Prieš daugiau nei dešimtmetį E.Voitechovskis buvo laikomas itin perspektyviu sportininku ir vienu metu buvo labai arti pačios karjeros aukštumos – olimpinių žaidynių.
„Laimėjau 3 kovas ir trūko dar 1 pergalės, kad papulčiau į olimpines žaidynes. Vėliau atsitiko, kas atsitiko. Tai įvyko tada, kai aš galvojau, kad iš tikrųjų pasieksiu tai, ko siekia kiekvienas sportininkas: aukščiausių aukštumų – olimpines žaidynes“, – prisiminė imtynininkas.
Kovo 8-ąją savo 39-ąjį gimtadienį minėsiantis E.Voitechovskis ir toliau alsuoja sportu ir pasiekimų siekia ne tik pats, tačiau ugdo ir jaunąją mūsų šalies kartą. Trenerio teigimu, perspektyvų jaunimo tarpe yra.
„Dabar mano tikslas yra užauginti naująją kartą, duoti jai tokių pamokų, patarimų, motyvacijos, kokios, tikriausiai, trūko man, kai augau kaip imtynininkas“, – teigė patyręs atletas.
15min skaitytojų dėmesiui, išsamus pokalbis su daug mačiusiu ir neeilinį kelią nužengusiu imtynininku E.Voitechovskiu.
– Lietuvos čempionate jau eilinį, 17-ąjį kartą tapote laisvųjų imtynių čempionu. Teigtumėte, jog trūksta realios konkurencijos?
– Kai darbas vyksta nuo maždaug 6-erių metų, salėje visada palaikoma forma, manau, kad parodo tą rezultatą. Visada prieš kiekvieną kovą, ar konkurencija yra, ar jos nėra, vis tiek vienodai išgyvenu.
Konkurencija iš tikrųjų yra, bet yra daug svorio kategorijų. Konkurentai, kurie taip pat yra verti tapti čempionais, galėtų man įkąsti ar mesti iššūkį, paprasčiausiai varžosi kitose svorio kategorijose. Šneku apie pastaruosius 3-4 metus. Anksčiau konkurencija būdavo truputį stipresnė.
Manau, kad kiekvienoje sporto šakoje yra tokie kalneliai, nes ateina viena pamaina, ji baigiasi, tuomet iš galo po truputį žengia naujoji. Vienais metais būna mažiau geresnių imtynininkų, kitais – daugiau. Manau, kad dabar mūsų, suaugusiųjų čempionatuose yra maža duobelė.
– Galbūt pats turite minčių pakilti ar nusileisti svorio kategorijoje?
– Tuoj 39-eri metai, tai žinokit, jeigu aš nusprendžiu dalyvauti, visada laikausi to, kad kiek sveriu, tokioje svorio kategorijoje ir kovoju. Nebandau priaugti ar numesti svorio. Kai buvome mažesni, būdavome pripratę, jog negalime varžytis įprastame svoryje ir turime nusimesti per kelias svorio kategorijas. Mums buvo įdiegta į galvą, jog taip darydami, turėsime kažkokį pliusą.
– Iki šalies rekordo jums trūksta dar 4 titulų. Sieksite įsirašyti į istorijos metraščius?
– Tikrai tikrai labai norėčiau. Manau, tikrai bandysiu. Laiko dar turiu. Aišku, jaunimas auga, norės man įkąsti, bet, manau, meistras, veteranas turės atstovėti ir įrodyti, kad ne be reikalo 17. Reiškia, reikia siekti dar aukščiau (šypsosi). Kiek žinau, vienas imtynininkas, „laisvūnas“ čempionu yra tapęs 20 kartų. Aš netgi nesu jo matęs. Bandysime pasiekti šį rezultatą.
– Įprastai varžotės tik mėgėjų lygmenyje. Kodėl nesiekėte profesionalo karjeros?
– Visada siekiau profesionalo karjeros, daug metų tuo užsiimu ir tai įrodo mano profesionalumą. Viskas prasidėjo labai seniai, kai būdamas 16-os dalyvavau Europos čempionate ir užėmiau 4-ąją vietą. Dalyvavau ir jaunimo bei suaugusiųjų čempionatuose. Suaugusiųjų čempionatuose esu užėmęs 8, 9 vietas. Būdavau per viduriuką. Pasaulio čempionate 14-15 vieta iš maždaug 40 dalyvių.
Tas gyvenimas buvo visoks, banguotas. Kažko, reiškia, trūko. Aišku, dabar aš daugiau ar mažiau iš trenerio pusės suprantu, ko man trūkdavo, todėl dabar savo mokiniams stengiuosi suteikti tai, ko trūkdavo man.
– Kaip apibūdintumėte jaunųjų Lietuvos imtynininkų lygį?
– Kalbant apie laisvąsias imtynes, lygis yra žemesnis, bet, iš tikrųjų, perspektyvų mes turime. Kelmiškis Paulius Leščauskas, kuris parvežė medalį. Taip pat yra U15 atstovas Arnas, kuris, man atrodo, iškovoju du medalius.
Suaugusių lygmenyje tikrai matau Domanto Pauliuščenkos perspektyvą. Gaila, kad dėl kelio traumos negalėjo dalyvauti Lietuvos čempionate, kaip ir po operacijos esantis Lukas Kasauskas. Yra keletas tokių sportininkų ir tarp vyrų, ir tarp jaunimo, kurie tikrai gali iššauti ir garsinti Lietuvą pasauliniu lygiu.
– O kokios sportininkams sudarytos sąlygos?
– Vienintelis dalykas, kurio trūksta – finansai. Ką tik praėjo imtynių prezidento rinkimai. Labai džiugu, kad išrinko jaunąją kartą – Aleksandrą Kazakevičių – graikų-romėnų imtynininką, kuris Londono olimpinėse žaidynėse yra iškovojęs bronzos medalį. Tai – tikrai labai aukštas rezultatas.
Su Aleksandru kalbėjau, kad reikia, jog federacija kreiptų truputį didesnį dėmesį į būtent laisvąsias imtynes. Jis viską suprato. Jam taip pat bus 39-eri, jis visa tai praėjęs, žino, ko reikia imtynininkui, kad šis pasiektų aukštus rezultatus. Labai tikiuosi, kad jis pateisins mūsų lūkesčius.
– Didelę mišriųjų kovos menų dalį sudaro imtynės. Ar daug jaunuolių pasuka link šios sporto šakos?
– Nežinau, ar graplingas yra labai populiarus, kaip suprantu, pagrindė yra džiudžitsu šaka. Esu pats dalyvavęs Klaipėdoje vykusiose Baltijos šalių žaidynėse, kovojau pagal graplingo taisykles. Teko imtyniauti finale ir laimėjęs dvi kovas tapau savo, iki 90 kilogramų svorio kategorijos čempionu.
Esu kovojęs prieš Danielių Grėbliūną, kuris yra MMA kovotojas ir užsiima graplingu. Pergalė buvo mano pusėje. Tuomet įvyko antroji mūsų kova pagal laisvąsias imtynes. Vėl laimėjau. Netgi buvo tokių juokelių, jog laimėjau pagal skirtingas taisykles, tad galbūt laikas su juo susitikti oktagone (juokiasi).
– Galbūt jaunystėje buvo minčių išbandyti MMA?
– Jeigu kažkas būtų mane motyvavęs, kažkur kažkaip... aš turėjau pasiūlymų. Buvau gavęs pasiūlymą išvažiuoti į Maskvą ir ten užsiimti būtent MMA – pradėti, kovoti, ir taip toliau. Tuo metu man buvo gal 21-22-eji. Dar jaunas. Galvojau – ką aš ten? Koks MMA? Bet būtų buvę įdomu.
Aš visada galvoju, blemba, būtų įdomu išbandyti save MMA, bet tie gyvenimo kraneliai taip susiklostė, kad dabar jau gal truputį per vėlu. Dabar, kai ruošiausi pasaulio veteranų čempionatui... su kiekvienais metais suprantu, kad dalyvaut nėra taip sunku, kaip tam dalyvavimui ruoštis. Jaučiu, kad nėra lengva. Ar tai būtų mišrieji kovos menai, ar imtynės, visur reikia ruoštis, ir labai rimtai.
Dabar mano tikslas yra užauginti naująją kartą, duoti jai tokių pamokų, patarimų, motyvacijos, kokios, tikriausiai, trūko man, kai augau kaip imtynininkas. Gal dėl to aš ir neiškovojau medalių Europos ar pasaulio čempionatuose.
Labai smagu dėl Eljoto, kuris kiekvieną dieną atvažiuoja į Klaipėdą ir pas mus treniruojasi. Jo tikslas – MMA. Aišku, jis supranta, kad laisvosios imtynės yra sunkiausia sporto šaka, norint pasiekti rezultatų MMA. Jam 7-eri, bet jis – jauniausias daugiausiai medalių iškovojęs sportininkas.
– Eljotas susilaukė labai daug žiniasklaidos dėmesio, jau yra susitikęs su ne viena UFC žvaigžde. Ar nesusirgs žvaigždžių liga?
– Visi apie tai kalba, bet aš manau, kad jo tėtis – protingas žmogus ir jis jį perlauš, motyvuos. Labai tikiuosi, kad taip neatsitiks ir jis pasieks tikrai labai aukštus rezultatus mišriuosiuose kovos menuose, gal net ir laisvosiose imtynėse. Laikas parodys, bet kol kas jam lygių nėra net ir pasauliniu lygiu.
