mečkovskis.
61 metų specialisto treniruojamas dziudo imtynininkas Osvaldas Bareikis šią savaitę iškovojo Tokijo paralimpinių žaidynių bronzos medalį.
A.Mečkovskis pasakojo, kas jam yra svarbiausia treniruojant jaunuosius dziudo talentus.
– Kas yra sunkiausia sporte?
– Lengviausias dalykas gali būti ir sunkiausias. Ir atvirkščiai: sunkiausias gali būti lengviausias. Pavyzdžiui, iškelti didžiulius svorius – ar tai sunkiausia? Ne. Vadinami „minkšti“ dalykai gali būti sunkiausi: emociniai, psichologiniai, stresiniai momentai, kai turi susivaldyti, kai turi kažką pasakyti, o pasakyti nėra ką, nes yra kaip yra. Pavyzdžiui, su Osvaldu Bareikiu buvome pasaulio taurėje ir Vokietijos teisėjai akivaizdžiai šališkai teisėjavo kovoje su vokiečiu. Tuo momentu tas neteisybės jausmas atrodė pats sunkiausias.
– Aukščiausiame lygyje juk ne fizinis pasirengimas, o psichologija vaidina lemiamą vaidmenį?
– Taip. Pavyzdžiui, aš treniruoju vaikus ir dalis jų – nuo mažens fiziškai stiprūs, jie paveldėjo tokius genus. O būna fiziškai silpnesnių vaikų, bet jie išmoksta technikos ir tą stipresnįjį nugali. Tad svarbus psichologinis momentas. Vaikai į viską žiūri paprastai: pralošiau – nesiseka – mesiu. O sporto olimpe motyvacija turi didžiulę reikšmę ir ten negali taip paprastai pasakyti „viskas, nenoriu, mesiu“. Olimpiniame sporte tokie dalykai kaip garbė, Lietuvos rinktinė, pakelta šalies vėliava įpareigoja daug stipriau ir tame yra daugiau dvasinių dalykų. Bet kad sportininkai dažnai pasiekia būseną, kai nori viską mesti – faktas.
– Sakote, kad lengviausias dalykas yra ir sunkiausias? Ar tai tik požiūrio klausimas?
– Taip pat kaip ir gyvenime – viskas gali būti ir lengva, ir sunku. Aš jau 49 metus esu ant kilimo: pats sportavau, turėjau pasiekimų, mano auklėtiniai iškovojo daugiau kaip 30 medalių, tarp jų daug pasaulio ir Europos prizininkų. Džiaugiuosi, kad nė vienas iš jų netapo nusikaltėliu. Daug jų užima rimtas, atsakingas pareigas ir aš galvoju, kad sportas jiems padėjo sutvirtėti – ne tik ant kilimo, bet ir darbe.
Jeigu esi tvirtas, gali pasiekti daugiau.
– Kaip sportas ugdo charakterį?
– Sportas neabejotinai sutvirtina charakterį. Darai toliau, nors atrodo, kad nebegali, kenti per kovą. Gyvenime taip pat: gal tau kažkas nepasisekė darbe, bet tu sukandęs dantis ištveri, nors kitas gal neišlaikytų, mestų, o tu padarai proveržį, eini į priekį. Sportas išmoko padaryti daugiau, negu kiti padaro. Nepasiduoti kovoje ir gyvenime. Tikėti, kad aš galiu. Siekti rezultato.
– Kaip mokote sportininkus priimti stipresnį varžovą?
– Jeigu aš išeinu kovoti su pasaulio čempionu ir jam pralošiu, tai nieko tokio, juk jis pasaulio čempionas. Bet jeigu aš pralošiu silpnesniam už mane – man bus gėda. Tai mane stumia į priekį. Ne vieną pergalę esu iškovojęs prieš pasaulio čempionus būtent dėl tokio požiūrio, kad man nėra ko prarasti.
Šiek tiek baimės turi būti, nes baimė sukuria atsargumą. Bet jeigu bijai per daug, perdegi, tada net negali įjungti tos galios, kurią turi.
Visąlaik sakau sportininkui „su tavimi kovoja toks pats žmogus: jis tiek pat sveria, turi dvi rankas, dvi kojas ir vieną galvą. Tu negalvok, kad jis turi kažko daugiau negu tu“.
Kova baigsis, vienaip ar kitaip. Aišku, svarbu negauti traumos kovos metu. Baimė glūdi kiekviename žmoguje, bet kai pagalvoji – ko gi bijoti? Kiekvienas sportininkas turi šitai „apdirbti“ savyje. Aš perduodu sportininkui informaciją, bet jeigu jis atsitvers nuo manęs siena arba jeigu baimė bus aukščiau, tai mano sakomi žodžiai atsimuša ir jis išeina kovoti su ta baime.
Osvaldas, manau, tokios baimės nebeturi. Jis turi didžiulės jėgos savyje, daugybę galių.
Kiekvienas žmogus yra individualus. Kaip sakė pasaulinio lygio ekspertas, profesorius Albertas Skurvydas – joks žmogus negali pakartoti savo parašo ar savo žingsnio, taip ir sporte – negali pakartoti technikos. Kiekvienas priešininkas kitoje vietoje laiko ranką, kitoje vietoje stipriau apkrauna, todėl ir technika kaskart skiriasi. Per 4 kovos minutes patiri daug stresinių, emocionalių akimirkų, kai tave užblokuoja ir atrodo, kad viskas žlunga ir aš nieko nebegaliu padaryti, bet jeigu šioje vietoje nepasiduosi panikai, tu vis tiek kažką padarysi.
Išėjus kovoti svarbu pamiršti viską, kas tave iki šiol supo. Matyti tik tą vieną priešininką ir nieko daugiau. Čia ir dabar. Jeigu tave kažkas nors truputį blaško, tai negali atiduoti visos savo galios. Vietoj to reikia jausti save kaip vieną kumštį, neišardomą, ir fokusuotis į pergalę. Tada gal pavyks.
– Kokios sąlygos turi didžiausią įtaką sportininkų augimui?
– Kadangi su A.Skurvydu gyvenau bendrabutyje, visada einu į jo seminarus. Sakau „Albertai, paimk vieną mūsų olimpietį ir pagal visas mokslo žinias atvesk jį į olimpą“. Jis atsako „aš ne treneris, neatvesiu“. Tad iš vienos pusės, mokslas viską aiškiai išdėlioja – kokiomis sąlygomis gali pasiekti sportinį piką. Bet čia kaip agurkas: jeigu jis auga šiltadaržyje, užauga didelis, bet jeigu auga lauke, kur saulė, lietus, sausra, šalta, jis išauga visoks – netobulas, susikraipo arba neauga. Taip pat ir sporte: jeigu sukuri šiltadaržio sąlygas, kur sportininkui nereikia galvoti apie miegą, būstą, pinigus, mokslus, rūpinimąsi šeima, – jis atsiduoda sportui, bet to neįmanoma visiškai sutvarkyti.
Rusijos, Ukrainos, Azerbaidžano, Pietų Korėjos, Prancūzijos šalių sportininkai visus metus gyvena stovyklaudami: turi visas sąlygas sportuoti ir dar gauna stipendijas. Pavyzdžiui, nuvažiavome į pasaulio taurės varžybas Turkijoje, sutinkame ukrainiečius, o jie ten jau mėnesį gyvena ir sportuoja – jiems net aklimatizacijos klausimas nebeaktualus. O mes kaunamės su jais, treniruodamiesi visai kitokiomis sąlygomis. Gal tik Lietuvos krepšinio klubuose kažkas panašaus yra.
Rusai, ukrainiečiai į paralimpines žaidynes žiūri kaip į verslą: jeigu tapai čempionu, gauni apie 1 mln. JAV dolerių, butą arba sklypą, premiją, mašiną. Rusijoje skirtingi administraciniai vienetai – sritis, autonominė sritis, federalinė žemė ir dar kiti – skiria savo apdovanojimus. Tad pagalvokite, kokia jų motyvacija atiduoti visas jėgas? Prancūzija, Didžioji Britanija viską organizuoja tokiame profesionaliame lygyje, kad sportininkams niekuo nereikia rūpintis: atsikeli, pasitreniruoji, pavalgai, pamiegi, pasitreniruoji, pavalgai, tau šalia ir treneris, ir medikai. Tuo tarpu Osvaldas turėjo pats susiorganizuoti pinigų, kad nuvažiuotų į atrankinį turnyrą.
Kai priklausiau SSRS rinktinei, aš irgi Lietuvoje galėdavau būti tik 3 mėnesius, kitą laiką – stovyklose. Iš ten prisimenu ir daug neigiamos patirties – turiu nuotraukų, kur aš sėdžiu be jėgų, nes ten iš sportininko išspaudžia visas jėgas. Juk jie turi didelį sportininkų pasirinkimą: jei pirmas neatlaiko, ima kitą. Išlaikyti tuos krūvius ir visa kita tikrai nelengva.
Kokios bebūtų išorinės sąlygos, su tavimi kovoja dvi rankos, dvi kojos ir viena galva.
– Kaip suvokiate trenerio vaidmenį sportininkų kelyje?
– Treneris ir sportininkas yra tandemas. Tarp jų neturi būti sienos. Prisiminkime, kad sportininkai negyvena šiltadaržio sąlygomis. Jie ateina į treniruotę: gal studijose negavo įskaitos, gal susipyko su žmona, nespėjo pavalgyti, jėgos trūksta. Visada svarbu bendrauti, o ne kaip robotui vykdyti treniruočių planą. Kai sportininkui emociškai blogai, jis nepriima krūvio.
Treneris nėra visažinis, visagalis. Sportininkas ir treneris yra du subjektai. Treneris perduoda psichologinius, taktinius ir techninius niuansus, o sportininkas gali būti imlus, arba įsisavinti ne viską arba išvis nieko iš to nepasiimti. Kiekvienas žmogus priimdamas informaciją ją filtruoja. Mokslininkų paskaičiavimais, treneris gali duoti daugiausiai 20-30 procentų iš 100.
– Kas jums yra svarbiausia apie jūsų treniruojamus sportininkus?
Svarbu, kad mano auklėtiniai nepatirtų traumų. Kad jie būtų laimingi savo šeimose, kad jų gyvenimai susiklostytų. Mes daug bendraujame, kalbamės apie Oskaro tolimesnį kelią, profesiją. Sportas ateina ir išeina, o gyventi norisi visąlaik.
Pavyzdžiui, 1996 ir 2004 metais paralimpinius medalius iškovojęs silpnaregis dziudoistas Jonas Stoškus sėkmingai dirba masažuotoju, išsaugojęs sportinį charakterį, turi savo klientų ratą. Jis kaip sportuodavo, taip ir darbe elgiasi: siekia daugiau padaryti, daugiau užsidirbti.
Sportas turi didžiulę reikšmę tolesniame žmogaus gyvenime – jis ir toliau lieka kovotoju.
– Iškiliausi sportininkai atrodo ir dvasiškai stiprūs. Kaip jūs save stiprinote?
- Gyvenime gali eiti per barus, naktinius klubus ir paskui treniruotis – buvo nemažai tokių draugų. O kiti neidavo į tuos naktinius klubus, siekdavo savo tikslo ir pasiekdavo. Dar kiti siekdavo tikslo ir nepasisekdavo. Vienoje svorio kategorijoje – tik vienas olimpinių medalių komplektas. Kiekvienas turi savo tikslą, planą ir jį vykdo. O rezultatas priklauso nuo techninio, taktinio, fizinio, psichologinio pasirengimo, kaip maksimaliai atskleisi savo galias. Rezultatą lemia visas pasiruošimo kompleksas: negali būti vien fiziškai stiprus ir nugalėti. Jeigu esi psichologiškai stiprus, tačiau nemoki technikos – to irgi neužteks.
– Ant kilimo esate jau 49 metus – ką jums geriausia prisiminti?
– Kai 1977 metais pirmą kartą tapau Lietuvos čempionu. 1976 metais dar žiūrėjau iš šono ir galvojau – kaip man ten pakliūti? O po metų jau tapau. Paskui dar 10 kartų tapau čempionu, bet pirmas kartas įstrigo labiausiai.
Prisimenu, kaip mano auklėtinis Jonas Stoškus tapo paralimpiniu prizininku. Tas olimpinis pasiekimas man atrodė stebuklas.
Tada sūnus tapo Europos jaunių dziudo prizininku.
Naujausia pergalė – ilgas kelias ir iškovotas Osvaldo Bareikio bronzos medalis Tokijo paralimpinėse žaidynėse.
Šis straipsnis yra straipsnių ciklo „Neįgaliųjų sportininkų valia, tikslo siekimas ir psichologinis tvirtumas – įkvėpimas mums visiems!“ dalis. Straipsnių ciklas bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas.
