Vilniuje balandžio 13-14 d. vyksiančiame Pasaulio kiokušin karatė čempionate Lukas norėtų užbaigti prieš dvejus metus Japonijoje pradėtą darbą – karatė olimpiada vadinamame pasaulio absoliučios svorio kategorijos čempionate jis užėmė ketvirtąją vietą, todėl dabar kovotojas turi tikslą užlipti ant prizininkų pakylos.
Ne mažiau svarbus nei karjera yra jo darbas – Lukas jaučiasi atradęs save ir kiokušin karatė trenerio – mokytojo amplua.
Pasirengimas vyksta sklandžiai
Pasirengimas pasaulio čempionatui jau eina į pabaigą, bet L. Kubilius nenustūmė į šalį ir kitos veiklos – jis treniruoja vaikus Klaipėdos kiokušin karatė mokykloje „Shodan“. „Esu treneris, tad didelį dėmesį skiriu ir klubui. Derinu pasirengimą pasaulio čempionatui ir darbą su vaikais. Džiaugiuosi, kad viskas sklandžiai vyksta“, – teigia kovos meno meistras.
Treniruotėse Lukas su savo treneriu Vladimiru Silvaško dabar didžiausią dėmesį skiria taktikai, šlifuoja kombinacijas, kaip kovoti tam tikrose situacijose. Fizinio pasirengimo pagrindai greičiui, ištvermei, jau padėti anksčiau.
L.Kubilius – vienas Lietuvos rinktinės lyderių, iš kurio tikimasi aukščiausiųjų rezultatų. Kokios jo galimybės iškovoti medalį pasaulio čempionate?
Pirmoji pasaulio čempionato kova su Bilaalu Ghanty iš Mauricijaus Lukui nekelia baimės – jis jaučiasi esąs stipresnis už būsimą priešininką. Antrojoje kovoje jam jau gali tekti susidurti su 19-mečiu 115 kg sveriančiu japonu Atzuki Mizuno (jeigu šis įveiks pakistanietį). „Padarysiu viską, kad ir šį barjerą peržengčiau“, – Luko balse girdėti pasitikėjimas.
Tačiau jis nėra tikras, kad namų sienos padės kovoti pasaulio čempionate – gali būti visaip. Aišku, saviškių palaikymas dar labiau įkvėps kovai, suteiks papildomos motyvacijos. Kita vertus, kovojant namuose ir atsakomybė bus dar didesnė, norėsis nenuvilti žiūrovų ir savo auklėtinių, kurių į Vilnių, pasak Luko, gali atvažiuoti net apie 200. „Jeigu galėčiau rinktis, man būtų geriau startuoti užsienyje“, – reziumuoja kovotojas.
Japonai alsuote alsuoja kovos dvasia
Pasak jo, pagrindiniai varžovai pasaulio čempionate – japonai, rusai, tituluočiausias europietis bulgaras Valeri Dimitrovas, dukart tapęs pasaulio sunkaus svorio čempionu.
Lukui parankesni mažiau techniški priešininkai, nepasižymintys didele ištverme. Tada jis gali pademonstruoti savo pranašumą – smūgių rankomis techniką, taktinį pasirengimą. Šias savybes klaipėdietis vadina savo stipriosiomis pusėmis. Jis pripažįsta racionalią kovą: „Aš stengiuosi daug dirbti galva, nes nesu tas kovotojas, kuris gali kaip laikrodukas atidirbti ant tatamio 7 minutes ir jaustis žvalus. Toks yra Valeri Dimitrovas – jis ir po penkių kovų nebūna pavargęs. O man reikia protingai kovoti, norint gero rezultato.“
Japonų kovos technika, anot L.Kubiliaus, skiriasi nuo europiečių, bet iš esmės kiekvienas karatistas turi savo kovos stilių. „Man atrodo, kad japonų mokykla labiau skiriasi ne pačiu kovos stiliumi, o charakteriu – jie labiau užsispyrę, tiesiog alsuote alsuoja kovos dvasia. Kalbant apie kovos techniką, kovotojų yra įvairių – labiau ar mažiau techniškų, stipresnių ar mažiau stiprių fiziškai ir panašiai“, – svarsto Lukas.
Jau beveik dešimtmetį kioušin karatė elito gretose kovojantis L. Kubilius mano, kad pasiekė brandą, nors, jo įsitikinimu, sportininko metai nėra svarbiausias rodiklis, kalbant apie jo galimybes. Kaip pavyzdį jis pateikia prieš dvejus metus pasaulio čempionu tapusį 37 metų japoną Norichiką Tsukamoto, kuris yra tapęs ir jauniausiu pasaulio kiokušin karatė čempionu.
„Svarbu, kad būtum sveikas, – sako Lukas ir atsargiai, kad neprisikalbėtų, tarsteli, jog jam kol kas pavyko išvengti sunkių traumų, nors įvairių smulkių patempimų ar sumušimų būna visada. – Vis dėlto svarbiausia, norint ilgai išlikti didžiajame sporte, yra jausti malonumą kovoti. Nors man ir labai didelį pasitenkinimą teikia trenerio darbas, auklėtinių laimėjimai Europos čempionatuose, vis dar jaučiu malonumą kovoti pats. Kovojant viskas priklauso nuo manęs paties.“
Rodo puikų pavyzdį auklėtiniams
Ketvirtąją vietą 2011 m. absoliučios svorio kategorijos pasaulio čempionate Japonijoje Lukas vadina aukščiausiu savo karjeros pasiekimu. Ten kovojo 128 geriausi pasaulio kovotojai, teko kautis septyniose kovose. Pasak Luko, šių varžybų negali lyginti su Europos čempionatu, jam 4-oji vieta karatė olimpiadoje yra svarbesnė nei Europos čempiono titulas.
„Aišku, Vilniuje labai norėtųsi užlipti ant prizininkų pakylos. Iškėliau sau tokį tikslą. Bet varžybos bus itin sudėtingos, iki finalinių kovų teks nueitį ilgą kelią. Jeigu man ir pavyks lengviau laimėti pirmąją kovą, tai antroji, trečioji ir visos kitos jau bus lemiamos. Būčiau labai patenkintas, jeigu laimėčiau tris kovas“, – apie tikslus pasaulio čempionate kalba L.Kubilius.
Sunkių, alinančių, pergalės džiaugsmą suteikusių kovų buvo daug, tačiau tokios, kurią jis galėtų pavadinti „ta vienintele“, dar nebuvo. Lukas nespėlioja, ar tokia kova jo laukia artėjančiame pasaulio čempionate, ar tokios jis taip ir nepatirs. Jis pripažįsta, kad šia prasme jam daug svarbesni yra auklėtinių pasiekimai. „Treniruoti yra sudėtingesnis procesas – turi taip parengti jaunuolį, nukreipti jį teisinga linkme, kad jam ant tatamio pavyktų viską išpildyti. Darbas su vaikais man suteikia daug džiaugsmo, energijos, motyvacijos. Tai – tarsi mano paties pergalių tąsa, veiklos tęstinumas, – nuoširdžiai kalba garsus kovotojas. Ir priduria: – Smagu, kad galiu jiems pademonstruoti gyvą pavyzdį, kaip reikia įgyvendinti užduotis, siekti tikslo.“
Siekti aukštumų sporte Lukui padeda ir visa sportiška šeima – žmona Viktorija Silvaškaitė, buvusi Lietuvos čempionė ir Europos čempionato prizininkė, ir jos tėvas, garsus Lietuvos kiokušin karatė treneris Vladimiras Silvaško, išugdęs pasaulio vicečempioną Donatą Imbrą.
