UTMA sugrįžta.
Pirmajame šių metų renginyje gerbėjai vėl išvys 12 kovų. Dalyje jų kovos klaipėdiečiai, o vakaro vyšnia ant torto taps organizacijos žvaigždės Dominyko Dirksčio ir debiutanto Oskaro Buinicko kova.
Prieš pat pagrindinę pirmojo „Rising“ turnyro kovą į akistatą su turku Isa Gocmenu stos ir reguliariai žymioje „Cage Warriors“ kovos menų organizacijoje kovojantis 24-erių N.Kanišauskas. Kovotojų akistata vyks svorio kategorijoje iki 84 kilogramų.
Tiesa, pastarąjį kartą aštuonkampyje kovotojas pasirodė dar praėjusių metų liepą. Organizacijos negebėjimas lietuviui surasti priešininko ir pastūmėjo N.Kanišauską pirmąkart pirštines suremti ir UTMA ringe.
„Kovoti per metus kartą yra kosmosas – tikrai sunku psichologiškai, nes kuo aktyvesnis esi, tuo lengviau atlaikyti tas varžybas. Su manimi susisiekė UTMA, gavau pasiūlymą, tai ir susitarėme, viskas tiko, patiko, tad va“, – kalbėjo kovos menų meistras.
Nors kovos savojo miesto arenoje, sportininkas neslėpė, jog uostamiestyje trūksta žmonių palaikymo saviems. Jo nuomone, klaipėdiečiai dažnai sąmoningai renkasi palaikyti kitas barikadų puses.
„Patys klaipėdiečiai nepalaiko klaipėdiečių – tai man yra keista. Norėtųsi daugiau palaikymo, kad ateitų, pažiūrėtų tas gražias kovas, nesvarbu, kas su kuo kovoja“, – nusivylimo neslėpė reguliariai kartu su UFC žvaigžde Ch.Čimajevu sportuojantis kovotojas.
15min skaitytojų dėmesiui, pokalbis su nuolat besišypsančiu kovotoju Nagliu Kanišausku.
– Iki kovos liko visai nebedaug. Kaip esate pasiruošęs? – 15min paklausė Naglio Kanišausko.
– Nuotaikos geros. Dar liko šiek tiek numesti svorio, bet šiaip viskas gerai, pagal planą.
– Kaip atrodė pasiruošimas ir kur jis vyko? Švedijoje ar Lietuvoje?
– Pats pasiruošimas, manau, visiems buvo ganėtinai sunkus. Turnyras vyksta po švenčių, tad kai kurie susidūrė su tuo, jog nedirbo salės, nebuvo su kuo treniruotis. Metant svorį sunku ramiai pasėdėti prie Kūčių ir Kalėdų stalų (juokiasi), bet šiaip viskas gerai.
Didžioji pasiruošimo dalis vyko Klaipėdoje, „Bokso visatos“ klube. Šeštadienį grįžau iš Švedijos.
– Tavo atstovaujamame klube Švedijoje sportuoja ir žymių kovotojų. Vienas jų – Chamzatas Čimajevas. Yra tekę su juo pasisparinguoti?
– Taip, Švedijoje tai realiai yra mano kasdienybė. Dabar Čimajevas daugiau sportuoja Abu Dabyje, Dubajuje, bet šiaip pastaruosius dvejus metus kiekvieną stovyklą nuolat su juo dirbu. Mano pagrindinis darbo partneris.
– Pastaroji tavo kova „Cage Warriors“ organizacijoje įvyko dar liepą. Kodėl nutiko tokia ilga pertrauka?
– „Cage Warriors“ nesuteikė galimybės kovoti. Turėjau kovoti lapkritį ir tada jie mano kovą nukėlė į gruodį, bet irgi nebuvo nieko konkretaus. Kaip tik tuo metu vyko Lietuvos bokso čempionatas, tad pagalvojau, kad dalyvausiu ten.
Buvo visai neblogai. Rezultatu patenkintas. Dabar irgi nesu užtikrintas, kada gausiu kitą kovą „Cage Warriors“ narve, nes turėjau kovoti kovo 5-ąją, tačiau tą datą perkėlė į balandžio mėnesio pabaigą. Priešininkas jau buvo atsiradęs, bet galiausiai iš kovos pasitraukė, tai realiai vėl esu be kovos.
– Po ilgo laiko tarpo grįžti į profesionalų ringą Lietuvoje. Kas lėmė tokį sugrįžimą, kodėl būtent dabar?
– Manau, kad yra toks dalykas, jog nereikia per daug atsipalaiduoti, kad būtų tas aktyvumas. Kovoti per metus tik kartą yra kosmosas – tikrai sunku psichologiškai, nes kuo aktyvesnis esi, tuo lengviau atlaikyti varžybas. Su manimi susisiekė UTMA, gavau pasiūlymą, tai ir susitarėme, viskas tiko, patiko, tad va.
– Nuo to laiko, kai paskutinįkart kovojai gimtinėje, viskas labai pasikeitė – atsirado UTMA organizacija, pakilo kovos menų lygis, viskas atrodo profesionaliau. Pačiam malonu?
– Smagu, aišku. Neteisiu aš ir KOK organizacijos. Tuo laiku ji buvo vienintelė. Daug kas ant jos varo, bet visi nuo jos pradėjo. Galima pykti ar nepykti, bet tai yra geras startas profesionaliam kovotojui. UTMA stebiu nuo pirmųjų turnyrų. Matosi, kaip organizacija auga. Gražu matyti.
– Simboliška, jog pirmoji sugrįžimo kova vyks tavo gimtajame mieste Klaipėdoje. Yra papildomas jaudulys kovoti prieš savo miesto publiką?
– Ne, papildomo jaudulio nėra. Tiesiog smagu. Niekad gyvenime nesu kovojęs Klaipėdoje, gal nebent tada, kai buvau vaikas, dar karatė varžybose. Iš pradžių nežinojau, kad renginys vyks Klaipėdoje – galvojau, kad siūlys kovoti vasarį Kaune. Pasakė, kad Klaipėdoje – galvoju okei okei. Tikrai faina.
– Beveik prieš metus vykusioje tinklalaidėje su Sergejumi Maslobojevu minėjai, jog kikboksas pačiam nepatinka, nes teisėjai dažnai nusprendžia kovos lemtį. Penktadienį kovosi būtent pagal tokias taisykles. Kodėl ne MMA?
– Nežinau, tokias pasiūlė. Kokias pasiūlė, su tokiomis sutikau, nes sakė, kad MMA varžybų dabar rengti išvis neplanuoja. Kaip ir matome, tų MMA kovų UTMA organizacijoje ir nėra.
Man nėra skirtumo. Esu universalus kovotojas, tad save išbandyti smagu visur.
– Koks priešininkas yra turkas Isa Gocmenas?
– Karštakraujis. Mėgsta labai lipti. Šiaip tikrai neblogas, nenuvertinu. Jis mane gal šiek tiek nuvertina, bet čia jau jo reikalas (šypsosi).
– Kodėl nuvertina?
– Spaudos konferencijoje jis kalbėjo vien apie save, o manęs, kaip priešininko, nemato. Jis jau mąsto, su kuo kovos ateityje.
– Kokios jo stipriosios ir silpnosios savybės? Kaip gali jį palaužti?
– Aš už jį aukštesnis, sunkesnis. Kategorija ta pati, bet aš svorį metu, o jis – ne. Jis – toks standartinis kikboksininkas. Aišku, mėgsta pramesti ir vadinamąjį backfistą (aut. past. smūgį iš nugaros), prašokti iš kelių, į ką irgi reikia atkreipti dėmesį. Mėgsta priimti ir smūgiuoti. MMA nelabai taip padarysi (juokiasi).
– Kokiu būdu labiausiai norėtųsi užbaigti kovą?
– Aišku, norėtųsi nokautu, kas be ko, ypač namų arenoje, bet žiūrėsime, kaip bus. Tikiuosi nokautuoti, bet kaip bus, taip. Galima ir teisėjų sprendimu. Trys raundai po tris minutes, tad laiko per daug nėra.
– Kokią baigtį prognozuoji pagrindinėje vakaro kovoje?
– Per daug nespekuliuoju, kas laimės ar pralaimės. Šiame renginyje esu linkęs palaikyti klaipėdiečius, nes Klaipėdai labai trūksta vienybės. Patys klaipėdiečiai nepalaiko klaipėdiečių – tai man yra keista. Norėtųsi daugiau palaikymo, kad ateitų, pažiūrėtų tas gražias kovas, nesvarbu, kas su kuo kovoja.
– Omenyje turi D.Dirksčio pavyzdį, ar yra ir kitų kovotojų?
– Faktas, kad ir dėl Dirksčio. Mes patys nesame geri draugai, bet, pavyzdžiui, kai žaidžia Gargždų „Banga“, jų rungtynių atvažiuoja žiūrėti vos ne trys pilni autobusai sirgalių, o štai Klaipėdoje vyks turnyras ir žmonės sako, jog: ai, neįdomu.
Tas pats ir su Klaipėdos „Neptūnu“, kai komanda žaidžia prieš Kauno „Žalgirį“, klaipėdiečiai palaiko „Žalgirį“. Jeigu laikai save tikru klaipėdiečiu, manau, palaikysi Klaipėdą.
– Pats esi „Neptūno“ klubo ambasadorius. Kaip kilo tokia sąjunga?
– Net nežinau. Pirmą žingsnį, manau, žengė Sergejus Maslobojevas su Vilniaus „Wolves“ komanda. Parodė, kad galima reklamuoti ir taip. Tada susisiekė ir „Neptūnas“, gerai pašnekėjome, prilipo ir kažkaip labai tinka.
– S.Maslobojevas taip pat yra iš Klaipėdos, tačiau yra vieno iš Vilniaus miesto klubų ambasadorius.
– Taip, bet jis jau kurį laiką gyvena Vilniuje. Iš tos pusės – taip (šypsosi).
– Su kuriais kovotojais norėtum žengti į ringą ateityje?
– Realiai MMA kovotojų UTMA nėra, na, iš tikrųjų, nelabai kas ir kovoja, tai net neįsivaizduoju, su kuo būtų galima.
– Gal Arnoldas Misiūnas?
– Na, klausimas, ar jis su manimi kovotų (juokiasi). Su juo laisvai galėčiau. O iš kikbokso... net nežinau. Esu atviras pasiūlymams kovoti su visais. Jeigu sieki karjeros MMA, nelabai yra tikslo kovoti tarpusavyje, nes ir taip ta rinka Lietuvoje yra labai siaura.
Kovotojai tarpusavyje daužosi, daro tas trilogijas, pergalių ir pralaimėjimų santykis pas vieną geresnis, pas kitą blogesnis. Tuomet išeina taip, jog jiems nebėra galimybės augti toliau – kovoti UFC ar „Bellator“ organizacijose, kas būna svajonė. Manau, MMA bendruomenei reikėtų daugiau sportuoti kartu.
Kikbokse net neįsivaizduoju, kas galėtų būti mano svorio kategorijoje.
– Dirkstys?
– Galim irgi sukovoti, jeigu tik norės. Manau, ne problema.
– Kodėl, manai, Lietuvoje neatsiranda pajėgių MMA kovotojų? Kodėl sportininkai renkasi kikboksą ar muaitai?
– Klubų Lietuvoje yra, bet vienetai, kur tikrai būtų galima gerai pasportuoti. MMA viskas yra ir sunkiau – tiek fiziškai, tiek psichologiškai reikia daugiau įdirbio. Daug kas kovoja mėgėjų lygmenyje ir nekovoja profesionaliai, nes, suprantama, labai sunku iš to pragyventi.
Kiti net nenori kovoti tame mėgėjiškame lygmenyje ir nori iškart kovoti profesionaliai. Būna ir taip. Net neįsivaizduoju. Ypač Lietuvoje tai yra dar gana jauna sporto šaka. Dar kai pats kovojau mėgėjiškai, ji po truputį augo. Nežinau, kaip yra dabar, bet tikrai sunku. Bendrai su visomis sporto šakomis Lietuvoje darosi sunkiau. Jaunimas labiau linkęs pasėdėti prie kompiuterio, negu eiti į salę (šypsosi).
– Patyrei daugiau nei 70 kovų mėgėjų MMA narve. Teko matyti gerų kovotojų, kurie, atrodė, jog į ką nors išaugs, tačiau taip niekuo ir netapo?
– Turėjau apie 75 ar 80 kovų. Buvo tokių pora, bet vieną pašaukia į kariuomenę, kitam reikia darbo... Jau prasideda gyvenimas. Sukanka 18-a ir tie mėgėjai kaip ir blėsta, nes reikia pradėti gyventi.
Pas tėvus visąlaik negyvensi. Manau, dažniausiai trukdo tai, jog nėra stipri finansinė padėtis. Dar tuo labiau, kad valstybė MMA sporto šakos nelabai ir remia.
