Lozanos katedroje yra freska, kurioje nupieštas imtynininkas sugriebęs savo oponentą už diržo. Tai ankstyviausias šveicariškų imtynių vaizdas, datuojamas XIII amžiumi. Dėl išskirtinio imtynių veiksmo Šveicarijos vokiečiakalbiai švingeną dar vadina „Hosenlupf“ – „pakėlimas už kelnių“.
Senovėje šveicariškos imtynės suteikdavo progą skirtingų vietovių gyventojams pasigalynėti tarpusavyje. Įprastai centrinės Šveicarijos dalies imtynininkai susiremdavo su Berno kantono gyventojais Briunigo tarpeklyje ir tokiu būdu išrinkdavo patį stipriausią vyrą.
Nepaisant milžiniško populiarumo mūsų laikais, šis sportas kažkada buvo draustas, o jo gerbėjus persekiojo. XVI ir XVII a. valdžios ir bažnyčios atstovai smerkė švingeną, nes kaimų gyventojai dažnai rengdavo imtynių dvikovas sekmadieniais ir per religines šventes. Manyta, kad šis sportas atitolina dorus krikščionis nuo bažnyčios, todėl kunigai griežtai bardavo nusidėjėlius.
Prasidėjus Švietimo amžiui draudimams atėjo galas. Moderniojo švingeno atgimimu laikomi 1805 m., kai Interlakeno miestelyje netoli Unspunnen pilies griuvėsių surengtas pirmasis Alpių žaidimų festivalis. Nacionalinę šventę įkvėpė šveicarų identiteto paieškos ir tautinės savimonės augimas, juk tuo metu Europoje aršiai stengėsi dominuoti Prancūzija. Senųjų tradicijų atgaivinimas tapo geriausia kovos su globalizacija priemone.
Švingenas – tai dviejų fiziškai stiprių varžovų dvikova pagal griežtas taisykles. Visi sugriebimai, pakėlimai ir metimai reglamentuoti. Šalies mastu pripažinti kantonų čempionai, kitaip „Bösen“, susitinka ir galynėjasi kas trejus metus rengiamame nacionaliniame imtynių ir Alpių žaidimų festivalyje.
Švingenas skiriasi nuo kitų imtynių rūšių tuo, kad vyrai žengia į ringą vilkėdami plonus nertinius arba marškinius ir ilgas kelnes, ant kurių dar užsimauna džersio audinio „šortus“ su spraga nugaroje.
Imtynininkai susitinka apvaliame 12 metrų skersmens ringe, kurio danga – pjuvenos. Dvikovos trukmė – vienas 10-12 minučių trukmės raundas, prasidedantis rankos paspaudimu. Imtynininkai sugriebia vienas kitą už „šortų“ diržo nugaros pusėje ir stengiasi paguldyti oponentą ant menčių. Laimi tas, kuris iki raundo pabaigos patiesia priešininką ant ringo ir sugeba išlaikyti jo kelnes bent viena ranka. Tradiciškai nugalėtojas nuvalo pjuvenas nuo pralaimėjusiojo nugaros.
Mačą stebi trys teisėjai, vienas iš jų – ringe. Teisėjai fiksuoja kiekvieną sugriebimą, o už pergalingą metimą skiria maksimalius dešimt taškų. Jei dvikova baigiasi be aiškios pergalės, daugiau taškų pelno aktyvesnis sportininkas.
Švingene nėra nei svorio, nei jokių kitų kategorijų. Visgi, paprastai į pjuvenų ringą žengia stambūs vyrai, virš 180 cm ūgio ir sveriantys bent 100 kg. Dauguma jų – dailidės, mėsininkai, medkirčiai ir sūrininkai.
Imtynininkams reikia gerai išmanyti kovos taktiką ir būti įvaldžiusiems techniką. Senovėje naudoti tik keli metimai, bet evoliucionuojant sporto šakai naujų kombinacijų skaičius jau viršija 100. Penki pagrindiniai metimai yra Brienzer, Bur, Hüfter, Kurz and the Übersprung, kai kurie iš jų labai primena dziudo imtynių veiksmus.
Alpių žaidimų festivalio nugalėtojas tituluojamas „Schwingerkönig“ – „imtynių karaliumi“ ir išlaiko šį titulą trejus metus. Jo prizas – nugalėtojo šlovė, vainikas ir „dovanų rinkinys“, kurį sudaro bulius, varpeliai kabinami karvėms ant kaklų, mediniai baldai ir kiti kaime reikalingi daiktai. Šveicariškos imtynės – tai mėgėjų sportas, kuriame griežtai reglamentuota rėmėjų veikla ir draudžiama bet kokia reklama dvikovų metu.
1895 m. įkurta Šveicarijos švingeno asociacija (Eidgenössische Schwingerverband) vykdo šios sporto šakos priežiūrą, rengia instrukcijas, nustato taisykles ir organizuoja treniruotes. Asociacijai priklauso virš 5000 aktyvių imtynininkų, iš kurių beveik 2000 – jaunimas. 1980 m. šalyje pradėtos rengti moterų švingeno varžybos. Nepaisant švingeno plitimo į miestus, šis sportas išlieka populiariausias Alpių papėdžių kaimuose tarp vokiečiakalbių šveicarų.
