Legendinė sportininkė nesureikšmina savo 80 metų jubiliejaus, nes netiki, kad jau jau tiek. „Metai, žinoma, jaučiasi, visiškai sveika nesijaučiu, kartais pakyla kraujospūdis. Tačiau, kol dar galiu judėti, stengiuosi neužsidaryti namuose, esu pakankamai aktyvi. Didelis mano džiaugsmas – keturi anūkai ir vienas proanūkis. Deja, jie nepasekė mano pėdomis, tiktai vienintelis Justas, kuriam sausį sukaks septyniolika, žaidžia krepšinį Arvydo Sabonio krepšinio mokykloje“, – sako B. Kalėdienė.
– Pažvelkite į savo gyvenimo kelią. Koks jis buvo?
– Metai prabėgo lyg viena diena, nė neapsižiūrėjau, kai į duris beldžiasi 80–asis gimtadienis. Ir šiandieną esu labai užsiėmusi, to laiko kaip nėra, taip nėra. Turiu sodą už Kauno, yra šiltnamis, jame mėgstu pasikapstyti. Metai prabėgo sportuojant, mokantis, sukantis šeimoje. Gyvenimas buvo ypač aktyvus.
Pats didžiausias įvykis mano gyvenime – pasaulio rekordas, kurį pasiekiau 1958 m. spalio 30 d. Tbilisyje per SSRS komandines pirmenybes (57 m 49 cm). Tapau pirmąja Lietuvos sportininke, pagerinusia planetos rekordą.
Pats didžiausias įvykis mano gyvenime – pasaulio rekordas, kurį pasiekiau 1958 m. spalio 30 d. Tbilisyje per SSRS komandines pirmenybes (57 m 49 cm). Tapau pirmąja Lietuvos sportininke, pagerinusia planetos rekordą. Tai buvo pats tobuliausias mano metimas per visą sportinę karjerą, kuris ir šiandien mano akyse.
Pagrindinis mano tikslas buvo nugalėti ir komandai pelnyti kuo daugiau taškų. Sezonas jau ėjo į pabaigą, treneris sudarinėjo kitų metų planus. Apie jokį pasaulio rekordą negalvojau, nebuvo jokios įtampos. Tais metais pirmą sykį patekau į SSRS rinktinę, Stokholme tapau Europos vicečempione, per SSRS ir VFR lengvosios atletikos mačą Miunchene užėmiau pirmą vietą ir pagerinau Lietuvos rekordą (54 m 24 cm).
Tbilisyje mums buvo surengta treniruočių stovykla, treniruotėse nelabai sekėsi. Per varžybas ryte vos įvykdžiau normatyvą, tačiau vakare viskas klostėsi kitaip. Jaučiausi puikiai, pavyko suderinti įsibėgėjimą su metimo technika. Viskas išėjo pasakiškai gerai. Toli mesti ietį skatino ir tai, kad stadionas buvo pilnutėlis žiūrovų. Rekordas mane kažkiek išvedė iš pusiausvyros. Tik kiek vėliau supratau, kad padariau tą, apie ką svajoja kiekvienas sportininkas. Euforija buvo didžiulė – toliausiai pasaulyje nusviedžiau ietį.
Prireikė šešerių kruopščių treniruočių metų, kol atėjo tas didžiulis pripažinimas. Tačiau vien tiktai per vienus metus ietį reikėjo mesti daugiau kaip 4 tūkst., o per keturiolika sportavimo metų (1957-1971 m.) – apie 60 tūkst. kartų. Deja, SSRS sporto komitetas mano rekordinį metimą teįvertino vos 300 rublių premija.
– Ar tiesa, kad mėtėte ietį, kurią jums pagamino jūsų vyras, taip pat puikus ieties metikas, daugkartinis Lietuvos čempionas Vytautas Kalėda?
– Taip, tiesa. Su Vytautu treniravomės vienoje grupėje pas tą patį trenerį, ietis mus ir suartino. Sukūrėme šeimą, gimė dukros Ramunė ir Rūta. Vytautas buvo miškų ūkio inžinierius, todėl parinko medį, padarė brėžinį ir pagal visus tarptautinius reikalavimus pagamino ietį, su kuria Romoje laimėjau bronzos medalį.
Dabar tą ietį atidaviau į Lietuvos sporto muziejų, tegul mūsų sporto visuomenė pamato, kokias anksčiau sportininkai mėtė ietis. Kada ten apsilankau, visada stabteliu prie šio man unikalaus eksponato. Mintyse atgyja tas istorinis momentas. Vis pagalvoju: o kiek gi tą senos konstrukcijos ietį galėtų numesti šiandienos jaunimas?
Mintyse atgyja tas istorinis momentas. Vis pagalvoju: o kiek gi tą senos konstrukcijos ietį galėtų numesti šiandienos jaunimas?
Kartais kyla noras su ta ietimi surengti kokias nors metikų varžybas. Tačiau tam reikia pinigų, iniciatyvos, kurią rodyti nesiryžtu. Tiktai labai bijočiau, kad tos ieties kas nors nesulaužytų. Ji man – lyg relikvija, labai brangi. Tai – beržinė ietis, kurią buvo ypač smagu mėtyti. Tačiau ilgainiui iečių konstrukcija net tris kartus keitėsi, ieties metimo specialistai teigia, kad sklendžiančią ietį galima numesti 10-15 m toliau.
– Ar Tbilisyje dažnai tekdavo dalyvauti varžybose?
– Tai buvo pirmas ir vienintelis kartas, kai ten bandžiau jėgas. Tas stadionas, atrodo, gyvas iki šių dienų, renovuotas, ten vyksta futbolo rungtynės.
– Ar jūsų sportavimo metais buvo sunku patekti į SSRS rinktinę?
– Labai, ypač Baltijos šalių lengvaatlečiams. Jeigu norėjai išvažiuoti į užsienį, turėjai būti keliomis galvomis aukštesnė už kitas SSRS ieties metikes. Su mumis niekas nesiskaitė. Netgi pasitaikydavo atvejų, kai sportininkai, užuot ramiai vykę į varžybas, buvo išsodinami iš lėktuvo.
SSRS rinktinei atstovavau 1958-1965 metais. Per pratybas rinktinėje treniravomės nežmoniškais krūviais, viršijančiais žmogaus galimybes. Dabar tokių krūvių nepakeltų net vyrai.
Man buvo įsimintinas 1959 m. vykęs SSRS-JAV lengvaatlečių mačas Filadelfijoje. Tas varžybas pavyko laimėti (55 m 37 cm) ir netrukus man bei šuolininkams į aukštį Taisijai Čenčik bei Valerijui Brumeliui buvo suteikti SSRS nusipelniusių sporto meistrų vardai.
– Ar prisimenate savo pirmąjį metimą?
– O kaip gi! Mano paauglystė bėgo Pilviškiuose. Buvau stipri, žaidžiau krepšinį, tinklinį, mėčiau granatą. Dar mokykloje pajutau sporto žavesį, patyriau daug emocijų. Jas dar labiau sustiprino Pilviškių mokyklos kūno kultūros mokytojas Antanas Staniulis.
Pirmą sykį ietis mano rankose atsidūrė, kai atvažiavau studijuoti į Lietuvos žemės ūkio akademiją. Iš pradžių žaidžiau krepšinį trenerės Genovaitės Sviderskaitės vadovaujamoje komandoje. Dar chore dainavo, po Lietuvą važinėjau. Ir tik tada man dėstytojas ir treneris Leonas Puskunigis pasakė, kad rinkčiausi vieną iš dviejų.
Jis iš pradžių pasiūlė stumdyti rutulį ir tiktai po to mėtyti ietį. Man tada buvo 18-a. Pirmą sykį mano mesta ietis nuskriejo 23 m, o 1956 m. per studentų žaidynes Voroneže – jau 48 m. Matyt, buvau gimusi mėtyti ietį. Tačiau ietis – labai kaprizingas įrankis, jį nelengva tramdyti.
SSRS rinktinei atstovavau 1958-1965 metais. Per pratybas rinktinėje treniravomės nežmoniškais krūviais, viršijančiais žmogaus galimybes. Dabar tokių krūvių nepakeltų net vyrai.
Man ieties metimas visą gyvenimą buvo juodas darbas. Nepasisekdavo per varžybas – išsiverkdavau ir vėl kibdavau į darbą.
– Dalyvavote Romos ir Tokijo olimpinėse žaidynėse, laimėjote bronzos medalį ir užėmėte ketvirtą vietą. Kaip dabar vertinate šiuos savo pasirodymus?
– Per abejas olimpines žaidynes mano pagrindinis tikslas buvo patekti į finalą ir ten kovoti dėl kuo aukštesnės vietos. Savo pasirodymais džiaugiuosi ir didžiuojuosi. Romoje per treniruotę pirmą kartą pabandžiau mesti sklendžiančią ietį, kurių tada Sovietų Sąjungoje dar nebuvo.
Pavyko numesti toliau nei 60 m. Tada spauda rašė, kad man pirmajai pasaulyje tokios konstrukcijos ietį pavyko nusviesti už 60 metrų, buvau laikoma olimpinių žaidynių favorite nugalėti. Tačiau per varžybas nepavyko realizuoti savo galimybių, sektoriuje labai jaudinausi. Olimpinių žaidynių nebepalyginti su jokiomis kitomis varžybomis. Didžiulė nervinė įtampa, atsakomybė, daugiatūkstantinės žiūrovų tribūnos.
Teko pabuvoti ir trečiosiose olimpinėse žaidynėse Pekine – už tai esu dėkinga Lietuvos tautiniam olimpiniam komitetui, kuris man sudarė galimybę stebėti olimpines kovas. Mačiau įspūdingą žaidynių uždarymą, kokio nebuvo nei per Romos, nei per Tokijo olimpines žaidynes, stebėjau lengvosios atletikos, kitų sporto šakų varžybas.
2010 m. LTOK iniciatyva kartu su irkluotoju Antanu Bagdonavičiumi buvome nuvykę į Romą, kur buvo minimas 50 m. jubiliejus, kai čia vyko olimpinės žaidynės. Aplankiau olimpinį stadioną, kuriame pelniau bronzos medalį. Buvo nepakartojamas jausmas.
– Kaip ilgai tęsėsi jūsų sportinė karjera?
– Didžiajam sportui atidaviau 15 metų. Dešimt kartų tapau Lietuvos čempione, keturiolika kartų gerinau šalies rekordus. Atstovaudama SSRS rinktinei, rungtyniavau Amerikos, Vokietijos, Japonijos, Italijos stadionuose. Gerokai daugiau pasaulio pamačiau, kai 1990 metais pradėjau dalyvauti įvairiose veteranų varžybose. Pabuvojau Pietų Afrikoje, Australijoje, daugelyje Europos šalių.
Olimpinių žaidynių nebepalyginti su jokiomis kitomis varžybomis. Didžiulė nervinė įtampa, atsakomybė, daugiatūkstantinės žiūrovų tribūnos.
Su ietimi nesiskyriau iki 2010-jų. Gal būčiau sportavusi iki šios dienos, tačiau iš sektoriaus išeiti visam laikui privertė peties trauma, bijojau, kad netrūktų raiščiai. Veteranų varžybose irgi pavyko nemažai pasiekti, kadangi kas penkeri metai tekdavo rungtyniauti savo amžiaus grupėse.
Savo amžiaus grupėse pavyko pagerinti pasaulio rekordų, gal 8-10 kartų tapti čempione. Visus apdovanojimus laikau savo bute, vieną gražią dieną juos visus reikės gražiai sudėlioti į specialiai pagamintą sienelę.
– Nemažai metų atidavėte ir trenerės darbui, kaip sekėsi?
– Atsisveikinimas su didžiuoju sportu man nebuvo skausmingas. Iš lengvosios atletikos visam laikui neišėjau, nes 1971-1994 m. dirbau trenere. Ugdžiau ieties metikus, grupėje treniravosi puikūs metikai, daugkartiniai Lietuvos čempionai ir rekordininkai Teresė Nekrošaitė, Zita Jankūnaitė, Rita Ramanauskaitė, Arūnas Jurkšas.
Darbas buvo labai įdomus, širdžiai mielas. 1983 m. man buvo suteiktas Lietuvos nusipelniusios trenerės vardas.
– Artėjant jubiliejui, drįstu teigti, kad jūsų gyvenimas buvo labai turiningas ir laimingas. Ar taip?
– Turbūt ... Visiems linkėčiau tokio gyvenimo.
* * *
VIZITINĖ KORTELĖ.
Birutė Zalagaitytė-Kalėdienė gimė 1934 m. gruodžio 27 d. Pilviškiuose, Šakių apskr. 1952 m. baigė Vilkaviškio r. Pilviškių vidurinę mokyklą, o 1957 m. – Lietuvos žemės ūkio akademiją.
1958 m. spalio 30 d. Tbilisio „Dinamo“ stadione per SSRS komandines lengvosios atletikos pirmenybes ietį nusviedė 57.49 ir pirmoji iš Lietuvos lengvaatlečių pasiekė pasaulio rekordą. Ankstesnį rekordą, priklausiusį australei A. Voitašek-Pazerai, ji pagerino 9 cm.
Paminint B. Kalėdienės rekordo sukaktį, Lietuvos paštas 2008 m. spalio 30 d. išleido proginį pašto voką (dail. Aušrelė Ratkevičienė).
1958 m. Europos vicečempionė, 1958 m., 1959 m., 1960 m. – SSRS čempionė. 1960 m. Romos olimpinių žaidynių bronzos medalininkė (53.45), 1964 m. Tokijo olimpinių žaidynių ketvirtos vietos laimėtoja (56.31 ).
2005 m. rugsėjo 1 d. XVI pasaulio veteranų (F70) čempionate San Sebastiane tapo savo amžiaus grupės čempione (28.66), pagerinusi 70 m. grupės pasaulio rekordą (28.20), kuris nuo 1997 m. priklausė britei Joan Ogden.
2008 m. rugsėjo 3 d. Švedijoje per I Europos leng¬vosios atletikos veteranų žaidynes B. Kalėdienė pasiekė 75 m. amžiaus grupės pasaulio rekordą (26. 21). Ankstesnis rekordas (23.84) priklausė belgei Rachel Hanssens.
2000 m. B. Kalėdienė buvo išrinkta praėjusio šimtmečio geriausia Lietuvos lengvaatlete.
