- Treneri, kokie Jūsų auklėtinei buvo tie 2018-ieji?
– Visi metai buvo labai sunkūs, nes sunkiai atsigavome nuo vasario 2-ąją patirto šoko netekę vienos žvaigždės Aurimo Klemo. Klaudijai buvo sunku ir dėl įtempto grafiko – juk jai reikėjo ir mokytis, ir sportuoti. Kol seserys Jolanta ir Inesė Tarvidos sportavo, Klaudija laikė egzaminus, negalėjo važiuoti į turnyrus.
Pradėjus sportuoti profesionaliai, viskas keitėsi į gera: gerėjo Klaudijos ir fizinė forma, ir branda. Nepamirškime, kad ji kaunasi nebe su bendraamžėmis, o su patyrusiomis profesionalėmis. Tai yra labai sunku, todėl kartais stebiuosi, kaip jai pakanka jėgų. Klaudija labai sparčiai keičiasi, ji žino, kad dabar nebėra nesvarbių smulkmenų. Tačiau nereikia pamiršti, kad varžovės irgi nestovi vietoje.
Per kelis mėnesius Klaudija buvo pasiekusi įspūdingą fizinę kondiciją, bet ta nelemta trauma Norvegijoje sujaukė viską. Vėl turėjome pradėti nuo pradžių, o varžovės juk nelaukė. Todėl realiai tobulėjimo kelyje ji buvo tik kelis paskutinius metų mėnesius.
– Kokia buvo įsimintiniausia pergalė?
– Be abejonių įspūdingiausiai buvo nugalėta Taivano rinktinės lyderė Chia-ling Lo. Paryžiuje vykusiame turnyre Klaudija šią įspūdingo stoto sportininkę įveikė visiškai kitu stiliumi, todėl tai galima vadinti ir lūžiu. Per kovą 5-6 kartus buvo keičiama taktika, o tai rodo brandą, gebėjimus, mąstymą.
– Po šios pergalės buvo akistata su kroate Nikita Glasnovič ir apmaudi nesėkmė 0:1. Tačiau sutikusi iškart kovoti su viena geriausių pasaulio sportininkių Klaudija pelnė „Fair Play“ nominaciją. Jūs tai vertinate?
– Man, treneriui, svarbiau yra pergalės. Jų nekeisčiau į jokias nominacijas. Mes pasielgėme tikrai teisingai, nors nesu tikras, ar taip pat būtų pasielgusi kita pusė. Tačiau ši dvikova buvo naudinga, nes dar kartą įsitikinome, kad einame teisingu keliu. Lygiai kovojome su N.Glasnovič, lygiai kovėmės su dauguma pasaulio reitingo lyderių. Jėgų neišbandėme gal tik su 3-4 elitinėmis sportininkėmis.
– Kodėl artėjančioms kovoms ruošiatės nebe namuose, o Vokietijoje?
– Dauguma sportininkių važinėja į stovyklas, dirba su skirtingais specialistais. Vieni važiuoja į Iraną, kiti – į Korėją. Mes irgi ne išimtis – stengiamės pasiimti viską, kas geriausia, kas labiausiai mums tinka. Esame dėkingi Lietuvos taekwondo federacijai, rėmėjams, kad galime visaverčiai ruoštis, tobulinti įgūdžius, mokytis naujovių, pasisemti idėjų.
Tos stovyklos labai naudingos, nes skirtingos patirtys padeda atkreipti dėmesį į smulkmenas. O pergalės ir susideda iš smulkmenų. Fizinis ir techninis pasiruošimas siunčia signalą ir Klaudijai: „Va, tobulėju, esu geresnė!“ Žinoma, viską pamatysime vasarį, kai prasidės kovos.
– Šie metai bus lemiami, nes vyks kelialapių į olimpines žaidynes dalybos. Kaip vertinate Klaudijos galimybes patekti į prestižiškiausią sporto renginį?
– Neslėpsiu, kad mums reikia padaryti stebuklą, nes reikia prasibrauti į olimpinį elitą, o čia silpnų nėra. Kol kas viskas planuojama iki pasaulio čempionato Mančesteryje. Pažiūrėsime, kaip mums seksis turnyruose, kaip seksis pasaulio čempionate. Tada spręsime, ką ir kaip daryti toliau.
Problemų buvo, yra ir bus. Matau didžiulį Klaudijos potencialą, manau, kad kol kas ji panaudoja tik šiek daugiau kaip pusę savo galimybių. Todėl tikiuosi, kad viskas bus gerai. Bet reikės ir Fortūnos, nes menkiausia trauma gali niekais paversti visą mūsų darbą.
