202 cm ūgio galiūnas būtų išaugęs į gerą krepšininką ir gal net būtų parvežęs Lietuvai medalių iš krepšinio čempionatų, bet likimas nusviedė jį ne į baudos aikštelę, o į disko metimų sektorių.
Kupiškio rajone, Terpeikiuose, gimęs būsimasis čempionas su 2 kg svorio lengvosios atletikos įrankiu susipažino Panevėžio internatinėje sporto mokykloje, į kurią įstojo dar mėtydamas ietį.
Bet jau pirmuoju metimu laimėjęs disko metimų varžybas, V.Alekna metė ietį į šalį ir susikoncentravo į kitą rungtį, vėliau atnešiančią jam pasaulinę šlovę ir paversiančia tituluočiausiu Lietuvos olimpiečiu.
3 olimpiniai medaliai, 4 pasaulio ir 3 Europos pirmenybių apdovanojimai, jau nekalbant apie smulkesnių varžybų trofėjus, Lietuvos metų sportininko apdovanojimus ir valstybinius ordinus – sekmadienį 50-ąjį jubiliejų mininčio V.Aleknos trofėjų lentynos apkrova tokia, jog jai sutvirtinti reikėtų plieninių detalių.
Sidnėjaus ir Atėnų olimpinio čempiono pergales prisimena daugelis, bet kiek dar istorijų slypi už jo sėkmingiausių ir mažiau sėkmingų karjeros ir gyvenimo momentų. O kas geriau apie juos gali papasakoti, jei ne pats jubiliatas?
Pirmoje pokalbio su 15min dalyje V.Alekna papasakojo, kada ir kokiomis aplinkybėmis pirmą kartą paėmė į rankas diską, išskyrė Romo Ubarto Barselonoje laimėto olimpinio aukso įtaką jo karjerai, prisiminė vos pasaulio rekordu nevirtusį disko švystelėjimą Kaune ir atskleidė, kaip likus vos pusantro mėnesio iki auksinėmis tapusių Sidnėjaus žaidynių patyrė traumą ir negalėjo net paeiti.
– Ar prisimenate apie pirmą savo disko paėmimą į rankas ir švystelėjimą? – 15min paklausė V.Aleknos.
– Taip, prisimenu. Metų gal tiksliai nepasakysiu, ko gero, buvo 1986 metai. Tai buvo Panevėžio internatinė sporto mokykla. Aš į tą mokyklą buvau priimtas kaip ieties metikas, tad baigiantis mokslo metams vilčių, kad būsiu geras disko metikas, neturėjau. Pabandžiau mesti diską, o pirmas mano metimas buvo toks, kad laimėjau varžybas. Taip ir likau sporto mokykloje toliau mokytis ir tobulėti disko metimo sektoriuje.
– Ar tada, po pirmų varžybų, ir supratote, kad norėsite eiti disko metiko keliu, ar toks momentas atėjo vėliau?
– Tas momentas atėjo vėliau, kai supratau, kad ilgam čia pasiliksiu. Iš pradžių buvo tikslas, kad išlikčiau sporto mokykloje, norėjau pabandyti kitus įrankius ir taip man pavyko išlikti. Vėliau, po metų, rezultatai ėmė gerėti, o kai baigiau internatinę sporto mokyklą, jau buvau vienas iš lyderių savo amžiaus disko metikų grupėje Lietuvoje.
– 1992 metais jums dar buvo tik 20-imt, buvote kylantis disko metikas, o jūsų tautietis Romas Ubartas tais metais Barselonoje tapo olimpiniu čempionu. Kaip prisimenate tas žaidynes ir ar davė tai įkvėpimo dar rimčiau siekti savo tikslų?
– Romo iškovotas aukso apdovanojimas Barselonos olimpinėse žaidynėse man padarė didžiulį poveikį. Tada suvokiau, kad nereikia kažko išskirtinio, kad būnant Lietuvoje, treniruojantis, sportuojant, būnant lietuviu galima iškovoti tokius apdovanojimus, kaip olimpinio čempiono titulas. Aišku, 1990-ieji, 1991-ieji buvo pokyčių metai, Lietuva atgavo nepriklausomybę, viskas keitėsi. Romas įrodė, kad mažos šalies atletai irgi gali pasiekti labai aukštų rezultatų. Man tai paliko didžiulį įspūdį, gavau didelį užtaisą ir tie prisiminimai apie Romo iškovotą aukso medalį mane lydėjo visą karjerą.
– Tais pačiais metais pirmą kartą peržengėte 60 metrų ribą. Galima sakyti, kad ši riba skiria geriausius pasaulio disko metikus nuo kitų?
– 60 metrų riba jau yra ta, kurią įveikus, jau ne visiškai daug lieka ir iki 65, 67 ar 70 metrų. Po šios ribos, pagerinus savo rezultatus metru kitu, galima imti tikėtis aukštesnių vietų, galima pretenduoti į aukščiausius apdovanojimus.
– Pirmą kartą į aukščiausio lygio turnyrą išvykote 1994 metais. Kaip sekėsi susitvarkyti su jauduliu Europos čempionate Helsinkyje (V.Alekna numetė diską 56,38 m ir užėmė 17 vietą)?
