– Esate sakiusi, kad jums tinka sidabras. Pasaulio ir Europos jaunimo pirmenybėse vis raškydavote sidabro medalius. Pernai Europos čempionate Amsterdame irgi laimėjote sidabrą. Dabar tikriausiai galima pasakyti, kad jums tinka ir auksas?
– Labai malonu būtų, kad mano kolekcijoje būtų kitokios spalvos medalių, bet kaip žmogus aš labiau mėgstu sidabrą. Aišku, mielai iškeisčiau jį į auksą, kai tai liečia sportinius reikalus.
– Gimėte sportininkų šeimoje – tėvas Aurimas Palšis buvęs Vilniaus „Statybos“ snaiperis. Esate sakiusi, kad jis nepradžiugo, kai vaikystėje metėte krepšinio treniruotes ir perėjote į lengvąją atletiką. Ką jis sakė dabar, grįžus iš Europos čempionato nugalėtoja?
– Prieš varžybas sakė, kad viskas bus gerai, o po to irgi nuramino: sakė, dabar viskas tikrai gerai, gali ramiai eiti miegoti. Artimieji dažniausiai jaučia tokius dalykus, tėtis sakė, kad prieš finalą miegojo ramiai.
Labai malonu būtų, kad mano kolekcijoje būtų kitokios spalvos medalių, bet kaip žmogus aš labiau mėgstu sidabrą.
– Vaikystėje šokote baletą, skambinote pianinu, esate dalyvavusi dviejose Dainų šventėse. Jūsų kalba dabar yra labai sklandi, kone tobula. Kieno tai įtaka?
– Su krikšto mama juokėmės, ji irgi žurnalistė, klausė, iš kur tavo iškalba. Nežinau, gal iš senelių ar kokių kitų šaknų. Nuo vaikystės turėjau tą dovaną. Tėvai sakė, kad pirmiau pradėjau dainuoti, tik po to rišliai kalbėti. Ir klostėsi tas mano kelias per įvairias sritis, muziką, meną, nuo penktos klasės pakrypau į sportą.
– Žaidėte krepšinį, kol per mokyklų lengvosios atletikos varžybas trenerė Tatjana Krasauskienė jus pastebėjo šokant žirklėmis. Esate šokusi tais senoviniais būdais – krūtine į priekį arba žirklėmis? Kokie tai buvo aukščiai?
– Kitais būdais nebuvau šokusi, tik žirklėmis, nes mokykloje reikėjo atsiskaityti lengvąją atletiką, o tai buvo paprasčiausias būdas įskaitai. Tuo metu man itin gerai sekėsi, aplenkiau visus klasės vaikus ir sulaukiau pasiūlymo atstovauti mokyklai tarpmokyklinėse varžybose. Man tuo metu visko norėjosi, daug ką lankiau ir bandžiau. Tarp vyresnių mergaičių likau trečia, atsimenu 135 cm peršokau.
Trenerė sakė, kad pastebėjo jau per apšilimą mane, truputį patarė, nes nemokėjau jokios technikos. Tada pirmą kartą pamačiau tikrą kartelę. Trenerė patarė, kaip šokti, kaip įsibėgėti, davė vizitinę kortelę ir pakvietė į lengvosios atletikos treniruotes. Pradėjau lankyti, man vis labiau patiko ir tapo gyvenimo dalimi.
Pakeitėme ir esminį dalyką – įsibėgėjimą. Kiek pasikeitė kampas, bėgimo stilius.
– Esate įdėjusi kamuoliuką į krepšį. Ar į jus nesikreipė patarimo krepšininkės – nedaug jų pasaulyje tai yra padariusios?
– Tikro neapimčiau, o su dviem rankomis jau nežinau, kitoks šuolis, kita technika. Pradėjau nuo mažo kamuoliuko, o paskutinis dėjimas, kuriuo jau dalinausi socialiniuose tinkluose, buvo su visai nemažu kamuoliu. Tai viena iš mano pagalbinių priemonių treniruočių procese.
– Dviejų metrų ribą pasiekėte šiemet, kai drąsiai eksperimentavote, keitėte pasirengimo ir psichologinę taktiką. Papasakokite prašau daugiau apie detales. Sakėte, kad keitėte įsibėgėjimo žingsnius – kodėl ir kaip?
– Pasiūlymo keisti tam tikrus techninius elementus sulaukėme gana anksti, dar prieš Londono olimpines žaidynes. Stovykloje Portugalijoje treniravosi Rusijos rinktinė ir olimpinė čempionė Ana Čičerova, kritau jos treneriui į akį dėl tam tikrų savo sportinių savybių. Mano trenerė su juo bendravo seniau, dalijosi patirtimi. Galbūt tada jau prasidėjo tam tikrų elementų įvedimas į mano treniruotes, nors kiek bijojome keitimų.
Jau tada jis matė mano potencialą šokti du metrus, gal dar nebuvau pasirengusi psichologiškai. Po Rio atėjo toks momentas, kad man labai norėjosi pokyčių, gal kardinalių. Nutariau, kad skiriu visą dėmesį sportui, nekuriu šeimos, pasakiau tai trenerei ir mes pradėjome dirbti, keisti treniruočių planus. Atsisakėme tam tikrų pratimų, kurie apkraudavo mano nugarą, sukeldavo skausmų.
Pakeitėme ir esminį dalyką – įsibėgėjimą. Kiek pasikeitė kampas, bėgimo stilius. Bėgdavau dešimt žingsnių, o dabar bėgu aštuonis, bet jie kiek trumpesni su tam tikrais įsibėgėjimo žingsneliais. Pakeitėme, pabandėme, atrodė neįprasta, bet gana greitai pagavau tam tikrus elementus. Esu gana imli naujovėms.
Yra toks vidinis jausmas, kad žiemą galiu šokti 202, o vasarą gal dar vieną centimetrą. Aš jaučiu, kad dirbu daug ir galiu.
– Dėkojote savo gerai komandai, tarp jų ir psichologei Aistei Žemaitytei. Kokie psichologiniai fokusai padeda jums šuolių į aukštį sektoriuje?
– Psichologas yra žmogus, kuris iš profesinių dalykų sudėlioja akcentus. Net nebūdama šuolininkė ji stebėdavo treniruotes, klausdavo, ką akcentuojame, kas man svarbu, kokia nuotaika, kas erzina, ką galėtume išimti iš treniruočių, kad būtų kuo mažiau dirgiklių. Bendravo ir su trenere.
Iš jos pusės buvo siūlomi tam tikri dalykai, išklausydavau jos nuomonės po kiekvienų varžybų. Pavyzdžiui, išanalizavusi mano pirmąsias varžybas Kotbuse ji pastebėjo, kad man dar likus kiek bandymų aš pasikalbėjau su olimpine čempione Ruth Beitia. Mes apsikabinome, ji pasiguodė, kad jos varžybos baigėsi, o man dar liko. Aistė pasakė, kad aš tokiu gestu atidaviau varžovei savo energijos ir pasiėmiau jos. Man tai anksčiau atrodė, kaip mandagumas, tai nėra nemalonu. Psichologė patarė to vengti.
Ji stebi mano susikaupimą, elgesį, nuotaikas, ką aš darau. Mes apsitariame, kad būtų kuo mažiau dirgiklių.
Daug gaunu paramos iš „Nike“, „Puma“ man siūlė trigubai didesnę sumą, bet atsisakiau. Man patinka „Nike“ produkcija, reklamos idėjos, skleidžiama mintis, vizija – sunku pasakyti, man jie yra pasaulyje lyderiai.
– Net ir atliekant rekordinį šuolį, kartelę peršokote, kaip sakoma, su atsarga, ar ne?
– Kai Lietuvoje pirmą kartą peršokau du metrus, šuolis nebuvo itin geras techniškai, bet įveiktas. Matėsi, kad ten rezervo buvo daugiau nei Belgrade, bet čia jau šuolis buvo techniškas, kartelės aš nejaučiau. Manau, kad potencialo ir rezervo yra. Moksliniais tyrimais buvome nustatę, kad du metrus šokti aš galiu.
Yra toks vidinis jausmas, kad žiemą galiu šokti 200–202 cm, o vasarą gal dar vieną centimetrą. Aš jaučiu, kad dirbu daug ir galiu.
– Kas yra jūsų idealas sporte?
– Sunku pasakyti. Nėra turbūt vieno tokio žmogaus, yra pavyzdinių sportininkų, kurie motyvuoja, matosi, kad įdeda daug darbo, yra lyderiai savo sporto šakoje.
– Usainas Boltas pernai per metus uždirbo 33 mln. dolerių. Žinoma, jis ypatingas, net ir kitos žvaigždės, kaip Mo Farah ar Ashtonas Eatingas uždirba dešimt kartų mažiau. Didžiąją dalį U.Bolto pajamų sudaro reklamos sandoriai. Kokios yra jūsų pajamų proporcijos – valstybės parama sportininkui, premijos komercinėse varžybose, reklamos sutartys?
– Gana smarkiai išsiskiria reklamos dalis. Pajamos iš valstybės yra tokios, kad vien su jomis būtų labai sunku gyventi kaip noriu ir savęs neriboti einant į parduotuvę, galvojant, kokį rūbą nusipirkti, ar vykstant atostogauti.
Daug gaunu paramos iš „Nike“. Vėliau man „Puma“ siūlė tris kartus didesnę sumą, bet atsisakiau. Man patinka „Nike“ produkcija, reklamos idėjos, skleidžiama mintis, vizija – jie yra pasaulyje lyderiai. Nebūčiau šimtu procentų atsidavusi tam prekės ženklui, būtų sunku nešioti tuos drabužius tik dėl to, kad gauni pinigus.
Taip pat gaunu paramos iš kitų sutarčių, aprangos, mados, kosmetikos. Gaunu dar pajamų iš lengvosios atletikos klubo „Cosma“. Sunku pasakyti proporciją, iš valstybės pinigai sudaro gal 25 procentus, iš kitų sandorių – 75 proc.
– Socialiniai tinklai jums yra darbas?
– Taip, aš tikrai nedėčiau nuotraukų kasdien, jeigu tai nebūtų toks planas. Kiekvieną dieną dedu nuotrauką su motyvuojančia žinute ar dienos planu savo gerbėjams. Tai buvo mano mintis, o vadybininkė tik palaimino šią idėją. Jeigu nenorėčiau žmonių palaikymo, nebūčiau sportininkė, tikrai kasdien nesidėčiau asmenukių į internetą.
– Mėgstate skaityti įvairias tobulėjimo knygas – verslo, psichologijos, intelekto. Kokią knygą vežėtės į Belgradą?
– Ten vežiausi tik darbo knygą. Namuose turiu dabar dvi knygas, kurias skaitau, jos susijusios su rinkodara ir prekės ženklais. Kaip populiarinti savo prekės ženklą, kodėl žmonės perka vienus dalykus, o kitų ne ir panašiai.
– Jūsų širdies draugas, buvęs 400 m per barjerus bėgikas studijuoja ir dirba Danijoje. Ten dažnai viešite, bet ar sudėtinga palaikyti santykius per atstumą?
– Jis baigė biochemijos studijų magistrantūrą. Sunku, nes aš esu Lietuvoje, negalime dažnai matytis. Yra buvę man taip, kad geriausia draugė mane sveikino su Kalėdomis vasarą, nes aš nebuvau jos tiek ilgai sutikusi.
Draugui sakiau, kad sezono metu tikrai negaliu pas jį skraidyti, tai per daug mane vargina. Santykiai per atstumą yra antras darbas, sunku, nelinkėčiau to net priešui, tai tikrai sunku. Bet aš turiu savo tikslus, jis turi savo, jam gerai sekasi, būtų labai negražu iš mano pusės sakyti: grįžk į Lietuvą ir būk su manimi.
– Olimpinė čempionė Ruth Beitia, gera jūsų draugė, yra ir politikė, ji dalyvauja tarybos posėdžiuose savo regione Ispanijoje. Virgilijus Alekna jau dirba Seime. Ar domitės politika? Turite ambicijų šalies ar sporto politikos srityje?
– Visada su mama kalbamės, kad reikia turėti atsarginį variantą, nes sportas toks dalykas, kad bet kada gali baigtis.
Todėl visada mokiausi mokykloje, studijavau bakalaurą, o dabar magistrantūrą.
