„Man norėjosi grįžti kuo anksčiau, – LRT.lt teigė ji. – Ir kiekvieną dieną, kai tik man neskaudėdavo kojos, atrodydavo, tuoj apsiausiu batelius ir bėgsiu, lėksiu į Vingio parką. Deja. Prabėgusi du ar tris kilometrus aš suprasdavau, kad turiu bėdą. Privalėjau sau pasakyti griežtą „Stop“. Nes trauma yra rimta“.
Tačiau bėgikė džiaugiasi, kad dabar gali koncentruotis į mokslus.
„Gyvenu pasinėrusi pilnai į mokslus, o svarbiausia yra tai, kad man pradeda patikti, – nusijuokė D.Lobačevskė. – Norėjau grįžti į studijas, buvo abejonių, galbūt, net gėda, nes studijas tai mesdavau, tai vėl grįždavau – neapsisprendėlė. Šiek tiek kompleksavau dėl savo gėdos, tačiau po to uždaviau sau klausimą „O kodėl man turėtų būti gėda?“ Kodėl turėtų būti gėda, jei noriu mokytis“.
Galutinai ji nurimo dekanate išgirdusi: „Pas mus yra ir 58-erių metų studentas!“
„Supratau, kad viskas yra gerai. Šie žodžiai mane tikrai nuramino“, – nusišypso D.Lobačevskė.
Ryte paskaitos, vėliau vizitai pas medikus ir kineziterepeutą, o vakare – dviračio mynimas, įvairiausi pratimai, pirtis, baseinas. Ir jokio bėgimo, jokio pietų miego.
– Diana, pamenate dieną, kai supratote, kad trauma rimta?
– Tai nebuvo vienadienis nutikimas. Jokio sprogimo, jokio „Vau“ nebuvo. Paskutinės mano varžybos – pusmaratonis balandžio mėnesį Prahoje – visiškai nesitreniravus. Organizatoriai pakvietė dėl mano statuso. Tikrai gerai prabėgau. Pati nustebau. Apsidžiaugiau, kad sugebėjau pademonstruoti puikų laiką su skaudančia koja. Džiaugiausi, kad „su viena koja“ sugebėjau tai padaryti. Pirmieji skausmai mane kamuoti pradėjo jau prieš kelis metus. Pradėjo skaudėti kirkšnį. Kankinausi. Vėliau pradėjo skaudėti kojos piršto sausgyslę ir galiausiai perėjo į Achilą. Diagnozė skamba įdomiai – Achilo sausgyslės uždegimas. Viskas vyko palaipsniui. Nesustojimas laiku mane privedė iki nusibaigimo.
– Kaltinate dabar save dėl to?
– Kaltinti? Nemanau. Aš esu labai nekantri. Labai. Čia yra ir pliusų, ir minusų. Gal dėl to ir esu sportininkė, nes esu užsispyrusi. Kai treniruojiesi labai daug, tau nuolat ką nors skauda. Tai yra normalu, kai per savaitę nubėgi po 240 kilometrų ir tau kažką skauda. Krūviai yra beprotiškai dideli ir prie skausmo tu esi pripratęs. Atrodo, kad viskas yra gerai. Kol gali kęsti skausmą, tol ir bėgiosi. Ir kiekvienas taip sportuoja.
Daugelis profesionalių sportininkų kiekvieną dieną jaučia skausmą. Į tai reaguoji labai ramiai. Tačiau kai išbėgi į treniruotę ir namo grįžti pėsčiomis, supranti, kad tai yra viskas. „Diana, jau reikia eiti gydytis“, – tada pasakai sau. Kaltinti? Kas nerizikuoja, tas negeria šampano. Aš rizikavau. Taip, žinoma, man nepatinka situacija, kurioje esu dabar. Negaliu bėgioti. Ir tai mane vargina. Stengiuosi apie tai net negalvoti. Pirmą kartą šią savaitę atsiverčiau nuotraukas, kuriose esu įamžinta bėganti varžybose. Pažiūrėjau. Ir suvokiau, kad man yra labai sunku. Nenoriu jaudintis, nenoriu pergyventi, nenoriu to išgyventi, nenoriu prisiminimų.
Gyvenu mintimis, kad dabar esu reabilitacijoje ir aš grįšiu. Nenoriu kalbėti, kad viskas yra baigta. Man pakanka to, kad kiti taip kalba. Tikiu, kad kiti kalbasi, skaičiuoja ir linksniuoja mano pavardę. Tegul. Aš tikiu, kad grįšiu, jei tik noro bus. Gal pailsėsiu metus. Du. Viskas sugis. Bet ar tada bus noro, aš nežinau.
– Kas turėtų atsitikti, kad tasai dabar degantis noras užgestų?
– Gal rasiu man patinkančia naują veiklą? Gal teks svarstyti, ką pasirinkti. Žinai, mano gyvenimas ir dabar nėra nuobodus. Dabar mano gyvenimas yra įdomus, nes aš niekada taip negyvenau. Sportininkai gyvena pagal griežtą režimą kiekvieną dieną – matai tik vieną tikslą ir eini vienu keliu. O dabar aš galiu prasiblaškyti. Aš galiu nuvažiuoti kur nors, galiu daugiau laiko skirti savo šeimai, aš galiu gaminti maistą, ramiai nuvažiuoti į parduotuvę ir joje nelakstyti...
– Diana, mokate gaminti?
– Aš esu labai prasta šeimininkė (juokiasi). Bet aš žinau, kad man tiesiog anksčiau neužtekdavo jėgų ir fantazijos prie puodų. Visuomet reikėjo kažkaip suktis, lėkti, bėgti. O dabar galiu receptų pasiieškoti internete, jei norisi kažko skanaus. Nes aš turiu laiko. Gyvenu ir mokausi gaminti maistą (juokiasi). Kitas dalykas, kuris mane dabar labai žavi – aš galiu išvykti atostogauti vasarą. Juk anksčiau tai buvo neįmanoma misija. Atostogos vasarą? Tikrai neįmanoma. O dabar tiesiog su vaikais savaitei išvykau į Palangą. Kaifavau. Galvoju, kaip smagu, kad žmonės taip gali. Taip, aš pasiilgstu sportinio režimo. Kiekvienam žmogui yra reikalingas režimas, nes be jo prasideda blaškymasis ir klystkeliai. Bet aš dešimt metų bėgioju maratonus, dešimt metų neturėjau atostogų. Mes su Mindaugu (olimpinis vicečempionas Mindaugas Griškonis, – red. past.) niekada nesame buvę kur nors išvažiavę pailsėti. Nes mums pakakdavo kelionių į varžybas, stovyklas. Pats geriausias poilsis mums būdavo kartu namuose. Laikas praleistas nedideliame savo bute – tai būdavo pačios geriausios atostogos. O dabar galiu leisti sau kažkur išvažiuoti. Todėl ir sakau, yra pliusų, yra minusų. Pažiūrėk, koks gražus dabar oras! Sėdžiu ir net niežti, kaip norisi prasibėgti.
– O baimių nėra, kad...
– Jos yra labai didelės. Aš labai bijau. Anksčiau mėnesį nebėgiodavau, manydavau, kad viskas apgijo ir išbėgdavau... Ir kiekvieną kartą suprasdavau, kad bėgti negaliu. Todėl dabar bijau, kad tai gali pasikartoti – išbėgsiu ir suprasiu, kad negaliu. Geriau aš dabar savo atgulėsiu, atsėdėsiu, bet bėgti pradėsiu po truputį. Žingsnelis po žingsnelio. Žinau, kokias klaidas darydavau. Juk buvau įpratusi per dieną nubėgti po 30-40 kilometrų, o kai negalėjau to daryti, persistengdavau su krūviais. Man pasakydavo, kad galiu bėgti daugiausiai 3-4 kilometrus, o aš perklausdavau, gal man pasigirsdavo tokia nesąmonė: „Ką? Kaip tai tris kilometrus?“ O dabar aš manau, kad labai džiaugčiausi tais trimis kilometrais be skausmo.
– Nuolat kęsdavote skausmą, bet niekada nenorėjote „atostogų kelialapį“ išsirašyti kiek anksčiau?
– Tas skausmas kartais yra malonus. Įsivaizduok, darai sunkią treniruotę, kenti, bet puikiai jautiesi, kai treniruotė baigiasi. Pats geriausias jausmas yra, kai padarai darbą, kuris buvo suplanuotas. Nesvarbu, kad jautiesi tarsi šuo nusivalkiojęs, eini keturiomis iki namų, bet tu džiaugiesi. Tasai džiaugsmas yra tarsi narkotikas. Ir nepamirškime, kad skausmai būna dvejopi – tasai, kurį gali pakęsti, ir tasai, kurio negali iškęsti fiziškai, nes atrodo, kad nukris koja. Kartais tiesiog per skausmą negali prisiversti. Būdavo naktų, kai dėl skausmo negalėdavau miegoti naktimis. Su tokiu skausmu aš dar bėgiojau gerus metus. Tai nėra gerai. Tai, kur dabar esu, yra to pasekmės.
– Bet kodėl tai darėte su savimi?
– Nes visada yra tikslas, kuris yra aukščiau visko. Neišsimiegojai, nepavalgei? Tau tas neberūpi, nes žinai, kad yra tikslas, žinai, kad maratono data jau numatyta. Paskutinį maratoną bėgau Londone pavasarį ir atsimenu, kaip prieš jį Meksikos aukštikalnėse juodai treniravausi. Skausmus kęsdavau, tačiau vienu metu net pradėjau kalbėti su treneriu apie tai, kad aš nežinau, ar sugebėsiu. Bijojau, kad nespėsiu pasiruošti, mačiau, kad aš negaliu... Bet esu užsispyrusi. Mano tikslas – startas, todėl žinau, kad padarysiu viską, ką galiu, kad ten būčiau. Londone maratoną įveikiau per 2 val. 28 min. 48 sek. Tai buvo antras mano karjeros rezultatas. Su visais skausmais. Manau, kad didelis noras gali viską... Jeigu aš grįšiu į sportą ir matysiu, kad bėgu per 2 val. 45 min., toks rezultatas man nėra reikalingas. Man netgi nereikia 2 val. 35 min. Man toks rezultatas yra neįdomus. Mano tikslas yra bėgti maratoną greitai, o ne įveikti dvidešimt maratonų per metus. Aš juos galiu įveikti kiekvieną savaitgalį, bet mano tikslas yra kitoks.
– Nebijote laiko? Mes nejaunėjame...
– Šias kalbas girdžiu nuo savo trisdešimtmečio. Jau tada sakė „Gal jau metai ne tie?“ Aš pati apie tai negalvoju. Nors tenka išklausyti ir dabar tiradų įvairių. Ypač, kai apsilankau pas medikus. Jie pasižiūri į mano kortelę ir tyliai pasako „Na, bet jau amžius?“ Na, koks amžius, po velnių? Dieve, tu mano. Galima ir tokiame amžiuje bėgti. Kodėl mes nuolat galvojame apie ribas? Negalima visko skaičiuoti pagal amžių. Vienas 38-erių, galbūt, negali iš lovos pasikelti, o kitas 38-erių yra olimpinis čempionas. Visi mes esame skirtingi, todėl vertinti pagal vieną kurpalių tikrai negalima. Todėl aš apie savo amžių negalvoju. Koks amžius? Aš esu jauna, stipri ir kupina ambicijų. Taip, galbūt, bus daugiau raukšlių veide, bet aš būsiu greita (juokiasi).
– Kas dabar labiausiai motyvuoja galvojant apie sugrįžimą?
– Man norisi grįžti, gražiai pasirodyti. Galbūt, gražiai ir išeičiau iš sporto. Tiesiog norisi visiems, kurie mane „nurašė“ ar yra pasiruošę „nurašyti“, įrodyti, kad dar ir tokie sugeba bėgti, kad yra įmanoma pakilti po tokių traumų, stotis ant kojų, grįžti į treniruočių procesą ir pasiekti gerus rezultatus. Noriu įrodyti, kad tereikia žinoti savo tikslą, nereikia blaškytis. Kaimynė, draugė pasakė, kad viskas? Trauma? Amžius? Man neįdomu. Tiesiog noriu būti pavyzdžiu, kad turėdamas norą gali įveikti viską.
– Bet pirmosios savaitės po to, kai sužinojote, kad negalite bėgti, manau, nebuvo tokios optimistinės?
– Atvirkščiai. Maniau, kad be treniruočių pagyvensiu kelias savaites ir viskas. O dabar? Dabar tiesiog neleidžiu sau galvoti apie pačius blogiausius scenarijus. Aš vis vien grįšiu. Po metų. Po dviejų... Grįšiu. Aš niekada nepamiršiu, ką man yra pasakojęs vienas garsiausių Lietuvos sportininkų. Du metus jis buvo traumuotas, motyvacija dingo, visi „nurašė“ – net chirurgai. Bet būtent tai, tasai „nurašymas“, jį užkabino. Jis grįžo, laimėjo viską, ką tik buvo įmanoma laimėti ir įrodė savo. Tačiau dabar žmogus negali palikti sporto, kol viską laimi. Tai yra įkvepiantis pavyzdys. Tokie žmonės yra reikalingi. Man su jais yra įdomu bendrauti. Ir man nepatinka žmonės, kurie nuolat mąsto negatyviai, mykia ir tik ieško pasiteisinimų. Didžiuotis reikia tais, kurie po traumų kyla ant kojų ir nesiskundžia.
Prisiminiau, ką dar noriu įrodyti. Yra lengva pasiruošti, kai esi sveikas, tereikia noro, tačiau reikia vertinti žmones, kurie ruošiasi varžyboms kęsdami skausmus ir sugeba pasiruošti. Tie, kurie randa priežasčių nieko nedaryti – tai jiems oras blogas, tai batelis nuspaudė – yra tinginiai. O tie, kurie gyvena nuo vieno kompreso iki kito, yra tikrojo sporto pavyzdžiai. Taip, visi esame ligoniai. Profesionaliame sporte visi yra ligoniai.
– Kaip manote, kokie žmonės turi potencialo užsikrėsti sportu?
– Manau, kad tai slypi kažkur viduje, genuose. Pavyzdžiui, aš nuo mažens, nuo aštuonių metų, bėgiojau. Niekas manęs nevertė eiti į stadioną ir sukti tų ratų: penki ratai, dešimt ratų, penkiolika... Aš to norėjau. Visada norėjau ilgo bėgimo. Galbūt, žmonės turi norėti save išbandyti? Kiekvieną dieną žmogus turi norėti iš savęs išspausti daugiau. Kodėl ne visi esame daktarai? Treneriai? Mokytojai? Nes tai priklauso nuo kiekvieno mūsų pašaukimo. Aš, galbūt, turiu pašaukimą bėgti.
– Visada šiuo pašaukimu džiaugėtės?
– Visada. Labai. Nebuvo nė dienos, kai abejočiau tuo. Niekada savęs neklausiau, kodėl pasirinkau sportą. Man yra gera bėgti...
– Kodėl?
– Manau, kad čia mes vėl galime kalbėti apie tikslo siekimą. Įsivaizduok, parsivelki namo po treniruotės, o po savaitės, po tokios pačios treniruotės, tu jausiesi lengviau. Kiekvieną kartą matai, kaip tobulėji, augi ir gali tuo didžiuotis. Prisipažinsiu, kad labiau džiaugiuosi savo sunkiomis treniruotėmis negu pačiu maratonu. Juk varžybos yra šventė, desertas. Tačiau tai, kas padaryta iki varžybų, kiek įdėta prakaito, ašarų... Atsimenu, kai pagimdžiau Atėnę jau po devynių mėnesių bėgau maratoną. Ir tada bėgau 2 val. 28 min. Pamenu, kad nemiegodavau naktimis, maitindavau vaiką, bet nusprendžiau išvažiuoti į stovyklą Portugalijoje. Tada plūdo emocijos. Treniruotės planas – 30 kilometrų, o ties dvidešimtuoju aš apsiverkiu. Ir nesuprantu, kodėl. Emocijos, atrodė, buvo pasiruošusios žudyti. Bet prabėgi tuos trisdešimt kilometrų ir jautiesi puikiai. Netgi norisi sau pasakyti „Diana, tu esi šaunuolė“. Žinai, ne medalių man reikia, aš pati sau esu medalis. Nes aš tai padariau, aš galėjau, aš įveikiau. Būtent treniruotės suteikia daug pasitikėjimo savimi. Todėl ir sakau, vieną kartą laiptais namo užlipi keturiomis, kitą kartą – dviem, o po trečios savaitės jau užstraksi ant vienos kojos. Šis tobulėjimas yra labai gražu.
– Ar niekada neigiamos emocijas nepraveria namų durų?
– Aš esu rami. Aš turiu šeimą, vaikus, turiu, kuo rūpintis. Gal aš pergyvenčiau, jei nieko neturėčiau. Įsivaizduok, man 38-eri, sporte – trauma, mokslai – nebaigti. Būčiau visiška nevykėlė. O dabar sakau paprastai – viskam savas laikas. Aš džiaugiuosi, kad viskas pas mane taip yra, turiu dvi nuostabias dukrytes, turiu nuostabų vyrą. Žinoma, mūsų gyvenimas ne visada yra rožėmis klotas, nes Mindaugas yra ne paties paprasčiausio charakterio, jis yra užsispyręs ir principingas. Jis tikras sportininkas. Ir tai man patinka. Abu esame kovotojai, kurie niekada nepasiduoda. Paklausi, ar dabar esu laiminga? Taip, aš esu laiminga.
