2004-aisiais vykusių žaidynių medalį lengvaatletė nurodo kaip maloniausią du dešimtmečius trukusios karjeros laimėjimą, pakeitusį visą jos gyvenimą. Iškovotas sidabras įpareigojo – į ją smigo aistruolių, žurnalistų bei federacijos vadovų akys.
Sėkmingiausias pasaulio čempionatas, traumų lavina bei atsisveikinimas su septynkove – antroje pasakojimo apie A.Skujytės karjerą dalyje.
Helsinkyje – „medinis“ medalis
Fotosesijos, gatvėje kalbinantys žmonės, žurnalistų dėmesys, pagerėjusi finansinė padėtis – po Atėnų olimpinių žaidynių A.Skujytė iš nežinomos studentės JAV tapo viena ryškiausių Lietuvos sporto žvaigždžių.
„Atsimenu Alekso Stanislovaičio žodžius po olimpiados varžybų – „tu dabar nesupranti, kas atsitiko“. Taip ir buvo, o pirmą vakarą buvo tik daug emocijų, – prisiminė A.Skujytė. – Jautėsi, kad mane atpažįsta, bet nebuvau iš tų žmonių, kad tai man būtų tragedija. Pažino – vadinasi pažino. Jei džiugiai pakalbina, tai džiugiai ir atsakai. Buvo „faina“, turėjau smagių fotosesijų, kurių daugiau galbūt gyvenime neteks daryti. Rengė Juozas Statkevičius, dažė, fotografavo. Atsirado pažinčių, buvo smagu bendrauti.“
2005-aisiais sekė dar vienas įsimintinas sezonas – tų metų balandį lietuvė visam laikui įrašė savo pavardę į istoriją. Kolumbijos mieste JAV A.Skujytė pasiekė iki šiol nepagerintą moterų dešimtkovės (oficialiose varžybose dešimtkovėje varžosi tik vyrai) pasaulio rekordą – 8358 taškai. Prancūzei Marie Collonville priklausęs geriausias planetos pasiekimas buvo pagerintas daugiau nei 200 taškų.
Gana sėkmingai sportininkei klostėsi ir vasaros sezonas – solidus startas Gecise (Austrija, Gotzis – vok.) vykusiose septynkovės varžybose (6386 tšk.) leido lietuvę priskirti prie pasaulio čempionato favoričių.
Planetos pirmenybes Helsinkyje (Suomija) A.Skujytė pradėjo net sėkmingiau nei Atėnų olimpiadą: kur kas palankiau susiklostė šuolių į aukštį rungtis (182 cm), o įtikinamai laimėtas rutulio stūmimas (16,61 m) Lietuvos lengvaatletės pavardę iškėlė į trečią poziciją. Tarp trečios-penktos vietos septynkovininkė svyravo ir po 200 m, šuolių į tolį bei ieties metimo, o prieš lemiamą 800 m bėgimą figūravo ketvirta, vos devyniais taškais atsilikdama nuo Ganos sportininkės Margaret Simpson.
„Aštuoniais taškais buvau už nugaros, kai ėjome į 800 m. Galvojau, kad reikia bėgti... Nėra kito kelio – arba pavyks, arba ne. Priekyje išsilaikiau gal 700 m ir paskui matau, kaip ji mane pralenkia ir tolsta. Mano medalis nubėgo, – šyptelėjo A.Skujytė. – Šansų prieš rungtį buvo, bet geriau būtų, jei aš nors tais devyniais taškais būčiau priekyje. Tada galėčiau už nugaros atsilaikyti, o dabar reikėjo pačiai bėgti priekyje.“
6360 taškų septynkovėje, „medinis“ medalis ir penkiolika taškų atsilikta bronzos. Tai – mažiau nei pusės sekundės skirtumas 800 m rungtyje.
Traumų lavina bei tuščios Pekino žaidynės
2006-ieji A.Skujytei buvo paženklinti traumomis. Sportininkė praleido tiek pasaulio uždarų patalpų čempionatą Maskvoje (Rusija), tiek Europos pirmenybes Gioteburge (Švedija). Kai kurie skeptikai netgi prakalbo apie septynkovininkės karjeros pabaigą.
„2006-ųjų vasarą praleidau, nes žiemą susitraumavau blauzdą. Po to lyg ir pasiruošiau dalyvauti pasaulio uždarų patalpų čempionate Maskvoje, bet grįžus į Lietuvą, prieš išvykstant į Maskvą, susirgau angina, – prisiminė A.Skujytė. – Vasarą dvigalvis raumuo sureagavo ir Daliui Barkauskui (rinktinės gydytojui – lengvoji.lt) sakiau, kad gal dar įmanoma kažkaip krapštytis, bet visai mielai tą sezoną praleisčiau.“
Tais metais sportininkės gyvenime įvyko dar viena permaina – ji, nepaisant puikių sąlygų JAV, nusprendė grįžti į gimtinę.
„Niekada neturėjau tikslo visam laikui likti JAV. Pavyzdžiui, Darius Draudvila (Lietuvos daugiakovininkas – lengvoji.lt) vos atvykęs pasakė, kad darys viską, jog pasiliktų Amerikoje. Aš niekada taip nesakiau ir norėjau tiesiog pasinaudoti galimybe baigti studijas ten, pamatyti pasaulį, bet tai nebuvo mano svajonių šalis, – pasakojo A.Skujytė. – Viskas ten buvo gerai, buvau trenerio asistente, gavau gerą atlyginimą, naują mašiną. Atėjo laikas, kai tiesiog viena diena buvo kitokia nei visos kitos ir tą dieną supratau, kad noriu atgal į Lietuvą.“
Viskas ten buvo gerai, buvau trenerio asistente, gavau gerą atlyginimą, naują mašiną. Bet atėjo laikas ir supratau, kad noriu atgal į Lietuvą
Po metų pertraukos lietuvė sugrįžo į tarptautinę areną – 2007-ųjų planetos čempionate ji užėmė šeštą vietą (6380 tšk.), nors prieš 800 m bėgimą buvo trečia. Tiesa, tada A.Skujytė žinojo, kad išlaikyti prizinę vietą greičiausiai bus neįmanoma misija.
„Prieš pat pasaulio čempionatą sužinojau, jog hemoglobinas labai mažas. Man treneris „nuėmė“ rimtas bėgimo treniruotes ir gavosi taip, kad startavau visai neblogai iki 800 m, o ten nesublizgėjau ir smigau į šeštą vietą“, – paaiškino A.Skujytė.
Vienokios ar kitokios sveikatos problemos sportininkę kamavo ir olimpinio sezono metu. Pavasarį ir vasarą daugiakovininkę kankino Achilo sausgyslės skausmai, dėl peties skausmų sudėtinga buvo atlikti ieties metimo treniruotes. Pekino olimpiadoje lietuvę ištiko fiasko – šuolių į tolį rungtyje ji triskart užmynė atsispyrimo lentelę bei rungtyje nepelnė nė vieno taško. Dalyvauti likusiose septynkovės rungtyse A.Skujytė atsisakė.
„Kaip treniruotė – taip ir ašaros. Prieš Pekiną lyg ir pasitaisė, galėjau startuoti ir negalvoti, ar skaudės, ar ne, tik žinojau, kad metant ietį reikės kentėti. O kai tolyje triskart myniau... Tai ir gavosi toks, kad ietyje vis tiek per skausmą būtų reikėję dalyvauti, o 800 m ne mano rungtis. Iš vienos pusės buvo apmaudu, bet iš kitos, tai tas sezonas visas buvo toks“, – sakė A.Skujytė.
Nuolatinės traumos numušė sportininkės motyvaciją. Kažką reikėjo keisti – daugiakovininkė tapo rutulio stūmike.
Nuo rutulininkės karjeros atgrasė išvaizdos pokyčiai
Į rutulio stūmimą susikoncentravusios buvusios septynkovininkės rezultatai augo kaip ant mielių. Žiemą A.Skujytė įvykdė Europos uždarų patalpų čempionato normatyvą, o vasarą pirmą kartą dalyvavo planetos pirmenybėse kaip rutulio stūmikė. Berlyne (Vokietija) lietuvė pagerino asmeninį rekordą (17,86 m) bei užėmė 17 vietą.
Po metų A.Skujytei pavyko patekti į Europos čempionato finalą – Barselonoje (Ispanija) ji nustūmė 17,72 m bei buvo 12-a. Beje, 2009-ųjų bei 2010-ųjų pasaulio čempionatuose mūsiškė pranoko vengrę Anitą Marton – Europos čempionę bei Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių prizininkę.
„Rezultatai buvo tikrai neblogi. Daug stumdžiau rutulį, gal kokios keturios treniruotes per savaitę buvo stūmimo – dvi treniruotes stumdavau rezultatui, dvi labiau pažaidimui. Rezultatas pradžioje „paėjo“, bet po to apstojo. Vėliau atėjo vieno niuanso suvokimas, kad norint toliau stumti rutulį turi labiau atrodyti kaip rutulininkė“, – atviravo A.Skujytė.
Liekna lietuvė ryškiai išsiskyrė iš galingai sudėtų varžovių. Pačiai A.Skujytei išskirtinumas patiko, tačiau norint dar geresnių rezultatų teko rinktis – priaugti jėgos ar vėl kažką keisti.
„Atsirado vidinis nesutarimas – iš vienos pusės rezultato kaip ir norisi, iš kitos – nesinorėjo atrodyti taip, kaip kad atrodo rutulininkės. Be to, praėjus keleriems metams pasiilgau septynkovės, tad nusprendžiau grįžti atgal. Tada mane treniravo Rimantas Plungė ir kai apsisprendžiau grįžti į septynkovę, jis pasakė „netikiu, kad darai teisingą sprendimą, bet linkiu, kad būčiau neteisus“. Man tie žodžiai labai patiko“, – šyptelėjo lengvaatletė.
Sugrįžus – Lietuvos rekordas ir nauji medaliai
2010-ųjų pabaigoje į septynkovę sugrįžusi A.Skujytė pradėjo bendradarbiauti su A.Stanislovaičiu. Dar 2011-ųjų žiemą lietuvė tapo Europos vicečempione penkiakovėje, o tų metų planetos čempionate užėmė aštuntą vietą (6297 sek.). Daegu (Pietų Korėja) Lietuvos lengvaatletė neįtikėtinai gerai startavo pirmą varžybų dieną – tada ji pasiekė 100 m barjerinio bėgimo asmeninį rekordą, buvo antra šuoliuose į aukštį (186 cm) bei pirmą rutulio stūmime (16,71 m).
„Treneris turėjo truputį kitokią sistemą ir ji man labai tiko. Darėme užkrovas stovyklose, o po jų leisdavo pilnai atsigauti. Visur kitur būdavo darbas po darbo, nuolatinis ėjimas į treniruotes, o Aleksas pagaudavo „ant piko“ – kai atsigauni, duoda krūvį, o po to jį nuima, kad nebūtų per daug. Labai viską pakėlę, aukštyje stabiliai 190 cm šokinėjau, o taip niekad nebūdavo...“, – prisiminė A.Skujytė.
2012-aisiais lietuvė dalyvavo pasaulio uždarų patalpų čempionate Stambule (Turkija) ir pirmą kartą nuo 2004-ųjų pasidabino šių pirmenybių apdovanojimu. Surinkusi 4802 taškus ir pagerinusi Lietuvos rekordą, A.Skujytė iškovojo bronzą.
„Nepasakyčiau, kad pasaulio uždarų patalpų čempionas buvo sėkmingos vasaros ženklas. Bet rezultatai ėjo geryn ir tai džiugino. Treniruočių stovykloje Spaloje (Lenkija) buvo gerai, o pasižymiu tuo, kad per treniruotes labai gerų rezultatų nepadarau, – sakė A.Skujytė. – Man reikia varžybų, kad parodyčiau gerą rezultatą, nes kitaip nesugebu iš savęs išspausti visko. Spaloje treneris davė tris šuolius, sugebėjau peršokti 187 cm ir tai buvo „vau“.“
Prieš Londono olimpines žaidynes septynkovininkė atskiras rungtis – šuolius į aukštį ir rutulio stūmimą – išbandė Europos čempionate Helsinkyje (Suomija). Į du finalus norėjusi patekti lietuvė tikslą įgyvendino tik rutulio stūmime (16,53 m – 11 vieta), o šuoliuose į aukštį liko per žingsnį nuo geriausiųjų 12-uko – trylikta (187 cm).
„Maloniai nuteikia tai, kad normatyvus įvykdžiau dviejose visai skirtingose rungtyse – ne 100 m ir 200 m, o rutulio stūmime ir šuoliuose į aukštį. Atrodo, kad visiškai priešingybės, smagu savotiškai“, – unikalumu džiaugėsi septynkovininkė.
Po Europos pirmenybių praėjus kelioms savaitėms A.Skujytė dalyvavo ketvirtose karjeroje olimpinėse žaidynėse Londone. Žaidynėse, kurių skandalinga atomazga paaiškėjo praėjus tik dar vienam olimpiniam ciklui.
Tęsinys – trečioje dalyje...
