Šešiolikmetė vasarą Paryžiuje iš stadiono tribūnų kartu su tėvais – dukart olimpiniu čempionu Virgilijumi Alekna ir buvusia lengvaatlete Kristina Alekniene – stebėjo, kaip diską olimpiniame stadione mėto abu jos broliai: Mykolas ir Martynas.
Kalbėdama apie 2024 m. pasaulio rekordą pasiekusį (74 m 35 cm) bei olimpiniu vicečempionu tapusį Mykolą, G.Aleknaitė patikina, kad brolis nuo mažumės yra ramus, bendraujantis, draugiškas ir laisvas. O į mamą jis atsigimė ne tik išvaizda, bet iš jos paveldėjo puikų humoro jausmą.
„Jis kiekvieną rimtesnę situaciją gali paversti juokinga ir apskritai tiesiog prajuokinti. Mykolo humoro jausmas sutampa su mamos – jie abu labai vienas kitą juokina ir visus aplinkui pozityviai nuteikia“, – pasakoja Gabrielė.
Bendrauti mėgstantis Mykolas mielai vaikystėje žaisdavo ir su Gabrielės draugėmis. „Jis rengdavo vasaros mokyklėles, mėgdavo užimti mūsų laiką. Vasaros mokyklėlės vykdavo pas mus: sukviesdavo mano kaimynes, su savo draugu mums paruošdavo visokių interaktyvių užduočių, veiklų“, – prisimena Gabrielė.
Netrūko ir kitokių bendrų žaidimų, bet Aleknų trijulės mėgstamiausi buvo judrūs – gaudynės, slėpynės. O penktadienio vakarais visa šeima sukrisdavo ant sofos ir žiūrėdavo penktadienio filmus.
Grįžęs atostogų iš JAV Mykolas taip pat skuba susitikti su savo draugais.
„Bet apskritai laisvalaikiu jis stengiasi kuo daugiau ilsėtis, būna namuose – ramiai leidžia laiką, knygų paskaito“, – pasakoja sportininko sesuo ir patvirtina, kad profesionalaus sportininko kelią pasirinkęs Mykolas supranta, jog disciplina – taip pat sėkmės dedamoji dalis.
O koks mokinys buvo Mykolas? „Normalus mokinys buvo, – šypsosi Gabrielė. – Kiek atsimenu, nė vienas nebuvo pirmūnas, aš irgi tokia nesu. Kiek matydavau, stengdavosi daryti namų darbus.“
G.Aleknaitė pernai taip pat pasekė savo tėčio bei brolių pėdomis ir į rankas paėmė diską.
„Turėjo... – paklausta, ar brolio laimėjimai turėjo įtakos jos apsisprendimui, patikina Gabrielė. – Aš visą laiką žinojau, kad noriu aukštumų siekti, žinojau apie tėčio pasiekimus, bet aš jų nebuvau išgyvenusi ir pajautusi, ką tai reiškia, nelabai prisimenu sportuojančio tėčio. O brolių išgyvenimus mačiau, mačiau juose tą laimę ir pasididžiavimą – ir aš jaučiau pasididžiavimą, tai dar labiau paskatino mane imtis veiksmų ir mėtyti diską“, – pasakoja šešiolikmetė disko metikė.
Turėdama du vyresnius brolius, kurie jau pramynė takus metimo sektoriuje, imti diską į rankas nutarusi Gabrielė jaučiasi tvirčiau.
„Žinau, kad ir jie tikriausiai tą patį išgyveno, ką aš dabar išgyvenu, patirdama naujų atradimų sporte. Drąsiai galiu su jais susikalbėti ir mes vienas kitą suprantame“, – pasakoja mergina.
Sesei ėmus mėtyti diską, brolis patarimų negaili. Duoda jų net neprašytas. „Reikšmingų dalykų man parašo ar pasako. Jaučiu, kad gaunu paramos“, – džiaugiasi Gabrielė.
Labai dažnai su broliu, šiandien mokslo ir sporto aukštumų siekiančiu už Atlanto, Gabrielė nei susirašo, nei susiskambina. Tačiau kai šis grįžta namo, nejaukios tylos nebūna.
„Bendraujame taip, lyg neseniai būtume matęsi, ir nėra kažkokių nepatogumų dėl to, kad matomės retai“, – sako Gabrielė, besidžiaugianti, kad tarp jos ir brolių – artimas ryšys.
Šią žiemą Mykolas iš JAV į gimtinę parskrido prieš pat Kalėdas. Jam grįžus visi Aleknos, kaip įprasta, susėda bendros vakarienės ir daug šnekasi. „Kai Mykolas grįžta – namie šventė“, – šypsosi jaunėlė.
