Tačiau 24-erių metų sportininkui reikėjo naujų iššūkių. Praėjusį savaitgalį S.Maslobojevas debiutavo profesionalaus bokso turnyre. Tiesa, debiutas nebuvo sėkmingas – prestižiniame „Bigger's Better 7” turnyre Vilniuje klaipėdietis turėjo pripažinti rumuno Constantino Bejenaru pranašumą.
Nepaisant to, po kovos Sergejus daug šypsojosi ir teigė nesąs nusivylęs. Maža to, jis pranešė ne pačią džiugiausią naujieną bušido gerbėjams – savo ateitį geriausias Lietuvos K-1 kovotojas mato ne bušido, o profesionalaus bokso ringe.
– Sergejau, panašu, kad nepavykęs debiutas nuotaikos nesugadino?
– Kad ir kaip keista, nuotaikos nepraradau. Maniau, kad neiškovojęs pergalės būsiu nusivylęs. Bet taip neatsitiko. Jutau, kad kovos baigtį lėmė patirties skirtumas. Varžovas buvo labai patyręs, turėjęs virš 300 kovų mėgėjų varžybose. Puikiai atidirbęs, kaip sumažinti distanciją. Būtent to man labiausiai stigo. Kaip kikbokse: žingsnį padarau į priekį, o galinę koją palieku, tarsi paruošdamas ją smūgiui. Bokse to nereikia, bet, žinote, per penkias savaites tą įprotį buvo sunku pakeisti. Ką galėjome, tą pakeitėme. Ringe jaučiuosi gerai, gal todėl nesu nusivykęs. Pritrūkau patirties.
– Vadinasi, pasirodei pagal galimybes?
– Kiek patirtis leido, taip ir pasirodžiau. Galėjau geriau, bet tam reikėjo daugiau laiko pasiruošti. Penkios saviatės yra labai mažai. Treniruočių procesas buvo gerokai pagreitintas. Per penkis mėnesius bandžiau įsisavinti tai, ko paprastai išmokstama per dvejus metus. Daug informacijos, bet visą ją įsisavinti buvo sudėtinga. Galbūt būčiau laimėjęs, jei būčiau galėjęs „nukirpti“ distanciją. Bet nesugebėjau to padaryti, nes pritrūkau patirties ir technikos.
 |
| S.Maslobojevas po kovos |
– Į ringą tave lydėjo garsusis treneris Donas Turneris, išugdęs daugiau nei 20 pasaulio čempionų, treniravęs ir legendinį Evanderį Holyfieldą. Kieno tai buvo idėja?
– Jis turnyre viešėjo kaip garbės svečias. Atsitiko taip, kad visi treneriai, kurie galėjo mane lydėti į ringą, išvažinėjo į kitas varžybas. Paprašiau D.Turnerio užbintuoti ranką. Tuomet ji paklausė, kas mane ves į ringą. Sakau, gal jūs? Sako, būčiau laimingas. Taip ir išvedė.
– Kokie buvo pagrindiniai jo patarimai?
– Smūgiuoti iš apačios. Bėda ta, kad varžovas greitai nutraukdavo distanciją, tad nespėdavau atlikti to, ką planavau. Taip pat akcentavo tai, ką jau minėjau – nepalikti galinės kojos, nes tai boksas, o ne kikboksas.
– Prieš turnyrą sakei, kad jei patiks boksas, pasiliksi jame ilgiau. Ką dabar gali pasakyti apie savo ateities planus?
– Pirmiausia turiu pasirūpinti nugara. Labai skauda ją. Pirmi planai – susitvarkyti nugarą, o po to taip, mėginsiu į boksą kabintis. Manau, bokse perspektyvos didesnės. Ir pinigai didesni. Tai svarbu, nes Lietuvoje iš sporto taip paprastai neišgyvensi, o statybose dirbti nesinori.
Visi kalba apie kovą su Mindaugu Sakalausku, apie revanšą. Bet niekas net nepaklausia, ar aš noriu. Turi būti abipusis pokalbis.
– Kiek laiko atims nugaros trauma?
– Neaišku, kada bus operacija. Tikiuosi, spalį. Reabilitacija užtruks keletą mėnesių. Manau, metų pabaigoje ar kitų pradžioje jau grįšiu į ringą.
– Su bušido viskas baigta?
– Nėra ten pinigų (juokiasi). Visi kalba apie kovą su Mindaugu Sakalausku, apie revanšą. Bet niekas net nepaklausia, ar aš noriu. Žinoma, aš nieko prieš, su bet kuo galiu kovoti. Man nėra sunku ir aš turiu noro. Bet turi būti abipusis pokalbis, galų gale susitarimas dėl sumos. Jei būtų normalios sąlygos, galėčiau kovoti ir trečią, ir penktą kartą. Bet pakalbėkime apie pinigus. Pinigų ten nėra labai daug.
– Tačiau bokso turnyrą stebėjo pustuštė „Siemens“ arena. Bušido turnyrai pritraukia žymiai daugiau žiūrovų. Negi tai ne stimulas pasilikti bušido?
– Bokso turnyras buvo tiesiogiai transliuojamas per televiziją. Daug kas galbūt pasirinko stebėti namuose, nors bilietai buvo pigesni nei bušido turnyruose. Atėjo galbūt daugiausia mano gerbėjai. Palaikančių laiškų prieš turnyrą gavau ko gero tiek, kiek atėjo žmonių į „Siemens“ areną (juokiasi). Gaila, ka nepavyko pradžiuginti pergale. Žinoma, profesionalus boksas Lietuvoje neturi gilių tradicijų, žmonės prie jo nėra įpratę. Tai irgi turi įtakos. Pasaulinio lygio sportininkų neturime, o kai nėra žvaigždžių, nėra ir susidomėjimo. Gal būsiu pirmas (šypsosi). O dalyvauti bušido turnyruose Lietuvoje – nematau tikslo. Pasiruošimas per daug kainuoja.
– Nesaisto jokie susitarimai su bušido federacija?
– Siūlė sutartį, bet kol kas nelabai sudomino. Amerikoje apie Egį Klimą („Bigger's Better 7” turnyro organizatorių, – red.past.) girdėjau nemažai gerų atsiiepimų. Kodėl nepabandžius dirbti su juo? Į JAV ruoštis turnyrui išvažiavau jo dėka, ir kas savaitę sulaukdavau jo skambučio. Teiraudavosi, kaip sveikata, kaip reikalai, ar reikia pagalbos, pinigų. O čia prieš savaitę skambina ir sako – tau reikės kovoti. Ir numeta kapeikas. Kam man to reikia? Aišku, turiu daug bušido gerbėjų, tai nepaprastai malonu, bet svarbūs ir kiti faktoriai. Ateities bušido turnyruose nematau.
– O kokie tikslai bokse?
– Žinote, aš mėgstu avantiūrą. Noriu išbandyti save visur. Ypač jei matau, kad išeina. Nors treniravausi tik penkias savaites, rezultatą aš jau mačiau. Galbūt ne idelaų, bet rezultatą mačiau. Tą sakė ir treneriai, kurie užaugino ne vieną čempioną. Manau, ir aš galiu tapti tokiu. Bet reikia darbo ir investicijų.
