2014-aisiais sportininkė, kurios karjera tuomet sukosi apie kliūtinį bėgimą, nusprendė išbandyti savo jėgas maratone. Turėjusi vos pusantro mėnesio pasiruošimui, finišo liniją ji kirto su ašaromis akyse – moteris ne tik iškovojo pirmąją vietą, bet ir pasiekė „Danske Bank Vilniaus maratono rekordą“. Trasą ji įveikė per 2 valandas 43 minutes ir 12 sekundžių.
„Visi, kas yra bėgę maratoną, sako, kad po pirmojo kertant finišo liniją norisi verkti. Lygiai taip pat buvo ir man – finišavau, norėjosi šypsotis, bet tuo pačiu ir ašaros kaupėsi iš džiaugsmo.
Labai geras jausmas. Nemeluosiu, ruošiausi, tad ir laimėti šiek tiek tikėjausi. Nors turėjau nedaug laiko, bet sugebėjau padaryti keletą svarbių treniruočių.
Pamenu tą jaudulį. Nes maratone niekada nežinai, kas gali nutikti, kaip organizmas toleruos krūvį, kaip jausiesi psichologiškai“, – prisimena didžiausio Lietuvos bėgimo rekordininkė.
Sportininkė šiuo metu ruošiasi rugpjūtį Londone vyksiančiam pasaulio lengvosios atletikos čempionatui. Maratonininkai į trasą žengs rugpjūčio 6-ąją. O dar po mėnesio galbūt ją išvysime ir Vilniaus maratono trasoje.
Rugsėjo 10 dieną vyksiančiame „Danske Bank Vilniaus maratone“ tūkstančiai dalyvių varžysis šešiose distancijose: maratono (42 km 195 m), „RIMI Pusmaratonio“ (21 km 0975 m), EUROCASH1 10 km bėgime, „RIMI Šeimos“ 4,2 km bėgime, „Corny moksleivių ir studentų bėgime“ bei „#BEACTIVE vaikų bėgime“.
– Vaida, kas svarbiausia ruošiantis maratonui?, – paklausėme V. Žūsinaitės.
– Labai svarbu turėti režimą – reguliariai treniruotis, atsižvelgiant į savo organizmą. Kiekvieno organizmas yra skirtingas, todėl nereikėtų žiūrėti, kaip sportuoja draugai. Skatinčiau pasitarti su gydytoju, sporto treneriais, jie sudėlios planus, o ir pats pasiruošimas bus malonesnis, išvengsite traumų ir kitokių nesklandumų.
– Ar pasiruošti 10 km bėgimui ar pusmaratoniui taip pat sunku?
– Priklauso nuo tikslo. Jei bėgant 10 km tikslas yra tiesiog įveikti distanciją, tai užteks ir 2-3 kartus per savaitę prabėgti po 5-8 km. Jei varžybose bėgti norite savo malonumui, tai ir treniruokitės savo malonumui.
Pusmaratoniui ruošiantis reikėtų bėgti ilgesnes distancijas, keletą kartų pasiruošimo metu prabėgant į pusmaratonį panašią distanciją, kad kojos, raumenys ir širdies kraujagyslių sistema pasiruoštų.
– Žinome, kad vienas svarbiausių elementų bėgime – tinkami bateliai. Keliems maratonams pakanka vienos poros?
– Jei su tais pačiais bateliais treniruojiesi, bėgi atkarpas, ilgus bėgimus ir ketini startuoti maratone – tikriausiai vienos poros užteks vienam kartui. Aš dažniausiai du maratonus prabėgu su tais pačiais, bet jeigu jaučiu, kad nebelimpa prie kojos, trina, tai keičiu į kitus.
– Tikriausiai, bėgant vienas apmaudžiausių dalykų būtų atsirišęs batraištis. Kaip rišti raištelius, kad jie nepavestų?
– Dažniausiai kiekvienas turi savo techniką. Aš rišu dviem mazgais ir juos užkišu. Maratone tos kelios sekundės gal ir ne taip svarbu, bet bėgant trumpas distancijas varžybos būtų pralaimėtos. Tai išties labai svarbus elementas.
Man raištelis niekada nebuvo atsirišęs, bet kartą varžovė starto metu užlipo ant kojos ir numovė batelį. Nusprendžiau bėgti toliau, o kai supratau, kad tas tabaluojantis batas man trukto, tiesiog nuspyriau jį į šoną ir bėgau pusiau basa.
– Tikriausiai tokie dalykai nutinka labai retai. Gal esate patyrusi ir daugiau kurioziškų situacijų?
– Rio de Žaneiro olimpinėse žaidynėse buvo situacija, dėl kurios turėjau kentėti beveik visą distanciją. Visi žino, kad prieš maratonus nieko nereikia keisti – nei mitybos, nei batų, nei kojinių. Aš prieš žaidynes nusipirkau naujas baltutėles kojines ir vos po 5 km man taip nutrynė padą, kad buvo baisu. Pūslė buvo pilna kraujo, o dar buvo likusi beveik visa distancija.
O štai Kinijoje turėjau kiek kitokį nutikimą. Visiems sakau, kad negalima eksperimentuoti prieš startą, bet vis man pačiai taip atsitinka. Taigi, starto išvakarėse užvalgiau vietinio kinų maisto ir kitą dieną išbėgusi supratau, kad labiau noriu ne finišą pasiekti, bet surasti tualetą (juokiasi).
– Kiek bėgikui yra svarbi mityba?
– Labai svarbi. Mitybą prisižiūriu, nors kartais ir pritrūksta laiko pavalgyti. O tai yra labai blogai, nes mityba ir poilsis yra labai svarbūs. Bėgiodami pavargstame ir prarandame daug medžiagų, o kad tą balansą atstatytume ir stiprėtume turime teisingai maitintis ir turėti tinkamą poilsio režimą. Labai gerai yra stovyklose, nes ten tik treniruojamės, valgome ir miegame.
– Kad jau prakalbote apie treniruočių stovyklas, prieš kelias dienas grįžote iš Italijos. Ar pavyko įgyvendinti visus keltus tikslus?
– Tikrai džiaugiuosi atliktu darbu. Prieš važiuojant į stovyklą buvau sunerimus, nes ne itin gerai jaučiausi. Atsigavimas po pavasarį bėgto maratono truko ilgiau, nei įprastai, tačiau nuvykus į stovyklą viską padariau su kaupu ir, tikiuosi, kad pasaulio čempionate viskas bus gerai.
– Ar tikite prietarais, talismanais arba ritualais?
– Turiu vienintelį talismaną – mamos dovanotą raudoną apyrankę, kurios niekada nenusiimu. Gal anksčiau prisigalvodavau, kad jei kažko nepasiėmiau, ar kažkas nukrito – tai jau nesiseks. Laikui bėgant supratau, kad kiekvienas turime savo vidinį plepį, kuris kursto abejones tavo galimybėmis. Tam žmonėms dažnai reikia ritualų, kad save nuramintų. O kai susitari su savimi ir tą plepį užtildai, žinai, kad esi pasiruošęs ir tada jokių ritualų nebereikia.
