Kaip dabar jau žinome, į savo karjeros viršūnę įkopęs Sergejus tą naktį tapo pasaulio čempionu.
15min publikuoja antrą pokalbio su S.Maslobojevu dalį, kurioje jis dalijasi mintimis apie kovotojo mąstyseną, požiūrį į kiekvieno iš mūsų kasdienybę ir gyvenimą.
– Sergejau, koks yra tavo motyvas, dėl kurio tu kasdien keliesi, eini į sporto salę treniruotis ir kovoji?
– Pačioje savo karjeros pradžioje aš norėjau tapti kažkuo. Man aplinkiniai buvo įskiepiję, kad nieko iš manęs nebus, kad aš nepakankamai geras. Todėl norėjosi įrodyti tėvams, draugams, mokytojams, kad aš galiu. Aš galiu tapti kažkuo, galiu kažką gyvenime pasiekti, kad aš galiu būti pripažintas.
Vėliau supratus, kad aš tikrai galiu tą padaryti. Aš norėjau įsirašyti į Lietuvos istoriją, kaip geriausias visų laikų šalies kovotojas, savotiškas kovos menų veidas. Tai mane be galo vedė į priekį. Ir nuo tada aš kiekvieną dieną keliuosi su ta mintimi, kaip turėtų elgtis ta kovos menų legenda.
Pradėjus kurti šeimą mano pagrindinis noras buvo, kad mano vaikai manini didžiuotųsi. Kad jie su pasididžiavimu į mane rodytų ir sakytų – čia yra mano tėtis, aš juo didžiuojuosi ir myliu. Tai mane daug metų vedė į priekį.
Gaila, bet tik vėliau supratau, kad vaikams nusispjaut ant tavo pasiekimų. Čempionas tu ar ne, turi pinigų ar ne, jiems už viską svarbiausia yra tavo dėmesys. Kiekvieną kartą kai grįžtu namo, mano dukra su didžiausia laime akyse atbėga ir mane apkabina. Ji ant tiek laiminga, kad tiesiog esu ir grįžau namo.
Vaikams yra nusispjaut, čempionas tu ar ne, turi pinigų ar ne, jiems už viską svarbiau yra tavo dėmesys
Aš dėkingas sportui ne tik už tai, ko aš pasiekiau ar kiek uždirbau, o už tai, kuo aš tapau. Šiuo momentu aš noriu būti tuo žmogumi, kurį Lietuvos žmonės atsimins kaip gerą pavyzdį. Kaip tą, kuris neįmanoma pavertė įmanomu. Aš dabar pirmiausiai galvoju ne ką galiu iš buvimo pasaulio čempionu gauti, o ką žmonėms duoti. Tai mane dabar labiausiai veža.
– Muhammadas Ali sakydavo, kad kokios sunkios jo treniruotės bebūtų, tai buvo kaina, kurią jis turėjo sumokėti už buvimą čempionu. Ką tu paaukojai dėl savo sėkmės?
– Aš pastoviai viską aukojau. Kartais net su baltu pavydu žiūriu į žmones, kurie gali tiesiog paimti ir vieną dieną radę paskutinės minutės atostogų kelialapį, išskristi į užsienį. Gali ten pailsėti, gali pašvęsti, ką jau jie sugalvoja. Aš gal irgi galėčiau taip į viską spjauti ir išvažiuoti, bet ne. Aš save labai prižiūriu ir atsakingai prieinu prie tos savo didžiosios svajonės. Aš dvi vasaras iš eilės paaukojau dėl pasiruošimų kovoms, kurios taip ir neįvyko. Aišku, tas laikas nepraėjo veltui, vis tiek kažką išmokau, tačiau tos vasaros, kai man buvo 34-eri ar 35-eri metai daugiau nebegrįš.
Aš visada taip mėgdavau keliauti. Kai buvau vienas dažnai keliaudavau su bilietu į vieną pusę, o grįšiu, galvodavau, kaip jau išeis. Man ta pasirinkimo laisvė be galo patikdavo, o dabar gyvenimas visai kitoks. Su daug daugiau atsakomybės.
– Nejauti, kad tas atsakomybės jausmas tave kartais įspraudžia į pačio susikurtus teisingo gyvenimo rėmus?
– Aš kartais pats savęs to paklausiu. O kas apskritai yra tas teisingas gyvenimas? Kaip reikia teisingai gyventi? Taip pat ką man reikia daryti, kad aš būčiau laimingas ir patenkintas? Ir sunku rasti atsakymą. Tau yra primesti visokie standartai, nori juk važiuoti su gražiu automobiliu, nori turėti jaukius ir gerai įrengtus namus, nori išleisti vaikus į geras mokyklas, juos prižiūrėti, aprengti, pamaitinti.
Kita vertus juk norėtum ir pakeliauti, nori tos laisvės. Gal užsinorėtum šiandien šampano butelį atsidaryti, norėtum gal ir išjungęs telefoną atsikelti dešimtą valandą ryto. Bet ne, nepavyksta taip, kažkas viduje vis neleidžia, padaręs sau laisvesnę dieną netrukus imu graužti save.
Mes visi gyvename pirmą kartą ir kaip reikia teisingai nugyventi savo gyvenimą nežinome. Mes žinome tik skirtingus, skirtingų žmonių pavyzdžius. Vieni yra laimingi darydami viena, kiti kita. Tačiau jei kas nors tinka tau, nebūtinai tiks ir kitam. Todėl niekada nežinai, kokį sprendimą priimti. Stengiesi daryti tai, kas tave veda į priekį ir visą gyvenimą ieškai kaip teisingai išlaikyti tą balansą.
– Kaip susipažinai su dabartiniu savo treneriu Andriumi Šipaila?
– Aš savo karjeros metu turėjau daugybę skirtingų trenerių. Jau gyvendamas Vilniuje ir svarstydamas, į kokią kovos menų salę nueiti sportuoti, visai netyčia susitikau su Andriumi. Vieną dieną ieškodamas salėje visai kito trenerio, sutikau Andrių, kuris pasiūlė nepraleidžiant dienos veltui prisijungti prie jo vedamos treniruotės.
Sportuodamas su juo iš karto pastebėjau, kad jis atsižvelgia į tokias atrodo visai smulkmenas, kurios yra svarbios ir man. Pamačiau, kad jo asmenybė yra labai artima man. Jis toks pat atviras pasauliui, prieš nieką nenori tuščiai pasirodyti, jis visada gali patarti, visada gali pasidalinti savo įžvalgomis. Jis pro akis nepraleidžia jokių smulkmenų, o juk visi žinome, kad dideli dalykai susidaro iš daugybės mažų smulkmenų.
Ir aš „atvariau“, ir po to mes kartu daug visko kartu užkariavom
2011 m. po vieno vakaro metu laimėtų trijų kovų („KOK Europe GP 2011 “ turnyro metu - red. pastaba) nutariau padaryti pertrauką, tada kartą paskambinau Andriui. Paklausiau, ką jis galvotų jei pasiūlyčiau jam mane treniruoti? Tada Andrius padaręs nedidelę pauzę atsakė: „Na, gerai. Persikraustėm dabar į šeškinę, atvaryk“. Ir aš „atvariau“, ir po to mes kartu daug visko kartu užkariavom.
– Kaip manai, jei tave nuo pat karjeros pradžios likimas būtų suvedęs su aukščiausio lygio treneriu, ar būtum greičiau pasiekęs savų tikslų?
– Aš turėjau brolį, iš tėčio pirmos santuokos. Dar kai buvau visai vaikas, jis nuskendo. Jis buvo vienintelis žmogus mano gyvenime, kuris man visada gyvenime sakydavo stokis ir bandyk dar kartą. Jis man ir buvo tas autoritetas, tas vėliavnešys, kuriuo aš taip didžiavausi.
Ir po jo mirties aš vis ieškojau, ieškojau to vedlio, kuris mane vestų per gyvenimą. Bet čia irgi, žinot, juk niekas manęs neišmokė kur reiktų jo ieškot. Ir ieškodavau tų vedlių gatvėje, ne visada tarp pačių geriausių žmonių, dėl ko jaunystėje ir pridariau visokių klaidų.
Po brolio mirties aš vis ieškojau to žmogaus. Aš visą gyvenimą ieškojau to vedlio, kuris mane vestų per gyvenimą ir niekaip negalėjau jo rasti
Bet viskas buvo tik dėl to, kad vis ieškojau to žmogaus. Aš visą gyvenimą ieškojau to vedlio ir niekaip negalėjau jo rast. Ir kai jį pagaliau radau sunkiojoje atletikoje (V.Gerasimovą – red. pastaba), aš supratau, kad viskas gyvenime įmanoma.
Mes kartu taip stipriai dirbom ir galiausiai tapom Lietuvos čempionais. Vėliau perėjęs į kitą sporto šaką aš vėl taip pat ieškojau to vedlio. Taip ir keičiau tai vieną klubą, tai kitą. Ieškojau tinkamo žmogaus, kuris galėtų mane vesti į pergales, padėti išnaudoti mano potencialą. Jei tik būčiau tokį žmogų sutikęs anksčiau, tikrai būčiau greičiau pasiekęs tą išvajotąjį rezultatą.
– Treneriai, įvairūs su kovos menais susiję žmonės dažnai minime kone legendomis apipintą kovotojo dvasią. Kas, tavo manymu, yra ta kovotojo dvasia?
– Tai tokia vidinė savybė, kurios negali įskiepyti. Tarsi gebėjimas rizikuoti savo gyvenimu dėl norimo tikslo. Ar sugebi negailėdamas nei savęs, nei sveikatos padėti viską ant kortos vardan to, kad pasiektum užsibrėžtą tikslą.
Paprastas pavyzdys – jei tu turi nueiti šimta metrų iki gatvės galo. O pakeliui yra bėganti lava, besimėtančios stiklo šukės, aštrūs akmenys, tavęs laukiančios gyvatės – viskas, dėl ko kitas žmogus sakytų – eik velniop, aš ten tikrai neisiu. O kitas, suprasdamas, kad tos gatvės gale laukia jo tikslas, jis nepabijos per visą šitą praeiti. Taip, gal tu nusideginsi, įsipjausi, tau skaudės, tačiau tu visa tai suvokdamas vis tiek priimi sprendimą tai daryti.
Ir svarbiausia, sugebi tuo dar ir mėgautis. Nes tai tau nėra kančia. Tu mėgaujiesi ne kančia, o tuo savo pasiryžimu, atsidavimu ir įkvėpimu, kad nors ir kaip man bus sunku, aš galiu. Galiu ir dar daugiau. Tai gebėjimas mėgautis savo paties išbandymo ir realizavimo procesu.
Būna, kad gyvenime į tave visi meta įvairių skaudžių dalykų. Ir galvoju, gerai, aš priimu, bet pažiūrim, ką jis dar man duos. Traumos, įvairūs skausmai, tau medikai sako, kad tau plyšo raiščiai, kad tau reikia gult ant operacinio stalo.
O tu sakai ne! Koks dar operacinis stalas, man titulinė kova ant nosies. Gali ir visai raiščiai nuplyšt, tada būtų tik dar blogiau, o tu sakai, kad gali ir nenuplyšt. Pasižiūrim, kas bus.
Kovotojo dvasią tikrai turi tik tas, kuris nusprendžia gyvenime prisiimti riziką. Ne kaip nors bukai, ne kvailai, o tiesiog atsisakyti visų pasaulio malonumų, visų silpnybių ir imti daryti tai, ką reikia norint pasiekti tikslą.
Ne visiems pavyksta jį pasiekt, ne visiems ir turi pasisekt, bet tie, kurie pasiryžta yra verti pagarbos.
Kovotojo dvasią turi tik tas, kuris nusprendžia gyvenime prisiimti riziką. Atsisakyti visų pasaulio malonumų, visų silpnybių ir imti daryti tai, ką reikia norint pasiekti tikslą
– Nuo daugelio kitų Lietuvos sportininkų tave išskiria tai, kad visada rodai išskirtinę pagarbą kitiems žmonės. Kaip manai, kas tave to išmokė?
– Manau, kad to mane išmokė gatvės. Ten buvo gera gyvenimo mokykla, kur tu visada turi atsakyti už savo žodžius, čia ir dabar. Iš ten suvokiau, kad visi žmonės, kurie kažką gyvenime daro – yra verti pagarbos. Manau turi su kitais žmonėmis elgtis taip, kaip norėtum, kad jie elgtųsi su tavimi. Kaip tu gali gauti pagarbos, jei pats jos niekada nerodai kitiems?
Galvoju, kad kovos menai apskritai yra pastatyti ant pagarbos.
Čempionas yra ne tas, kuris turi medalį. Tikras čempionas yra tas, į kurį žmonės žiūri su pagarba. Kurį stato sau ir kitiems kaip pavyzdį. Manau pats didžiausias pasiekimas, kurį kada nors pasiekė M.Ali, buvo kai jį pradėjo vadinti žmonių čempionu. Tai pats didžiausias įvertinimas, kurį sportininkas gali gyvenime gauti.
Čempionas yra ne tas, kuris turi medalį. Tikras čempionas yra tas, į kurį žmonės žiūri su pagarba
– Kodėl kuri vaizdo klipus „Youtube“ platformoje?
– Mano pirminė užduotis kuriant savo paskyrą buvo edukuoti Lietuvos žmones, kad kovos menai nėra kažkokios gatvės muštynės, o visų pirma menas. Ir čia kovos metu vyksta įvairiausių procesų. Kiekviename savo epizode tai ir darau.
– Kaip žiūri į šiuolaikinį mūsų tartum dvigubą gyvenimą? Kur turim fasadinį savo gyvenimą instagramuose ir dažnai visai kitokį realybėje?
– Taip, jei įsijungsi instagramą ar feisbuką pamatysi, kad visi gyvena nuostabius gyvenimus, tartum būtų kur nors rojuje, bet iš tiesų taip nėra. Daugelis žiūrėdamas į mane irgi galvoja, kad mano gyvenimas dabar vien rožėmis klotas. Na, nė velnio, mes visa šeima taip sunkiai dirbom, kad geriau gyventume. Bet mes ir dabar taip pat sunkiai ariam, tačiau ar procesas nuo to palengvėjo? Na ne.
Ar mus tas padidintas dėmesys kaip nors pakeitė? Ne.
Ar pradėjom uždirbti milijonus? Ne.
Ar eigoje mano požiūris į žmones kaip nors pasikeitė? Na ne.
Mane iki šiol kamuoja tos pačios problemos kaip ir kitus. Turiu tas pačias žemiškas problemas ir tuos pačius žemiškus norus. Pas mus šeimoje yra tokie patys ginčai, nesutarimai, mums taip pat reikia mokėti tuos pačius mokesčius, paskolas kaip ir kitiems. Viskas yra taip pat, kaip ir pas kitus.
Aš visada sakau, kad ne aš esu šaunuolis, o tokia yra mano komanda
Kai mane kas nors pradedi girti, kad oj koks tu šaunuolis, kad tiek pasiekei. Aš visada pasakau, kad ne aš esu šaunuolis, o tokia yra mano visa komanda. Jei ne jie, aš dabar nebūčiau ten, kur tiek metų svajojau. Per daugelį metų, per mano norą ir atvirumą pasauliui susibūrė tiek daug žmonių aplink, kuriuos aš dabar vadinu „Kuvalda team“, jog mes kartu tiek ir pasiekėme. Aš jiems labai dėkingas.
