„Labai džiaugiuosi čempionės aukso medaliu – tai pirmoji mano pergalė tokio rango varžybose. Prieš porą metų analogiškose varžybose Bydgoščiuje buvau septinta (13 m 44 cm). Kas svarbiau – Lietuvos rekordas ar kelialapis į Tokijo olimpines žaidynes? Labiau vertinu kelialapį, šalies rekordui pasiekti būtų užtekę 14 m 27 cm.
Šiandien aš rekordininkė, o rytoj ja gali būti jau kita. Rekordas – tai papildomai gražus momentas, o kelialapis į olimpines žaidynes – tai mažos svajonės išsipildymas. Po šiemetinio pasaulio čempionato pradėsiu kryptingai rengtis Tokijo žaidynėms“, – sako D.Zagainova.
Pagrindinis tikslas – stabilumas
Pustrečių metų šalies rekordininkę treniruojantis legendinis Lietuvos šuolininkas į aukštį, 1971 m. Europos čempionas Kęstutis Šapka norėtų, kad jo auklėtinė nuolat šokinėtų apie 14 m 50 cm.
„Pagrindinė problema – gerai pataikyti atsispirti nuo lentelės. Didžiausios įtakos turi vėjas, kuris dažnai keičiasi. Diana gabi, ypač motyvuota, sparčiai tobulėja. Jai tik 22-eji, dar viskas prieš akis. Žinodamas jos tvirtą charakterį tikiu, kad į Tokijo olimpines žaidynes ji vyks ne kaip turistė, o kaip patyrusi sportininkė ir stengsis pasiekti gerą rezultatą“, – neabejoja K.Šapka.
Su žurnalistais mielai bendraujanti Diana tik šypteli ir sako, kad tada, kai gerai pataiko atsispirti nuo lentelės, – jokių bėdų nebūna. Tačiau šį sezoną su šia problema ji susidūrė kone per kiekvienas varžybas. Išskyrus Šveicariją, kai pagerino Lietuvos rekordą ir įvykdė normatyvus. Tada ir stadionas buvo geras, ir palankus vėjas pūtė.
Vienas pagrindinių beveik 180 cm ūgio sportininkės tikslų – stabilumas. Pastaruoju metu ji dažnai pasiekdavo 14 m 10 cm rezultatą. Šokti toliau trukdė arba oro sąlygos, arba savijauta, arba blogas atsispyrimas.
„Tik Šveicarijoje daugmaž pavyko padaryti tai, kam esu pasirengusi. Pati jaučiu, tą sako ir mano treneriai, kad galiu šokti dar toliau. Nenoriu žadėti, bet stengsiuosi tai padaryti“, – sako sportininkė.
Proveržio bendraautoriai – treneriai
2019-uosius D.Zagainova vadina proveržio metais. Vasario mėnesį per Lietuvos uždarų patalpų čempionatą Klaipėdoje ji pirmą kartą nugalėjo Lietuvos rekordininkę D.Dzindzaletaitę ir debiutavo Europos uždarų patalpų čempionate Glazge, kuriame liko penkiolikta (13 m 36 cm). Gegužę per Lietuvos studentų žaidynių lengvosios atletikos varžybas Alytuje Diana pirmą kartą šoko už 14 m žymos – 14 m 11 cm.
Birželį vykusiose Lietuvos lengvosios atletikos taurės varžybose Utenoje ji dar kartą šoko toliau nei 14 m – 14 m 4 cm. Ir pagaliau pasiekė puikius rezultatus birželio pabaigoje ir liepos 13-ąją.
„Pagrindiniai mano šio proveržio bendraautoriai – naujieji treneriai Kęstutis Šapka ir ispanas Rafaelis Blanqueras Alcantudas, su kuriais pradėjau dirbti nuo 2017-ųjų kovo. Treniruodamasi Ispanijoje dirbau pagal ispanų trenerio planus, kurie man tiko. Su treneriu nusprendėme jų nekeisti, tam pritarė ir K.Šapka, kuris pagal mano savijautą, oro sąlygas juos kažkiek pakoreguoja“, – pasakoja Diana, kuri ypač džiaugiasi, kad Lietuvoje jai daug padeda K.Šapka.
Lietuvos rekordininkė dabar pusę laiko praleidžia Ispanijoje, kai ten vyksta treniruočių stovyklos ir varžybos, o kitą pusę Lietuvoje. Valensijoje, kurioje klubas „Valencia Esports“ jai suteikė butą prie stadiono ir sudarė geras treniruočių sąlygas, jos laukia gera draugė, irgi Tokijo olimpinių žaidynių kandidatė bėgti estafetę 4x400 m Modesta Morauskaitė, su kuria gyvena viename kambaryje.
„Modesta man daug padėjo mokytis ispanų kalbos. Drauge gyvendamos palaikome viena kitą. Tačiau šiuo metu mano namai yra Vilniuje. Į Valensiją smagu nuvažiuoti, ten trumpai pabūti, pasimėgauti ir vėl grįžti namo. Per ilgai užsibuvus vienoje vietoje pasidaro nuobodu. Prieš šių metų pasaulio čempionatą vėl vyksiu į treniruočių stovyklą Ispanijoje“, – sako Diana.
Trišuolis – sunki rungtis
Ispanijoje D.Zagainova atsidūrė 2017-ųjų kovą, kai išsiskyrė su dešimt metų ją treniravusiu žinomu Latvijos šuolininku į tolį Andrejumi Tolstiku. Sukūręs šeimą su Lietuvos bėgike Irina Krakoviak, A.Tolstikas persikėlė gyventi į Vilnių.
Todėl nenuostabu, kad Diana iš pradžių šokinėjo į tolį – 14-metės sportininkės geriausias rezultatas buvo 5 m 47 cm. Trišuolį išbandė sulaukusi šešiolikos. Treniruojama A.Tolstiko toliausiai nušoko 13 m 20 cm.
Išsiskyrusi su šiuo treneriu (kaip pagrindinę priežastį sportininkė įvardija skirtingus interesus) perėjo treniruotis pas K.Šapką, kuris pritarė jos sprendimui vykti tobulintis į Ispaniją. Tam neprieštaravo ir Dianos draugas verslininkas Tomas, su kuriuo ji gyvena trejus metus.
„Tada mano rezultatas nebuvo ypatingas (13 m 20 cm), tačiau treneris R.B.Alcantudas vis dėlto pakvietė mane atvykti į treniruočių stovyklą. Su bet kuo jis nedirba, todėl apsidžiaugiau. Jis manyje įžvelgė kažką tokio ir pasakė, kad jeigu dirbsime kartu, po poros metų įveiksiu 14 m ribą. Treneris manimi patikėjo, o aš juo“, – džiaugiasi Diana.
Su abiem treneriais ji puikiai sutaria. Nors K.Šapka praeityje buvo garsus šuolininkas į aukštį, 1974 m. per Europos čempionatą Romoje peršoko 2 m 25 cm, pelnė sidabro medalį ir pagerino Lietuvos rekordą, tačiau jis gerai šokinėjo ir trišuoliu, yra pelnęs Lietuvos čempionatų medalių.
„Šuoliai į aukštį ir trišuolis – giminingos lengvosios atletikos rungtys, todėl žinių apie trišuolį man netrūksta ir treniruoti Dianą nėra sunku. Mūsų bendras darbas jau duoda rezultatų“, – džiaugiasi treneris.
Diana pripažįsta: trišuolis – sunki rungtis. Per olimpines žaidynes, pasaulio ir Europos čempionatus trišuolio sektoriuje varžosi mažiau sportininkų nei kitose rungtyse.
„Trišuolis reikalauja geros technikos, didelio greičio, sprogstamosios jėgos. Viskas turi susijungti į vieną visumą ir virsti skrydžiu. Trišuolininkai patiria daug traumų. Visas krūvis tenka kojoms – nuo atsispyrimo iki prisižeminimo šuoliaduobėje. Kiekviena klaida gali daug kainuoti“, – sako Europos jaunimo iki 23 m. čempionė.
Per savo karjerą Diana traumų irgi neišvengė, jos persekiojo iki 2017-ųjų. Dabar traumų sumažėjo ir jos rekordininkei didesnių problemų nekelia.
Sportuoti skatino tėvai
Svarbus vaidmuo rekordininkės gyvenime tenka tėvams: Turkijos Respublikos ambasadoje dirbančiai jos mamai Julijai ir daug metų priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo tarnybai vadovaujančiam tėvui Iljai. Jie atvažiuoja pasižiūrėti, kaip sekasi rungtyniauti dukrai. Sportininkės tėvai stebėjo ir prieš porą metų Bydgoščiuje vykusį Europos jaunimo čempionatą, kuriame Diana kovojo finale ir liko septinta.
„Tėvai nebuvo profesionalūs sportininkai, bet sportu itin domėjosi ir mėgsta aktyvų gyvenimo būdą. Jie mane, tada ketverių metukų, nuvedė į sportinės gimnastikos sekciją. Nuo gimnastikos pradėjo ir sesutė. Būdama devynerių pasirinkau lengvąją atletiką, o sesuo – plaukimą, kurį ir dabar lanko“, – sako Diana.
Be lengvosios atletikos, būsimoji olimpietė domisi krepšiniu, plaukimu, gimnastika, šiuolaikine penkiakove, palaiko šių sporto šakų atletus. Gerai sutaria ir per treniruotes stadione dažnai pasimato su olimpine čempione Laura Asadauskaite-Zadneprovskiene, taip pat su Robertu Tvorogalu, kurie ją visada pasveikina su pergalėmis.
Diana treniruotėms skiria ypač daug dėmesio. Jai patinka šuoliuoti, mėgsta kilnoti štangą. Kiek sunkesnės ištvermės pratybos, kai reikia rengtis sezonui.
„Tačiau po tokių treniruočių atsiranda geras jausmas“, – priduria Diana.
Trišuolininkę įkvepia olimpinė čempionė, geriausia 2018 m. pasaulio lengvaatletė 35-erių kolumbietė Caterine Ibarguen, sporto aistruolius džiuginanti savo stabiliais šuoliais, o kai atrodo, kad jau viskas pakibo ant plauko, – gebėjimu paskutiniais šuoliais laimėti paties aukščiausio rango varžybas. Kolumbietės asmeninis rezultatas – daugiau nei 15 m.
Mėgsta bendrauti su publika
Ne už kalnų Tokijo olimpinės žaidynės, kuriose Diana debiutuos. Kitąmet birželio 20 d. jai sukaks 23-eji. „Žinau, kad Tokijuje bus labai sunku. Pirmasis rimtas išbandymas – pasaulio čempionatas Katare, kuriame rungtyniaus daugmaž tos pačios trišuolininkės, kurios šokinės ir olimpinėse žaidynėse. Nors būsiu debiutantė, norėtųsi pasirodyti kuo geriau“, – sako Diana.
Paprašyta save apibūdinti, kokia ji trišuolio sektoriuje, Diana sako: „Būnu maksimalistė, stengiuosi techniškai gerai atlikti savo šuolius ir pateisinti lūkesčius. Myliu savo rungtį ir darau tai, ką geriausiai moku. Stengiuosi bendrauti su publika, kuri man daug padeda. Per pirmuosius bandymus veržiuosi atlikti gerus šuolius, o po to pradedu bendrauti su žiūrovais. Jie kažkiek gali pakeisti mano nusiteikimą. Kai „įsivažiuoju“, visada pabendrauju su žiūrovais, kurie dėl mūsų ateina į varžybas. Esu emocinga, bet kai reikia, moku susikaupti, kovoti iki paskutinio šuolio.“
Diana Vilniaus universitete studijuoja socialinę politiką. Ji šiemet baigė trečią kursą. Visą dėmesį sutelkusi į Tokijo olimpines žaidynes, kitąmet po pirmojo pusmečio būsimoji olimpietė studijas, kurios reikalauja daug susikaupimo ir laiko, žada sustabdyti ir bakalauro diplomą gintis po olimpiados.
„Man mokslai kelia nemažą stresą, tačiau neabejoju, kad tikrai baigsiu universitetą“, – sako ji.
Kuo rekordininkė, be tolimų šuolių, gali nudžiuginti savo draugą?
„Tomas sako, kad savo emocijomis. Jeigu kalbėtume apie kulinariją, tai nemeluodama pasakysiu, jog nesu tobula namų šeimininkė, kuri mindžikuoja prie puodų. Mano dienotvarkė ypač įtempta, treniruojuosi dukart per dieną. Padedame vienas kitam, nesame griežtai pasidaliję vaidmenų. Tas, kuris anksčiau grįžta namo, tas ir gamina vakarienę. Dažniau gal man tenka šis malonumas.“
Kažkada Sarajevo olimpinis čempionas biatlonininkas Algimantas Šalna dar besimokydamas mokykloje savo dienoraštyje parašė: „Jeigu netapsiu olimpiečiu, save laikysiu fizkultūrininku.“ Tokią svajonę dienoraštyje parašė ir Diana, kai jai buvo devyneri. Dabar Diana savo dienoraštį papildys tokiu įrašu: norėtų, kad jos karjera būtų ilga ir sėkminga, o olimpinėse žaidynėse pavyktų sudalyvauti ne vieną kartą.
