„Žinojau, kad tas dėmesys žiauriai kils, bet tikrai nesitikėjau, jog taip stipriai“, – stebėjosi vaikinas.
Vien tik tam, kad įžengtų į profesionalų ringą, Justinas turėjo atiduoti labai daug. Teko ne tik skirti daug laiko ir darbo, tačiau teko paaukoti ir sveikatą, bei atsukti nugarą tiems, kurie vedė žemyn.
„Paaukojau tikrai ne vieną draugystę, žiauriai daug savo laiko ir sveikatą, – pasakojo sportininkas. – Buvo tikrai ne vienos ir ne dvejos varžybos, iš kurių išvažiavau su traumomis.“
Nuo paauglystės koviniu sportu užsiimantis J.Gedminas neslėpė, jog praeityje turėjo žalingų įpročių. Jis teigė, kad jį išgelbėjo būtent sportas, be kurio jis savęs šiandien neįsivaizduoja.
„Sportas man labai padėjo kažkur sufokusuoti savo dėmesį, energiją. Įveikti visas tas priklausomybes irgi padėjo sportas. Jeigu jo nebūtų šalia, kažin, ar iš to būčiau išlipęs“, – neslėpė šiaulietis.
15min skaitytojų dėmesiui – itin atviras pokalbis su profesionaliame ringe dar tik debiutavusiu, tačiau itin perspektyviu kovotoju Justinu Gedminu.
– Kokios nuotaikos, praėjus šiek tiek laiko po kovos, ar emocijos jau atslūgo? – 15min paklausė J. Gedmino.
– Tikėjausi, kad ateis ta diena, bet nesitikėjau, kad bus tokia didelė banga. Pirmomis dienomis atėjo šimtai žinučių, kad tai buvo geriausia vakaro kova, jog nustebinau.
Iš pradžių skaičiau lyg niekur nieko, o paskui po kurio laiko viskas atslūgo.
Tik tada supratau, kad vau, čia – mano svajonės išsipildymas, kuris vyksta šiuo momentu.
Aišku, visa tai yra tik pradžia. Esu žiauriai, žiauriai dėkingas. Labai ilgą laiką svajojau kažką pasiekti ir dabar kažkiek pasiekiau, pradėjau siekti.
– Turbūt pirmą kartą pasirodei prieš tūkstantinę auditoriją. Jautei jaudulį?
– Ne, iš tikrųjų jaudulio nebuvo. Buvau labai ramus ir aštraus proto. Neleidau kažkokioms pašalinėms mintims trukdyti man susifokusuoti.
– Pakalbėkime apie psichologinį faktorių. Sakai, jog buvai aštraus proto, tačiau pagrindinėje vakaro kovoje Dominykui Dirksčiui pralaimėjęs Edvinas Šalkovski atrodė, jog psichologiškai buvo palūžęs. Kaip su jauduliu reikia susitvarkyti?
– Visi esame skirtingame lygyje. Viską gyvenime galima patobulinti, tą patį mentalitetą taip pat. Aš tiek prieš kovas, tiek eilinę dieną turiu sunkią ryto rutiną. Vien tik ją įveikęs, aš jau pasakau savo protui, kad esu kontrolėje.
Pavyzdžiui, atsikeliant ryte būna, jog jaučiuosi labai pavargęs. Atrodo, kad mane vakar nutrenkė mašina ir kūnas meldžia pasilikti lovoje, neiti į šaltą dušą, nes nepatogu, bet per šį stūmimą iš komforto zonos iš kūno ir atgaunu kontrolę.
Kūnas yra pripratęs būti komforto zonoje. Kai esi įpratęs jį iš jos išstumti, tuomet tokie momentai, kaip įėjimas į ringą, buvimas jame nekelia panikos ar diskomforto.
Aišku, jų kova – šiek tiek kitokia, nes ten buvo dideli skaičiai, dideli žmonės. Puikiai Šalkovskį suprantu.
– Kiek tikėtina, jog išvysime tave ir artimiausiame, vasarį vyksiančiame turnyre?
– Tikriausiai, 100 procentų. Esu pasiruošęs įrodyti, parodyti tai, ką sugebu. Mano visos kovos yra įdomios. Nesvarbu, kokia būna jų baigtis, aš vis tiek esu šoumenas.
– Galbūt jau teko šnekėtis su organizacija, kas galėtų būti tavo artimiausias varžovas?
– Kol kas ta banga vis dar yra pakilusi ir neatslūgusi. Kai sugrįšiu į savo įprastą rutiną ir atsiras laisvo laiko pasižiūrėti, paanalizuoti savo kovą, tuomet galėsiu pradėti galvoti apie kitą varžovą. Pasižiūrėsiu, ką siūlo rinka, bet, kaip ir sakiau, neturiu kažkokio favorito, kurį
norėčiau nubausti ar jam kažką įrodyti.
– Iškart praėjus šiam turnyrui sulaukei didžiulio dėmesio – jau spėjai duoti interviu, sudalyvauti poroje tinklalaidžių, socialiniuose tinkluose stipriai pakilo sekėjų skaičius. Ar pačiam tai nebuvo kažkiek netikėta?
– Žinojau, kad tas dėmesys žiauriai kils, bet tikrai nesitikėjau, jog taip stipriai. Draugas Dovydas Levickis sakydavo, jog bus žiauru, bet sakiau jam, kad nemanau, jog nustebsiu.
Tada bam – beveik 3 tūkstančiai naujų sekėjų per 2 ar 3 dienas. Aišku, viskas įvyko ne tik dėl kovos. Tai įvyko ir dėl to, kaip aš save pateikiu, koks esu ir kokį turinį esu įkėlęs instagrame.
Neabejoju, kad ne vienas ir ne du žmonės atsidarė mano paskyrą ir iš ten pasiėmė ką nors naudingo sau.
– UTMA tinklalaidėje minėjai, kad po kovos treneris liepė keletą dienų pailsėti. Klausai nurodymų ar jau grįžai į treniruotes?
– Jau kelias dienas nesitreniravau, tačiau jau pradėsiu. Prieš kelias dienas pats vedžiau treniruotes. Pastebėjau, jog negaliu spardyti iš kojų, tad reikės tai kuriam laikui iš treniruočių proceso pašalinti.
Norėčiau pabrėžti, kad kai treniruojuosi, tikrai nėra taip, kad esu susikaupęs į kojų smūgius ir suktukus. Aš tiesiog juos rodau publikai, nes jai tai yra įdomu.
– Užsienyje yra įprasta, jog arenos pilnai užsipildo tik per paskutines kelias vakaro kovas, tačiau Lietuvoje vyrauja unikali kultūra, kai susirinkę žmonės renginį žiūri nuo pat pirmos iki paskutinės kovos. Kiek tai nustebino?
– Manau, jog ši tradicija yra išlikusi nuo kitos organizacijos. Ten pagrindinėse kovose būdavo taip, jog atveždavo „lavonus“ ir lietuviai juos kaip maišus sudaužydavo. Dažniausiai ankstesnėse kovose lietuviai kovodavo prieš lietuvius ir kaip tik visi būdavo užsikūrę
pamatyti tą tikrą kovą. Manau, kad tai perėjo nuo to. Pati organizacija labai labai staigiai auga.
– Kodėl debiutavai būtent šiame turnyre, o ne kiek anksčiau?
– Aš niekur neskubu. Tai dar tikrai nėra mano pikas. Vis tiek dalyvavau ir kitose varžybose, kurios nėra tokios didelės, rinkausi patirtį.
Gal į tai žiūriu profesionaliau – neinu išdegęs akis, nemėtau iššūkių bet kuriam. Žiūriu, iš tikrųjų, ką darau. Nenoriu padaryti kažkokios nesąmoningos klaidos, nes, pavyzdžiui, kartais pasižiūrėjus, kad ir į tą patį Natą, atrodo, kad jis elgiasi išvis nemąstydamas ir aklai savimi
pasitiki. Va, matome, kokia yra to kaina.
Aišku, nenurašau Nato kaip kovotojo – jis yra šaunuolis. Tikrai bus ta revanšinė kova. Dabar nenoriu dalinti kažkokių pažadų.
– Po kovos jam pasakei, jog revanšą reikia nusipelnyti. Kaip jis turėtų tai padaryti?
– Natas yra jaunas kovotojas. Norėtųsi, kad kažkiek sustiprėtų fiziškai ir sukovotų bent vieną gerą kovą iki to revanšo. Aišku, 4 renginiai per metus. Manau, kad čia viskas įvyks gan greitai.
– Tau 24-eji, kovos menais užsiimi jau aštuonerius metus. Kada, manai, gali potencialiai pasiekti savo pikinę kovotojo formą?
– Kiekvieną kovą tobulėju, atsiranda naujos motyvacijos kažko siekti. Iš tikrųjų, neaišku. Dabar galima pastebėti, kad kovotojų karjeros baigiasi vis vėliau, nes keičiasi treniravimosi sistemos.
Kovotojai gali žymiai ilgiau treniruotis ir kovoti, nes, manau, kad ne taip yra daužoma galva, kaip kad būdavo anksčiau, ir galima išvengti rimtų traumų. Visas kovos menas evoliucionuoja.
– Treniruoji ir kitus, vedi MMA treniruotes vaikams. Kaip kilo idėja užsiimti šia veikla vos po kelių metų, kai pradėjai pats?
– Pradėjau treniruoti prieš 3 ar 4 metus. Tuo metu jau buvau kažką nuveikęs, turėjau ne vieną ir ne dvi kovas. Pastebėjau, kad galiu kovoti Lietuvos rinkoje ir supratau, kad galiu mokyti kitus.
Iš pradžių išvis nenorėjau būti vaikų treneriu. Galvojau, kad vaikų nemėgstu. Tarnavau kariuomenėje ir iš jos grįžęs neturėjau, ką veikti. Kaip tik tuo metu treneris atsidarė savo klubą ir pasiūlė pabandyti. Pastebėjau, kad visai gerai vaikams išaiškinu, suprantu, kaip reikia
paaiškinti kitam žmogui, kad jis suprastų.
Tai yra geras įgūdis ir ne visiems taip išeina. Kartais būna labai labai gerų kovotojų, bet jie tiesiog nemoka perteikti visos savo idėjos ir turi sunkumų, siekdami paaiškinti kitam žmogui.
Kai supratau, kad galiu treniruoti vaikus, paaiškinti mažam žmogui, kaip atlikti smūgius, gintis, kaip reikia mąstyti, supratau, kad galiu prisidėti prie ateinančios kartos. Tuo pačiu supratau, kad galiu treniruoti ir suaugusius – jei paaiškinu vaikui, tai suaugęs tikrai turės
daugiau supratimo.
– Kokių savybių reikia šiam darbui?
– Į treniravimą susideda labai daug dalykų. Taip, kaip ir su kovojimu – gali būti geras kovotojas, bet nemokėti parduoti savęs, arba atvirkščiai.
Reikia būti iškalbingam, supratingam, suprasti, ką kalbi. Daug ką padaro entuziazmas. Labai daug dalykų susideda į vieną.
– Ar yra tokių auklėtinių, su kuriais jauti ir didesnį ryšį, galbūt juose matai ir mažąjį save?
– (Juokiasi) Buvo, yra dar ir dabar, iš tikrųjų. Man žiauriai įdomu su tokiais dirbti. Jie irgi tokie peštukai, pasimetę ir, atrodo, viską padarys dėl to dėmesio. Aš žiūriu į juos, o matau save.
Man yra labai įdomu. Tai – kaip iššūkis. Kartais, aišku, erzina tie visi išsišokėliai ir klasės klounai, bet aš nenurašau jų, nes matau šiek
tiek didesnį paveikslėlį. Esu labai dėkingas, kad turiu galimybę prisidėti prie jų augimo, kad turiu galimybę juos pamokyti ir paaiškinti jiems, kodėl taip yra ir ką reiktų dėl to daryti. Esu žiauriai žiauriai geroje pozicijoje. Labai dėl to dėkingas.
– Į šį sportą žengei būdamas 16-os metų. Koks pats buvai kaip vaikas, paauglys, kaip nenuklydai į klystkelius?
– Aš nuklydau. Praėjau alkoholizmą, tuos visokius veipinimus, narkotikus. Visa tai turėjau praeiti. Jeigu nebūčiau atradęs šito sporto, disciplinos, tai aš nežinau... Kaip tik vakar su draugais kalbėjome. Aš ir Dovydas stovime, šnekame ir kilo klausimas, ką darytumėme,
jeigu ne sportas. Dovis manė, jog būtų kalėjime, o aš galvoju, jog galbūt net būčiau miręs, iš tikrųjų (juokiasi).
Tas gyvenimas yra labai padrikas. Sportas man labai padėjo kažkur sutelkti savo dėmesį, energiją. Įveikti visas tas priklausomybes irgi padėjo sportas. Jeigu jo nebūtų šalia, kažin, ar iš to būčiau išlipęs.
– Kada buvo tas momentas, kai supratai, kad žalingi įpročiai – ne tau ir vietoje komforto zonos pasirinkai discipliną?
– Manau, kad prieš kokius 2 metus. Visąlaik, kai turėjau tų žalingų įpročių, niekada nebuvo, kad būčiau apleidęs sportą. Turėdamas žalingų įpročių, kartu ir sportavau. Kai šeštadienį išėjau į profesionalų ringą, supratau, kad turiu susikaupti – jokių išėjimų į klubus, vaidenimųsi mieste ir buvimų su žmonėmis, kurie turi žalingų įpročių.
Aišku, gyvenimas yra gyvenimas. Kartais turi atstumti tam tikrus žmones, tam tikrus draugus tam, jog apsaugotum save nuo visų šių dalykų.
– Daug paaukojai dėl šio sporto?
– Paaukojau tikrai ne vieną draugystę, žiauriai daug savo laiko ir sveikatą. Buvo tikrai ne vienerios ir ne dvejos varžybos, iš kurių išvažiavau su traumomis. Buvo laikotarpių, kai sukandęs dantis eidavau į treniruotes.
Buvo laikotarpis, kai mokiausi mokykloje ir turėjau mokytis, bet visas dėmesys buvo į sportą, bet visa tai paaukoti buvo verta. Visi žinome, kad jei kažko gyvenime nori, tai turėsi kažką duoti, kažką pasėti, kad kažkas išaugtų.
– Esi pakeitęs bene tris mokyklas. Kodėl?
– Pirmoje klasėje mane lyg ir išmetė iš mokyklos, aš šios istorijos pilnai nežinau. Savo vaikystę labai esu užglaistęs ir į tą archyvą savo smegenyse niekada nenorėjau įeiti. Vienu momentu esu gyvenęs vaikų namuose ir aš nežinau, kada tai buvo, kiek man buvo metų.
Man pasakojo, kad pirmoje klasėje aš buvau mušeika, neklaužada, nes man labai reikėdavo mamos dėmesio, ir taip toliau. Kaip Chuckas Norrisas iš kojos spardydavau duris, darydavau visokias tokias nesamonęs, neklausydavau. Kiek man pasakojo, gavau pasiūlymą pakeisti mokyklą, kol manęs dar neišmetė.
Tada išėjau į kitą mokyklą. Tikriausiai tai buvo mokykla, sujungta su vaikų namais. Ji vadinosi Vijolių progimnazija.
Tada atsirado globėjai, atsirado žmonės, kurie priėmė mane, kaip savo vaiką, į savo šeimą. Kadangi persikrausčiau pas juos gyventi, man automatiškai reikėjo eiti į artimesnę mokyklą.
Tai – jau trys mokyklos. Tuomet baigęs progimnaziją, išėjau į kuo nuo mano namų tolimesnę Šiaulių gimnaziją. Išėjau dėl to, kad atsirastų kuo daugiau pažinčių, atsiskirčiau nuo tų žmonių, su kuriais mokiausi. Ne dėl to, kad jie nepatiko, o tikriausiai dėl to, kad ta mokykla, į
kurią visi perėjo, man nepatiko.
– Baigęs mokyklą likai Šiauliuose. Kodėl pasirinkai gyvenimą tęsti čia, o ne didesniame mieste, kaip jauniems žmonėms yra dažniausiai įprasta?
– Viena iš priežasčių, kodėl pradėjau kurti turinį, nes visąlaik būdavau nepatenkintas, turėdavau daug nuoskaudų gyvenime vien dėl gyvenimo vaikų namuose ir visų kitų dalykų.
Buvau vienas iš tų, kuris viskuo skųsdavosi, bet nieko dėl to nedarydavo. Iš aplinkinių vis girdėdavau, kad jiems patinka, kai Anglijoje eidami žmonės šypsosi. Kitur išvažiavę, jie sakydavo, kad žmonės yra normalesni, nei Lietuvoje. Buvau lygiai toks pat, sakydavau, kad nepatenkinti žmonės žiauriai erzina ir tada pagalvojau – o ką aš darau dėl to?
Savo galvoje turiu tiek daug informacijos, tokį gerą mąstymą ir aš visa tai vis nuo žmonių slepiu. Taip pradėjau skleisti visą tą idėją, kad įmanoma gyventi gyvenimą ir juo džiaugtis, nesvarbu, kur esi.
Įsivaizduoju, jog įmanoma, kad lietuvių tauta vieną dieną bus vieninga ir
laiminga, nepaisant aplinkybių.
– Savo ateitį ir toliau matai Šiauliuose, ar, galbūt, netolimoje ateityje planuoji išsikraustyti į didesnį miestą?
– Kartais ateina minčių išvažiuoti į Kauną ar Vilnių, tiesiog tam, kad šiek tiek pasikeistų mano gyvenimas ir aplinka, bet ne per seniausiai supratau, kad man patinka Šiauliai. Nesvarbu, kad mes čia vienas kitą pažįstame, kad apkalbos vaikšto tarsi mokykloje. Man patinka ta ramybė Šiauliuose, kad tai yra švarus miestas.
Manau, kad liksiu savo gimtinėje. Gal kažkada gyvenime kuriam laikui išvažiuosiu, bet Šiauliai tikrai yra mano miestas ir nežadu jo išsižadėti.
– Be kovos menų ir treniravimo turi ir kitą veiklą – fotografuoji. Kada panėrei į šią sritį ir tai – tik pomėgis, ar ir vienas iš pajamų šaltinių?
– Fotografavimas yra įdomus dalykus. Pradėjau fotografuoti, nes visą laiką sau atrodžiau gražus, dabar taip pat (šypsosi). Kažkada norėjau fotosesijos ir parašiau fotografui. Jis pasakė, jog ji kainuoja 50 ar 100 eurų. Pagalvojau, kas per nesąmonė, geriau pats išmoksiu
(juokiasi).
Išvažiavau į Angliją, užsidirbau savo pirmai kamerai. Grįžęs pradėjau lankyti kovos menus, nes vis galvojau, kad aš būsiu turinio kūrėjas, bet norėjau, kad žmonės iš manęs nesityčiotų ir kurdamas turinį jausčiausi saugus. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl pradėjau lankyti kovos menus, kad galėčiau kurti, šnekėti ir žmonės bijotų man rašyti nesąmones.
Vienu momentu nepagalvojau, kad šie du keliai gali taip apsiversti (juokiasi). Dabar fotografiją, videografiją esu padėjęs į šalį ir susikoncentravęs ties treniravimu.
– Kaip pavyko sutelkti dėmesį, rasti viskam laiko, kad nenukentėtų karjera?
– Viskas yra reklama. Kaip ir sakiau, Šiauliuose mes daugmaž vieni kitus pažįstame, žinome. Pavyzdžiui, kol treniruočių nereklamavau, tol jos nelabai ir judėjo. Tik pradėjęs jas reklamuoti, jos iškart pakilo, veiklos atsirado šiek tiek daugiau ir automatiškai turėjau
sumažinti dėmesį fotografijai.
Kai pradėjau daugiau užsiimti treniravimu, automatiškai jį norėjau ir patobulinti, tai ties ta sritimi ir susikaupiau. Tobulinau vieną sritį vietoje to, kad daryčiau dešimt dalykų vienu metu.
Fotografijos kažkaip niekada nereklamavau ir taip ji nuslūgo. Kartais žmonės man parašo. Esu pagrindinis mūsų prekybos centro renginių fotografas, tad šiek tiek vis dar tuo užsiimu, bet tai tikrai yra antrame plane.
– Atrodo, jog esi atradęs vidine ramybę. Kokią rimčiausią gyvenimo pamoką esi išmokęs, kuri daug ką tavo gyvenime pakeitė?
– Prieš maždaug metus buvau atsidūręs ligoninėje. Atsiguliau ligoninėje ir neturėjau, kam to pasakyti, ką pasikviesti. Tai man sukrėtė smegenis. Buvo viena ar kita kompanija, su kuria būdavau ir kažką veikdavau. Pagalvojau, ar jie tikrai yra mano draugai, ar tiesiog bėgu nuo savęs, nuo tos vienatvės.
Tas momentas man labai atvėrė akis, supratau, kad reikės nutraukti ryšius su tomis netikromis kompanijomis ir, galų gale, turiu pats savimi pasirūpinti. Supratau, kad mane supa labai daug netikrų žmonių. Tai man labai padėjo. Atsigulus į ligoninę, šiek tiek pasikeitė aplinka,
galėjau šiek tiek pabūti su savimi.
Tada, realiai, pradėjau visą savo asmeninio tobulėjimo kelionę. Tuo domėjausi nuo 16 metų, bet niekada rimtai. Kai atsiguliau į ligoninę, susirašiau planą, ką man reikėtų padaryti, ko turėčiau atsisakyti ir pradėjau vykdyti. Štai mes ir čia.
– Kodėl buvai atsidūręs ligoninėje?
– Man buvo kažkoks danties uždegimas. Anksčiau labai neturėjau pinigų. Vienu momentu ant savo vardo turėjau 110 eurų. Žiauriai skaudėjo dantį. Kažkaip niekada negerdavau vaistų ir vis dar negeriu, stengiuosi turėti kuo mažiau bendro su medicina.
Kentėdavau, bet atėjo tokia diena, kai jau nebegalėjau kentėti. Tiesiog verkiau ir nuėjau pas privačią odontologę. Išsižiojęs guliu kėdėje, verkiu prie moterų ir galvoju, kas per nesąmonė (šypsosi).
Pasakė, jog paslauga kainuos 120 eurų , o aš turiu 110 eurų ant savo vardo (juokiasi).
Tas momentas man irgi buvo lūžio taškas. Kažkokiu būdu ji man nuleido tą 10 eurų. Kadangi tuo momentu mano noras buvo toks susijęs su jausmu, aš tiesiog pykau ant savęs.
Gulėdamas toje kėdėje nusprendžiau, kad nuo šiol visiškai susikaupsiu ties treniravimu ir, kad tai gali būti mano pajamų šaltinis. Čia irgi buvo vienas iš tų lūžio taškų.
Nusprendžiau, kad žūtbūt gausiu tuos pinigus ir ateisiu ir kitą savaitę. Nuo to karto, susitvarkiau visus dantis.
– Sakytum, kad šie išgyventi momentai dabar tave motyvuoja, veda į priekį?
– Ne. Kaip visi žinome, jausmas ateina ir išeina. Vieną dieną išsiskyrei su mergina, kitą – jau pasaulio pabaiga. Po mėnesio supranti, kad tai buvo geriausias sprendimas gyvenime. Čia – lygiai tas pats.
Vienu momentu atrodo, kad vau, esu priverstas daryti tą ir aną, bet po savaitės supranti, kad priverstas nesi. Mane motyvuoja tas, kad privalau tai daryti. Siekiu savo geriausios versijos ir jeigu neatlieku savo rutinos, aš jaučiuosi kažko neatlikęs ir tas jausmas labai erzina.
Yra taip, kad mes gyvename autopilotu, norime mes to, ar ne. Turime ne vieną ir ne du automatinius įpročius ir patys galime kontroliuoti tą autopilotą. Dažniausiai jis paprastą žmogų veda į apačią, bet galima susidėti savo veiksmus, rutiną taip, kad jis vestų į viršų. Aš,
keldamasis ryte ir darydamas visus tuos dalykus, autopilotu siekiu kilti, o ne leistis.
– Kas yra tavo dievaitis?
– Iš tikrųjų, neturiu, bet domiuosi ne vienu ir ne dvejais žmonėmis, kurie man labai patinka ir taip pat skleidžia gerą informaciją, nes nori, kad žmonėms būtų geriau. Stengiuosi iš jų kažką pasiimti ir perduoti tai kitiems žmonėms.
Kai užsidariau ir atsisakiau visų tų netikrų draugų, turėjau kažką daryti, tad pradėjau domėtis tais žmonėmis, klausytis jų filosofijų, mokymų, minčių ir, realiai, jie tapo mano draugais, kad ir kaip tai skamba. Aš niekada negaliu su jais pasišnekėti, bet visąlaik galiu juos išklausyti.
– Ko palinkėtum žmonėms, kurie nori pradėti, ar dar tik pradeda savo kelią kovos menuose ir tiems, kurie yra nuėję į klystkelius?
– Dažnai gaunu tokių žinučių, kuriose rašo, kad vau, man yra 26-eri, jau per vėlu, judu klubuose, esu pasileidęs, ir panašiai. Mylėkit save žmonės, supraskit, kad viskas yra visiškai įmanoma ir yra tik mūsų rankose.
Turit sau įsikalti į galvą, kad jums nieko nėra neįmanomo ir, kad reiktų pradėti daryti dalykus kuo greičiau, nes dažnai žmonės, kaip ir sakiau, gyvena autopilote ir atsibunda tiek 40-ies metų. Žmonės viduryje gyvenimo atsibunda ir yra pasimetę, nežino, ką daro.
Norėčiau priminti, kad visa tai galima perimti į savo rankas, o tai padaryti galima dabar.
