Į ringą užlipęs skambant elegantiškai Joe Cockerio dainai 26-erių metų Lietuvos kovotojas elegantišku smūgiu greitai patiesė varžovą, bet kova tuo nesibaigė. „Per kepenis!“, – garsiai savo vyrui iš tribūnų patarinėjo H.Vikšraičio žmona, o žiūrovai skandavo „Henri, Henri!“.
Prireikė trijų raundų, kol stilingasis ilgabarzdis įveikė brazilą. Šis po kovos pasielgė džentelmeniškai ir pabučiavo H.Vikšraičio rankose atsidūrusią mažą dukrelę.
Žurnalistams laukti savo duoklės teko kone pusvalandį. Tik nulipus nuo ringo, kovotojo laukė ketvirtasis raundas – užplūdo gerbėjų armija. Vienas po kito jie puolė paveiksluotis su skandalistą įveikusiu lietuviu.
O, ketvirtas raundas... Spėjau pašalti ant to betono basas kojas, – eidamas link rūbinių, šyptelėjo Henrikas.
„O, ketvirtas raundas... Spėjau pašalti ant to betono basas kojas, – eidamas link rūbinių, šyptelėjo Henrikas. – Malonu sulaukti dėmesio. Ypač smagu paveiksluotis su vaikais. Galbūt, matydami tokius autoritetus kaip mes, nors nežinau, ar save galiu vadinti autoritetu, jie pasuks kovotojo keliu. Tų norinčių nusifotografuoti ir mane susargdinti vis daugėja. Širdį glosto, kai giria, jog techniškai kovojau. Nesako: „Gerai sudaužei“. Malonu, kad lietuviška publika supranta, kas yra gera kova iš tikro. Pats esu gražios, techniškos kovos gerbėjas. Stengiuosi tokią ją ir padovanoti“.
Pasigriebusi nuo tėčio nuimtas pirštines, jo mažoji dukrytė puolė jas matuotis. Ar Henrikas girdėjo savo žmonos šūksnius iš tribūnų?
„Žmonos šauksmas girdisi visur. Ypač namie. Tas balsas minioje mane kartais net gąsdina“, – nusijuokė H.Vikšraitis.
Kovotojas prisipažino, kad dažnai taip nutinka, jog varžovai daug kalba, o jis nutyli, laukia savo pergalingos minutės.
„Kova – toks dalykas, kad negali tikėtis visą laiką nugalėti. Negalima nuvertinti varžovo. Mes esame žmonės ir mes darome klaidas. O ta klaida ringe gali kainuoti net ir sveikatą. Šįkart klaidos nepadariau, o varžovas klaidą padarė prisikalbėdamas. Sakydamas, kad nokautuos mane. Visad reikia ruoštis blogiausiam, kad įvyktų geriausias galimas variantas.
Beje, prieš kovą brazilas jau elgėsi pagarbiai, nebebuvo toks įžūlus kaip anksčiau, kai kovojo prieš Mindaugą Narauską. Tuomet jis ir gestus ne kokius rodė. Gal jautė, su kuo turi reikalų šįkart, nenorėjo aštrinti situacijos Būčiau taip ir anaip jam neleidęs tais gestais švaistytis“, – šyptelėjo H.Vikšraitis.
Nors prieš kovą R.Mineiro kalbėjo drąsiai kaip visada, Henriką jis įvardijo vienu geriausių Lietuvos kovotojų.
„Malonu, kad kažkas pripažįsta tą vargšą suvalkietį iš Suvalkijos gūdumų“, – teigė H.Vikšraitis.
Prieš brazilą jis laimėjo visus tris raundus: primetęs savo stilių, valdė kovos vadeles, neleido varžovui įsijausti. Tiesa, Henrikas tiek prieš dvikovą, tiek po jos pripažino, kad R.Mineiro yra jam itin neparankus varžovas, nes kovoja nestandartiškai.
„Jis šokinėjo, vartėsi, darė salto, smūgiavo kulnu. Neprognozuojamas. Prieš tokius kovoti yra sunkiausia. Esi priverstas palikti savo komforto zoną. Tačiau kieta gynyba ir trenerio patarimai viską išsprendė – įvykdžiau planą ir laimėjau kovą“, – tikino Henrikas.
O revanšo brazilas neužsinorėjo?
„Nelabai. Trūksta jam ištvermės, patirties. Šįkart pritrūko ir psichologinio pasiruošimo. Savo technika ir patirtimi aš lenkiu jį. Mūsų kova buvo pirmos vakaro dalies pagrindinis akcentas, galbūt jis tai per daug sureikšmino. Vis dėlto, jis buvo kietas. Nelengva man buvo su juo kovot. Galėjo baigtis kova ir kitaip“, – pripažino apie 130 kovų jau turėjęs H.Vikšraitis.
