Mantas Jusis turėjo ne vieną priežastį praėjusią savaitę keliauti į Italiją.
Mykolo ir Martyno Aleknų treneriui ten įteiktas „Kylančios žvaigždės“ apdovanojimas, skirtas Europos lengvosios atletikos trenerių asociacijos už Mykolo Aleknos įspūdingus startus disko metimų sektoriuje.
Be apdovanojimų, buvo ir kitų svarbių dalykų.
Ten vyko ir dideli mokymai, kuriuose virš šimto Europos ir kitų šalių stiprių trenerių įvairių rungčių dalijosi patirtimi su kolegomis.
„Labai vertinga kaip treneriui. Aš galėjau klausti drąsiai, manęs galėjo klausti drąsiai – parsivežiau daug įdomios informacijos, kuria galėsiu pasidalinti su Lietuvos treneriais. Visi turime dalintis, kad augtume kaip treneriai“, – sakė M.Jusis, Lietuvoje dirbantis ne tik su disko metikais, bet ir vadovaujantis savo vardo sporto trenerių kolektyvui bei dirbantis su kitais sportininkais.
– Mantai, kas labiausiai įsiminė iš renginio Italijoje kalbant apie treniravimo kryptis lengvojoje atletikoje? – 15min paklausė M.Jusio.
– Įdomu, kad viskas modernėja, bet pasikalbant su elitiniais treneriais aiškėja, kad dauguma dalykų naudojama iš senų laikų.
Technika, pratimai ateina iš labai senų laikų, kai irgi dirbo išmintingi specialistai, sukūrę įdomias treniravimo sistemas. Tada, aišku, trūko reabilitacijos ir atsistatymo žinių, bet treniravimo sistemos buvo gero lygio. Pavyzdžiui, mano mėgstamo Anatolijaus Bondarčiuko sistema sugalvota prieš 50 metų. Dabar dėmesys telkiamas į miegą, atsistatymą, fizioterapiją, traumų prevenciją.
Suprasti akimirksniu
- Anatolijus Bondarčiukas – ukrainietis olimpinis kūjo metimų čempionas, dar labiau išgarsėjęs kaip treneris, paruošęs tituluotų lengvaatlečių Kanadai, JAV, Šveicarijai.
Padiskutavome ir su geriausiu Europos lengvosios atletikos treneriu išrinktu Laurent Meuwly, kuris treniruoja ir garsiąją Nyderlandų bėgikę Femke Bol. Šis treneris turi apie 30 sportininkų. Jis parašo programą sportininkui, pasitaria su to atleto treneriu ir viską aptarę jie priderina programą asmeniškai. Toliau pernelyg nesikiša į procesą, bet seka jo eigą.
Planuoju jam dar parašyti klausimų elektroniniu paštu ne tik apie lengvaatlečių, bet ir krepšininkų bei tenisininkų pasirengimą.
– Kas pačiam yra treneriai idealai?
– Randy Huntintongas, Rolfas Ohmanas, jie irgi kartu dirbo su Randy Kinijoje.
Suprasti akimirksniu
- Randy Huntintongas – amerikietis lengvosios atletikos treneris, išugdęs daug JAV sporto žvaigždžių, tarp jų ir Mike'ą Powellą.
- Rolfas Ohmanas – Švedijos lengvosios atletikos specialistas, dirbęs Australijoje, Švedijoje, Italijoje, Kinijoje, dabar dirbantis Honkonge.
Metikų idealas A.Bondarčukas, kurio treniravimo sistemą studijavau daug metų ir, manau, kad neblogai ką suprantu.
Aš domiuosi ir sprintu, ir šuoliais – man įdomu, nes kiekvieno trenerio idėja papildo bendrą žinių skrynią. O tada savo klubo treneriams galiu perteikti.
– Kokią padėtį matote kalbant apie mūsų šalies trenerius?
– Dabar Italijoje ilgai apie disko metimus kalbėjau italams, jie jau pakvietė apsilankyti pas juos vėl. Pats iš jų daug sužinojau apie kūjo metimų techniką, nes turi vieną tituluotą auklėtinį. Mes davėme žinių vienas kitam. Kitą savaitgalį bus didelė konferencija Taline, kur kalbėsimės tik apie disko metimus, dalyvaus ir Gerdas Kanteris, ir Kristjanas Čehas, Danielio Stahlio treneris. Iš JAV atvažiuos kitas Mykolo (Aleknos) treneris Mohamadas Saatara.
Lietuvoje manęs niekas neprašė seminarų. Man kelia nerimą stagnacija šiuo klausimu. Reiktų sukurti jaunųjų metikų treniravimo modelį Lietuvos treneriams, sugalvoti talentų atrankos kriterijus, rengti vidinius seminarus. Per pusę metų susitikti bent po kartą, o kitos atsiliekančios sporto rungtys galėtų pasikviesti geriausius užsienio specialistus. Galima būtų sukurti programas kartu, juk tai yra daugelio šalių pavyzdys.
Atrodo, kad yra ir Romas Ubartas, ir Virgilijus Alekna, ir aš jau šiek tiek sukaupęs patirties. Bet su rajonų ir miestelių treneriais susitikimų nėra. Pats, kai man kildavo klausimų, skambinu Virgilijui, skambinu Vaclovui (Vaclovas Kidykas – buvęs disko metikas, Andriaus Gudžiaus treneris) ar Romui. Kiekvienas išdėsto kiekvieną detalę skirtingai, bet taip galiu susidėlioti, kas atrodo objektyviausia ir tinkamiausia.
Galbūt galėtume pabandyti atidaryti Vilniuje metikų centrą, ir tai galėtų būti geriausias toks centras Europoje, bet dabar sąlygos yra vienos prasčiausių.
– Kuo jos prastos?
– Rutulio sektorius Vilniaus manieže kelia grėsmę dėl saugumo. Disko metimų sektorius yra per žemas treniruojantis manieže žiemą.
Gerai, kad Mykolas (Alekna) turi galimybę treniruotis JAV geresnėmis sąlygomis. Nesakau, kad neįmanoma ir prie šių sąlygų – juk ir Mykolas, ir Martynas Alekna pateko į pasaulio čempionatą, bet aukščiausios virtuvės atletai turėtų dirbti geriausiomis sąlygomis. Vasarą problemų Vingio parke nėra, užtenka disko metimų sektoriaus ir štanginės. Bet žiemą sąlygų lygiu tikrai atsiliekame nuo, pavyzdžiui, Estijos. Jei neklystu, vien Taline yra trys maniežai, o sąlygos – tobulos. O mes Vilniuje esame išugdę tris Europos čempionus (R.Ubartą, V.Alekną ir M.Alekną), bet sąlygos lieka gana prastos.
– Bet lengvosios atletikos maniežas neseniai iš esmės rekonstruotas.
– Bet kiek metų reikėjo laukti ir viskas sujudo, kai vos neįvyko tragedija, kuomet pro saugos tinklą praskrodęs rutulys kliudė bėgančiai merginai galvą.
Dabar vėl neaišku, kas ir kada gali atsitikti. Kai įvyks kažkas bloga, bus per vėlu sakyti, kad „neatlaikė tinklai“. Reikia imti ir įrengti saugias sąlygas.
Dar turime ir Edį Matusevičių, kuris pasaulio čempionate ieties metimų finale užėmė aštuntą vietą – puikus atletas, galintis pasiekti olimpinį šešetą ar net trejetą, bet kur jam mėtyti įrankį žiemą? Kamuoliuką vietoj ieties?
Sąlygos labai mėgėjiškos. Aišku, važiuos į stovyklas užsienyje, bet reikia treniruotis ir namie.
– Kaip vertinate bendrą Lietuvos sporto būklę ir tikslą į 2028 metų olimpines žaidynes deleguoti 100 mūsų šalies atletų?
– Mūsų šalyje ne vienas sporto atstovas mėtosi garsiomis frazėmis, kad planas yra deleguoti 100 olimpiečių – tai netgi yra įtraukta į sporto plėtros programą. Tačiau, atsižvelgiant į dabartinę situaciją, ši svajonė atrodo vis mažiau pasiekiama.
Viena iš svarbiausių Lietuvos sporto spragų – valstybinių stipendijų drama. Anksčiau mūsų sportininkams užtekdavo patekti į olimpines žaidynes ir jau būdavo garantuota stipendija ir užtikrintos sąlygos ruoštis olimpinėms žaidynėms. Net ir potencialūs dalyviai gaudavo stipendiją. Dabar net tapus olimpiečiu valstybinės stipendijos gali negauti.
Antra spraga – finansavimo paradoksai. Nors oficialiai girdime apie sporto finansavimo padidinimus, kad net trečdaliu padidėjo valstybės stipendininkų sąrašas, iš tiesų situacija nėra tokia rožinė. Stipendijų padidinimas įvyko dėl Sporto įstatymo pakeitimų, valstybė praplėtė paralimpiečių ir kurčiųjų sportininkų stipendininkų sąrašą, o sveikųjų sportininkų skaičius net smarkiai sumažėjo, nes reikalavimai jiems labai pakilo. Į stipendijas pretenduoji, jeigu Europoje patekai į Top-8, pasaulio čempionate Top-16, olimpinėse žaidynėse – Top-24.
Trečia dilema – dėl trenerių. Kai kurie treneriai jau atsisako dirbti su jaunomis olimpinėmis viltimis, atsisako net dirbti su olimpiečiais, kurie gali pretenduoti į medalius, nes dabartinė sistema finansiškai skatina juos orientuotis daugiau į parolimpiečius. Ar tai rodo, kad mūsų sporto sistema yra subalansuota?
Yra ir kitos prastėjančios sąlygos: nuo 2019 metų nelieka rentos Europos čempionams, pasaulio čempionato sidabro medalininkams. Vadinasi, mažina, o ne didina. Be to, nuo 2019 metų neliko aptarnaujančiam medicininiam personalui premijų už aukštus sportininkų pasiekimus. Idėja buvo, kad aukščiausio lygio specialistai turėtų uždirbti gerus atlyginimus, o premijos nėra stabilu. Tai neliko nei premijų, nei atsirado solidžių atlyginimų. Geriausi specialistai išėjo į privatų sektorių, paslaugų kainos smarkiai išaugo, dažnai federacijos ar sportininkai nebeišgali nusipirkti reikiamo kiekio paslaugų. Neliko pagalbos ČIA ir DABAR. Kaip ir tarė Lietuvos sporto valdininkai, kad premijos turi būti vienodos olimpiečių su paralimpiečiais, taip ir padarė. Jie tiesiog sumažino sveikiesiems premijas ir taip ,,ištesėjo“ savo žodį.
Sporto federacijoms skiria didelius pinigus, bet nėra nustatyta jokių aiškių kriterijų dėl sportininko algos ir trenerio, tai įneša daug ginčų ir neaiškumų. Vieni moka maistpinigiais, kiti pagal sporto veiklos sutartis, treti išvis nieko nemoka, kas kaip moka, tas taip šoka, bet ne taip turėtų būti, kai leidi mokesčių mokėtojų pinigus. Buvo sukurta Nacionalinė sportininkų agentūra, ten vien atlyginimams 30 darbuotojų (3 tūkst. eurų vid. darbo užmokestis) per metus išeina gerokai virš 1 mln. eurų, pridėkime patalpų nuomą, komunalines išlaidas, komandiruotes. Tai už tokią sumą norėtųsi ir sprendimų atitinkamų, juk tikslas – 100 olimpiečių.
Laiko yra ir reikia spręsti problemas, o ne dar labiau jas gilinti. Valdžios atstovai tikrai skyrė per didelius pinigus paralimpiečiams, kurtiesiems dėl premijų, valstybinių stipendijų ir rentų. Dėl to gerokai viršysime planuotą biudžetą. Paprastai tariant, nesugebėjo suplanuoti ir apskaičiuoti tinkamai biudžeto.
Sporto vadovai neprisiima jokios atsakomybės ir dėl savo ramybės mažina sveikiesiems premijas, galbūt mažins ir stipendininkų sąrašą, nes Lietuvos biudžetas nėra begalinis. Taip žymiai paprasčiau kitų sąskaita išspręsti problemas, nes mes esame socialiai mažiau jautrūs ir nieko nesakysime. Gaila, kad Lietuvos sporto padangėje neatsiranda tikro lyderio, kuris galėtų čia ir dabar spręsti aiškias problemas.
Jokiu būdu nepagalvokite, kad aš turiu ką nors prieš paralimpiečius ar kurčiuosiuos sportininkus, pats aktyviai treniruoju jau daug metų kurčiuosius sportininkus.
Suprasti akimirksniu
- Manto Jusio treniruotų kurčiųjų olimpiados sportininkų pasiekimai:
- 2017 m. Larisa Voroneckaja – sidabro medalis disko metime
- 2021 m. Vytenis Ivaškevičius – auksas pasaulio rutulio stūmimo ir rekordas, Mindaugas Jurkša – sidabras rutulio stūmime.
Žinau, koks yra kelias link Europos čempiono titulo ir koks kelias yra link kurčiųjų olimpinio aukso. Džiaugiuosi, kai sąlygos gerėja visiems, bet liūdžiu, kai gabūs sportininkai numes savo svajones į šalį vien dėl to, kad stabilus darbas duoda saugumo jausmą, o buvimas tokioje Lietuvos sistemoje verčia permąstyti, ar tikrai pasirinkau teisingą kelią.
– Kokie artimiausi jūsų planai?
– Kaip tik su Edžiu ir jo treneriu važiuosime lapkritį į stovyklą Lenkijoje, kur sąlygos labai geros ir mums pasisekė ten gauti vietas.
Paskui jau į stovyklą važiuosime kovą arba balandį, kad anksti pradėtume sezoną. Mykolas (Alekna) sugrįš gruodžio 16 dieną žiemos atostogoms, galėsime produktyviai padirbėti.
