Susėdę prie puodelio kavos su Jolanta Verseckaite kalbamės apie tolimas svajones ir konkrečius planus – kokia linkme pasisuks jos sportininkės karjera bei ką jai žada kontraktas su vienu didžiausių pasaulyje sporto aprangos gamintojų.
– Jolanta, kaip atrodo profesionalaus sportininko diena?
– Kiekvieną dieną turiu dvi treniruotes, todėl rytą pradedu su puodeliu kavos. Taip pasirengiu rytinei treniruotei, kuri trunka porą valandų. Po pietų treneriai į sportininkų dienotvarkę dažnai įtraukia masažus. Taip pat, jeigu pavyksta, prieš antrąją treniruotę priklauso miegas. O štai vakaras jau priklauso man. Galiu išeiti susitikti su draugais, pažiūrėti filmą ar tiesiog ramiai paskaityti knygą. Žinoma, šiuo metu daugiausiai laiko praleidžiu kelionėse.
 |
| SKC nuotr./Jolanta Verseckaitė |
– Kaip atradote, kad trišuolis – Jūsų sporto šaka?
– Viskas prasidėjo nuo bėgimo – buvau sprinterė. Vėliau pradėjau šokinėti į tolį, o tai man jau labiau patiko negu bėgimas. Tokiai sporto šakai kaip trišuolis iš tikrųjų reikėjo subręsti, nes tai sudėtinga sporto šaka ir jai reikia fiziškai pasiruošti. Bėgant laikui treneriai pastebėjo, kad galiu pabandyti trišuolį. Pradėjus šokinėti, puikiai sekėsi. Tada ir supratau, kad tai geriausiai man tinkanti sporto šaka.
– O ko dar be sportinių rezultatų turėtų siekti kiekvienas sportininkas?
– Be jokių abejonių, sportas kiekvienam sportininkui užima didžiausią gyvenimo dalį, bet tuo pačiu kiekvienas turi ir kitų savo tikslų, kurie dažniausiai susiję su ateitimi – juk sportas netrunka visą gyvenimą. Suprantu, kad taip bus ir man. Šiuo metu daugiausiai koncentruojuosi į sportinius rezultatus, tačiau žinau, kad daugiau pasiekusi, imsiuos kitaip dėlioti savo gyvenimą.
– Neseniai tapote naujos „adidas“ kolekcijos veidu ir ambasadore Lietuvai. Ką Jums tai reiškia?
– Šiandien man tai yra tokia smagi papildoma veikla, kuri netrukdo pagrindiniam gyvenimo užsiėmimui. Džiaugiuosi, kad aš galiu tam skirti šiek tiek laiko. Tai yra ne tik mano darbo, bet ir manęs pačios įvertinimas. Kai visame pasaulyje garsus prekės ženklas, kurį renkasi tokios žvaigždės kaip L.Messi, atkreipia į tave dėmesį, pastebi ir įvertina ne tik sportinius rezultatus, bet ir moteriškumą, negali tuo nesididžiuoti.
 |
| SKC nuotr./Jolanta Verseckaitė |
– Jūsų kolegė šuolininkė į aukštį Airinė Palšytė neseniai prisipažino norinti imtis ir modelio darbo... Gal ir Jūs turite panašių planų?
– Esu taip pat susidūrusi su modelio darbu. Kartais gaunu pasiūlymų ir dažniausiai neatsisakau. Tai man yra tiesiog pramoga, tačiau negalvoju, kad galėčiau tuo užsiimti rimtai.
– Paprastai įsivaizduojama, kad atleto mityba – griežtai kontroliuojama. Ar galite tai paneigti?
– Deja, negaliu. Ji iš tiesų yra kontroliuojama. Man pačiai tenka save kontroliuoti – ypač prieš varžybas. Aš nesakau, kad kažkokį produktą sau esu visiškai uždraudusi. Esu didelė saldumynų mėgėja. Ir angliavandenių atsisakyti yra labai sudėtinga, nors sportininkai stengiasi tą daryti, o aš kartais sau tai leidžiu. Svarbiausia, kad pats sau susitvarkytum mitybą ir labai savęs nenuskriaustum.
– Sportininkas – nėra įprasta profesija. Kada supratote, kad užsiimsite tuo profesionaliai?
– Taip, toks momentas tikrai buvo. Prieš tai aš dar dirbau vienoje draudimo bendrovėje ir derinau šį darbą su sportu. Vėliau, kai nusprendžiau, kad man tai yra per sunku, nutariau išeiti iš darbo ir atsiduoti sportui. Tada supratau, kad sportas tapo mano profesija. O tai įvyko dar visai neseniai – prieš pusantrų metų.
– Kokia buvo Jūsų vaikystė? Kaip tuomet įsivaizdavote save ateityje?
– Mano vaikystė... Visų pirma, labai judri, aktyvi. Nebuvo nė akimirkos, kad neturėčiau kažkokios veiklos: teko lankyti ir chorą, ir šokius, ir dailės mokyklą, atskleisti save bandžiau tikrai daug kur. Vėliau jau sportas užvaldė mano gyvenimą. Kita vertus, visą laiką buvo kažkur giliai mintis, kad aš būsiu ir išliksiu sportininke. Juk po mokyklos baigimo, kai visi stoja į universitetus, paprastai meta sportinius užsiėmimus. Aš taip pat turėjau metų pertrauką. Galvojau, kad jau nebesportuosiu, bet po to taip susiklostė, kad aš vėl grįžau ir dėl to labai džiaugiuosi.
– Ar pastarasis laikotarpis Jūsų gyvenime sėkmingas?
– Mano gyvenime sėkmė visų pirma asocijuojasi su sportiniais rezultatais, aš pati noriu sportą visur įtraukti. Pastarieji metai man nebuvo tokie sėkmingi, kokių tikėjausi. Tačiau aš stengiuosi nelaikyti to, kas nepavyko, nesėkmėmis. Aš laikau tai bandymais savo tikslui pasiekti. Manau, kad viskas turi būti taip, kaip jau yra. Reikia tiesiog daug dirbti ir mokėti išlaukti tos dienos, kai pasiseks, kai galėsiu tvirtai pasakyti, kad pasiekiau tai, ko labai norėjau.
– O kas gelbsti, kai nepasiseka, o įdėtos pastangos neduoda norimo rezultato?
 |
| SKC nuotr./Jolanta Verseckaitė |
– Svarbiausia nenustoti tikėti savimi. Kai būna sunku taip pat svarbus artimųjų palaikymas. Jeigu man brangūs žmonės manimi tiki, aš jaučiu tą tikėjimą. Nesvarbu, kad man nepasisekė pirmą, antrą, trečią kartą. Kai matai, kad kiti neturi jokių abejonių, jautiesi stipriau. Taip buvo nuo pat pradžių, kai tik pradėjau sportuoti. Žinoma, nelengvomis akimirkomis stengiuosi laikytis ir pati. Motyvuoju save, raminu, kai yra tikrai sunku. Sakau sau, kad jeigu dabar nuleisiu rankas, tai niekas už mane to nepadarys. Tiesiog stengiuosi save paskatinti. Kol kas tai tikrai gelbsti.
– Kokios kitų žmonių savybės Jums svarbiausios?
– Pirmiausia, tai žmonių nuoširdumas, atvirumas. Nemėgstu, kai į akis tau šypsosi, o už nugaros apkalbinėja. Bet suprantu, kad tai neišvengiama ir gyvenime taip tiesiog būna, todėl reikia mokėti atsirinkti tave supančius žmones. Sporte, kaip ir visur, to taip pat esama, bet aš stengiuosi į tokius dalykus tiesiog nekreipti dėmesio ir išlikti neutrali.
 |
| SKC nuotr./Jolanta Verseckaitė |
– Kai matote savo kartos žmones ar buvusius klasės draugus – kuo jų gyvenimas skiriasi nuo Jūsų? Ar yra dalykų, ko galite pavydėti?
– Iš tikrųjų, yra skirtumų. Kartą dalyvavau savo klasės draugų susitikime. Susėdome ir pasakojome kiekvienas: ką nuveikė, ką padarė, kaip dabar sekasi. Daug kas iš klasės draugų tikrai nesitikėjo, kad aš rimtai sportuosiu ir su tuo siesiu visą savo gyvenimą. Bet kai pradėjau pasakoti ir vardinti savo pasiekimus, kad šiuo metu atstovauju Italijos sporto klubui ir kad viskas dar ateityje, iš tikrųjų buvo nustebę. O aš esu iš tiesų patenkinta tuo, ką darau. Esu laiminga, kad mano darbas kartu yra didelis malonumas. Mano draugai, manau, yra taip pat patenkinti – vieni jau įsteigę savo įmones, kiti dar kitaip kuria savo gyvenimus. Žinoma, yra jau vedusių, ištekėjusių, sukūrusių savo šeimas, tačiau jiems aš nepavydžiu – juk kiekvienam savas laikas.
Aš džiaugiuosi savo gyvenimu. Galbūt kartais atrodo, kad slegia tie apribojimai profesionaliam sportininkui, kai negali sau leisti to, ką leidžia kiti. Negaliu sau leisti bet kada kažkur išeiti, bet kada kažkur išvažiuoti, pailsėti, tačiau šis atsakomybės jausmas mane lydi jau nuo vaikystės, kai tik pradėjau sportuoti. Ir aš džiaugiuosi, kad tokią savybę turiu. Šiuo metu jau baigiasi sezonas, todėl turėsiu bent savaitę laiko pailsėti, manau, tą ir padarysiu.
Norite sužinoti daugiau sporto naujienų, pamatyti išskirtinių kadrų ir vaizdo įrašų, ar dalyvauti diskusijose bei konkursuose? Prisijunkite prie mūsų socialiniame tinkle „Facebook“ – 15min Sportas
