Diana Lobačevskė maratone Rio užfiksavo trečią geriausią rezultatą Lietuvos olimpinių žaidynių istorijoje – užėmė 17-ąją vietą. Tik Živilė Balčiūnaitė yra buvusi aukščiau – 12-a ir 14-a.
Tai, pasak Dianos, yra jos svajonės išsipildymas. Ypač, kai prieš mėnesį Amsterdame vykusiame Europos čempionate D.Lobačevskei pusmaratonio varžybos pavyko pasiekti tik 33-ąją vietą.
„Prieš mėnesį Amsterdamas paliko didelį kartėlį, buvo sunku savimi patikėti, abejonės kilo. Aš nelaikiau (vietos – aut. past.), tiesiog bėgau ir gaudžiau varžoves. Vienu momentu mums sakė, kad esame 20-uke, bet mes buvome grupėje, tad nežinojau vietos. Kai pradėjo grupė barstytis, jaučiau, kad esu 20-uke. Tai buvo mano svajonė“, – sakė D.Lobačevskė.
Greitas bėgimas
Distanciją ji įveikė per 2:30:48 val. ir nuo geriausio sezono rezultato atsiliko 39 sek. Iki geriausio karjeros rezultato trūko beveik dviejų minučių, tačiau tai nebuvo tas maratonas, kada galima jį pagerinti. Pirmajame 20-uke vienintelė airė Fionnuala McCormack pagerino karjeros rezultatą ir užėmė 20-ąją vietą.
„Per olimpines žaidynes ar pasaulio čempionatus labai retai kas pagerina savo asmeninius rekordus. Be to buvo labai karšta, aš stebiuosi, kaip greitai pirmosios prabėgo. Pradžia buvo labai lėta, neįsivaizduoju, kaip jos ten vėliau „vyniojo“, – stebėjosi D.Lobačevskė.
Rio maratono įveikimo greitis nustebino visas tris lietuves.
„Latvė (12 vietą užėmusi Jelena Prokopcuka – aut. past.) paskutinius 10 kilometrų nubėgo labai greitai. Ji mane pasivijo 30-ajame kilometre, aš bandžiau laikytis, bet supratau, kad čia ne mano riešutėlis“, – juokėsi D.Lobačevskė.
V.Žūsinaitę nustebino kai kurios pasitraukusios bėgikės. Ji paminėjo pajėgią portugalę Sarą Moreirą, iš trasos pasitraukusią jau po 7 km. Maratonininkė distanciją yra įveikusi ir per nepilnas 2 val. 25 min – beveik trimis min. greičiausiai nei D.Lobačevskės asmeninis rekordas.
Ar įmanoma būtų varžytis su pajėgiausiomis pasaulio maratonininkėmis. Galbūt galima, kalbant bėgikų žargonu, „prisikabinti“ prie nugaros ir stengtis išlaikyti tempą. Tokie klausimai kamuoja ne vieną mažiau apie ilgų nuotolių bėgimus žinantį skaitytoją.
„Įmanoma prisikabinti, bet kiek tu atlaikysi. Maratonas nėra 10 kilometrų, kur gali eiti va bank ir rizikuoti. Mes visos atlaikytume kokį 10 kilometrų jų tempu, gal ir daugiau priekyje atlaikytume. Bent jau nuotraukose būtume priekyje kažkurį laiką, – juokėsi D.Lobačevskė. Bet tu žinai savo pajėgumą, kam tu pasiruošęs šiai dienai, žinai, kad tą maratoną reikės pabaigti. Maratonas yra nenusakomas dalykas.“
Tik ketvirtas maratonas
Olimpinei debiutantei, 28-erių metų Vaidai Žūsinaitei – tai buvo pirmosios olimpinės žaidynės. D.Lobačevskė bėgo antrosiose, o Rasa Drazdauskaitė – jau trečiosiose.
Vos prieš kelis metus V.Žūsinaitė dar bėgiojo vidutinius nuotolius, viena pagrindinių jos rungčių buvo bėgimas su kliūtimis.
„3000 su kliūtimis ar maratonas sunkiau? Maratone daugiau kentėjimo, o kliūtiniame reikia bėgti maksimaliu greičiau. Kentėjimas trumpesnis, bet toks intensyvesnis. Nepalyginami dalykai“, – sakė Vaida.
Sportininkė nuo pat karjeros pradžios norėjo bėgti maratonus, tačiau ta, reikėjo tinkamai pasirengti, subręsti.
„Kai pradėjau sportuoti iškart buvau ne greita, o ta, kuri gali ilgai kentėti. Aišku, maratonui buvau per jauna, bėgiojau vidutinius, bet visada žinojau, kad bėgsiu maratoną. Reikėjo tam subręsti, psichologiškai pasiruošti. Supratau, kad vidutiniuose nelabai išeina. Kliūtiniam bėgimui trukdė trauma, nugaros problemos. Supratau, kad jau laikas bandyti maratoną“, – apie maratonų pradžią pasakojo tik ketvirtąją tokią distanciją įveikusi V.Žūsinaitė.
O kuri Lietuvos maratonininkė greičiau nubėgtų šimtą metrų? Bėgikės net sutriko išgirdusios tokį klausimą. Vaida ir Diana siūlė pasivaržyti čia pat, nors abi pirštu dūrė į R.Drazdauskaitę.
„Kad jau dabar nesu tokia greita. Aš gal greičiausiai, nes iš trumpesnių atėjusi, bėgdavau 800 metrų“, – sakė R.Drazdauskaitė.
Tačiau iškart pripažino, kad dabar šimto metrų įveikti negalėtų: „Sunku pritūpti, raumenys kojų labai skauda. Be to, sprinto negalima bėgti pavargus, traumą galima greitai gauti“, – teigė Rasa.
Lietuviška konkurencija
Olimpinėse žaidynėse trys Lietuvos moterys maratone dalyvavo jau antrą kartą iš eilės. Londono žaidynėse D.Lobačevskė ir R.Drazdauskaitė finišavo kone kartu, šį kartą Rasai kompaniją palaikė V.Žūsinaitė.
„Aš šliaužiau, o Vaida greitai labai bėgo, laikė už „maikės“. Vos neaplenkė... – juokėsi R.Drazdauskaitė.
„Kurį laiką mačiau Rasą priekyje manęs, man tada pasitaikė greita grupė, prisikabinau prie jos ir pasivijome Rasą. Tiesiog pradėjome bėgti kartu. Jau net motyvavome viena kitą – tai kita nubėga, kita aplenkia“, – pasakojo Vaida.
Kur slypi Lietuvos maratonininkių sėkmės paslaptis? Kodėl pajėgių moterų turime mažiau nei vyrų? Pasirodo – viską diktuoja pasaulinės tendencijos.
„Moterims konkurencija ne tokia didelė – mes galime kovoti ir su europietėmis, kai kuriomis etiopėmis ar kenietėmis. Vyrams tiesiog be šansų. Tai turbūt motyvaciją atima. Bėk nors ir per 2 val. 12 min, bet nieko jau nenustebinsi. Konkurencija kur kas didesnė. Į kai kuriuos komercinius maratonus pas vyrus atvažiuoja po 20 keniečių ar etiopų – ką ten veikti baltajam“, – retoriškai klausė D.Lobačevskė.
„Moterys labiau užsispyrusios, kantresnės, moka išlaukti rezultatų“, – pridūrė V.Žūsinaitė.
Tarp pirmojo Rio 20-ko buvo tik septynios sportininkės, jaunesnės nei 30 metų. 30-uke – devynios, 50-uke – penkiolika.
„Vaida mums lipa ant kulnų. Nebe jaunimas, bet ji labai bėga gerai, tikrai stebina rezultatais. Jaunos dar negali dar bėgti maratono, tik trumpesnius nuotolius. Reikia sulaukti bent 25 metų, kai jau žmogus subręsta. Yra Monika Juodeškaitė, tiesa, tik vieną maratoną prabėgusi“, – ateities lyderes vardijo R.Drazdauskaitė.
35-erių bėgikė, kaip ir 36-erių D.Lobačevskė, kol kas apie tolimus planus negalvoja. Abi bėgikės dar norėtų sudalyvauti Tokijo olimpinėse žaidynėse, tačiau planuoti neskuba.
„Sportuoti visada noriu. Dabar laukia pasaulio čempionatas kitą vasarą. Manau, kad sportuosiu, jeigu viskas gerai – dalyvausiu. Bet planuoti niekada negali“, – teigė R.Drazdauskaitė.
„Aš tikrai nebaigsiu sportuoti. Bet per ketverius metus visko gali nutikti – gali ir vaikų vėl turėti, ir traumos, ir noro gal sportuoti nebebus. Kol rezultatai kyla, sieki asmeninių rekordų – tada taip. Jeigu pradėsi puškuoti, byrėti – tada jau viskas“, – pridūrė Diana.
