Dabar sportininkai rungiasi maniežuose ir rengiasi pagrindiniams metų vasaros startams.
Lietuvos lengvosios atletikos federacijos prezidentas Eimantas Skrabulis yra įsitikinęs, kad metai mūsų atletams turėtų būtų geri
– O kokia Lietuvos lengvaatlečiams žada būti ši žiema? – paklausiau E.Skrabulio.
– Žiema – ypatinga. Pirmiausiai, tai paskutinė žiema prieš Rio de Žaneiro olimpines žaidynes. Visi mūsų olimpiečiai, kuriems rungtys žiemą leidžia startuoti, bandys jėgas. Nesakau, kad jie sau kels ypatingai svarbias užduotis siekti aukštų rezultatų.
Tų, kurie jau iškovojo teisę dalyvauti ar gali realiai pretenduoti į olimpines žaidynes bei į Europos čempionatą Amsterdame, žvilgsniai krypsta vasaros link. Tačiau geros vasaros nebūna be geros žiemos.
Svarbiausiai, kad visi sportininkai būtų sveiki, nes praėjusiais metais keletas mūsų lyderių patyrė traumų. Tiesa, jos nebuvo labai sunkios, kad metams išvestų iš rikiuotės, jie tas traumas išsigydė ir dabar rengiasi svarbiausiems metų startams.
Ištvermės rungčių, ilgųjų metimų atstovai žiemą retai kada dalyvauja varžybose, tačiau sprinteriai, vidutinių nuotolių bėgikai, šuolininkai, rutulio stūmikai turėtų pasiekti nemažai aukštų rezultatų.
Pirmieji lengvaatlečių startai žiemą daugeliui yra savotiškos treniruotės, o sausio pabaigoje vasario pradžioje bus galima galvoti apie uždarų patalpų rezultatų piką.
– Ar visi geriausieji lengvaatlečiai dalyvaus žiemos varžybose?
– Niekas žiemos nepraleis, visi treniruosis, tačiau kai kurie lengvaatlečiai maniežuose dalyvaus minimaliai. Maratono žiemą niekas nebėga, tačiau mūsų bėgikai treniruojasi, važiuos į treniruočių stovyklas aukštikalnėse, šiltus kraštus, kad galėtų gerai pasirengti vasarai.
Diana Lobačevskė žada bėgti maratoną ir žiemą. Susiklostė labai įdomi ir gera situacija: net šeši mūsų maratonininkai teoriškai gali pretenduoti vykti į olimpines žaidynes. Jeigu bus sveikos, dvi bėgikės jau aiškios, tai – Rasa Drazdauskaitė ir Diana Lobačevskė. O dėl dar vieno kelialapio vyksta labai graži kova. Pirmą sykį Lietuvos lengvosios atletikos istorijoje per olimpines žaidynes bus tokia gausi mūsų maratonininkų komanda.
– Kaip atrinksite trečiąją maratonininkę?
– Maratonas – specifinė rungtis, sportininkės negali startuoti kas savaitę ar kas mėnesį. Manau, kad bėgikės, protingai besirengdamos, iki gegužės -1-osios turės pasirinkti startą ir pasieks savo geriausią rezultatą.
Iš anksto nenurašome nei Monikos Juodeškaitės, nei Živilės Balčiūnaitės, nei Remaldos Kergytės.
Jeigu bėgikės pasieks daugmaž vienodus rezultatus, tada bus dilema, kurią jų vežti. Situacija maratone susiklostė tikrai įdomi, norėtųsi, kad ir kitose rungtyse būtų tokia didelė konkurencija.
– Kovo mėnesį mūsų lengvaatlečių lauks pasaulio uždarų patalpų čempionatas Portlande, ar didelė bus mūsų komanda?
– Normatyvai labai aukšti. Tačiau jeigu mūsų sportininkai juos įvykdys ir norės dalyvauti čempionate, mes juo deleguosime. Pasaulio čempionatas – labai aukšto rango varžybos, tačiau, jeigu mūsų lengvaatlečiai jį praleis, jų tikrai nekritikuosime.
Čempionatas vyks kovo antroje pusėje, lengvaatlečiams jau reikia galvoti apie pasirengimą vasaros sezonui. Tarkime, tik pati šuolininkė į aukštį Airinė Palšytė su savo trenere spręs, ar ji nori dalyvauti čempionate, ar ne. Nors kelionė ir varginanti, tačiau sportininkė prie to yra pripratusi.
– Ar dabar mūsų lengvaatlečiai treniruojasi Lietuvoje?
– Dalis mūsų geriausiųjų lengvaatlečių apskritai jau treniruojasi ne Lietuvoje, o Ispanijoje, JAV, Portugalijoje. Ištvermės sportininkai artimiausiu metu vyks į aukštikalnes.
– Liepos viduryje, prieš Rio de Žaneiro olimpines žaidynes, dar vyks Europos čempionatas Amsterdame, lengvaatlečiams, tai, ko gero, bus didelis iššūkis?
– Taip. Ne vienas sportininkas, manau, norės dalyvauti ir Europos čempionate, ir olimpinėse žaidynėse. Kai kurie rinks vieną: arba olimpines žaidynes, arba čempionatą.
Spręs patys lengvaatlečiai, treneriai, o Federacija, gavusi jų pasiūlymus, manau, pritars jų protingam pasirinkimui. Toks pat modelis buvo ir prieš Londono olimpines žaidynes.
Labai aukštai pakelta kartelė į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes. Jeigu į jas pateks 16-20 mūsų lengvaatlečių, tai bus tikrai labai didelė komanda.
– Dažnai akcentuojate, kad mūsų lengvaatlečių kiekybė tenkina, bet jau reikia galvoti apie kokybę. Ką apie tai galite pasakyti dabar?
– Kaip žiūrėsime į tą kokybę? Per Londono olimpines žaidynes mūsų lengvaatlečiai užėmė dvi ketvirtąsias vietas. Ar tai blogai? Be abejo, medalis yra medalis, jo norisi.
Tačiau be kiekybės nebūna ir kokybės. Tai rodo mūsų sportininkų ir trenerių potencialą.
– Ar turime sportininkų, kurie galėtų pelnyti medalį per olimpines žaidynes?
– Yra dvi sąlygos, kurios būtinos, norint pasiekti šį tikslą. Pirmiausiai, reikėtų pasiekti, kad mūsų sportininkai per olimpines žaidynes būtų pačios geriausios sportinės formos.
Jeigu jie priartės prie savo geriausių rezultatų ar juos pasieks Rio de Žaneire, tai bus pirma prielaida, jog sportininkai užims aukštas vietas, nes jų asmeniniai rezultatai yra aukšti.
Antra prielaida, kuri dabar po truputį pildosi, kad būtų kuo griežčiau kovojama su dopingu. Sakoma, kad nepagautas – ne vagis, tačiau mes nesame akli ir kurti. Dabar išrinktai naujai Tarptautinės lengvosios atletikos federacijos vadovybei, papūtė nauji, dori vėjai.
Paskelbta negailestinga kova tiems, kurie naudoja dopingą, ir neabejoju, tai duos rezultatą. Nuo to nepagreitės mūsų sportininkai ar bus šoklesni, bet bus išeliminuoti tie apgavikai, kurie neteisėtomis priemonėmis stovėdavo kartais aukščiau už mūsų sportininkus. O jų tikrai buvo ir ne vienas.
– O ar jūs esate ramus dėl Lietuvos lengvaatlečių?
– Asmeniškai esu ramus. Neturiu nė mažiausio įtarimo, mažiausios prielaidos, kad mūsų sportininkai vartoja kažką draudžiamo. Lietuvos lengvosios atletikos istorijoje turėjome tokių atvejų, tačiau jie buvo pavieniai.
Mes šviečiame savo sportininkus, rengiame seminarus, nes klaidą galima padaryti sąmoningai ir nesąmoningai. Dėl papildų naudojimo rengiame seminarus ir kviečiame Antidopingo agentūros lektorius, kurie išsako ko negalima daryti, kokių papildų negalima vartoti ir pan.
Per savo varžybas vykdome dopingo kontrolę, mūsų sportininkai bet kada gali būti patikrinti. Šiuo klausimu glaudžiai bendradarbiaujame su Tarptautine lengvosios atletikos federacija.
Jeigu kas nors atsitiktų, tai to žmogaus problema. Tie pavieniai atvejai buvo labai gera pamoka. Vėliau ar anksčiau yla išlenda iš maišo, tikiuosi, kad mūsų sportininkai kartu su treneriais nedarys klaidų.
– Su kuriuo mūsų lengvaatlečiu per olimpines žaidynes siejate didžiausias viltis?
– Dabar to nenorėčiau įvardyti, tie sportininkai nuo to nei greičiau bėgs, nei aukščiau šoks, nei toliau mes. Yra keletas sportininkų ir, jeigu jie laiku ir vietoje pasieks tai, kam yra pasirengę, yra realūs pretendentai pelnyti medalį, o gal ir du.
– Lietuvos lengvosios atletikos federacijai vadovaujate jau šešioliktus metus, ar po olimpinių žaidynių kandidatuosite dar vienai kadencijai?
– Sporte turi būti stabilumas, pasiekti gerą rezultatą per vieną dieną yra neįmanoma. Tai pasiekiam ilgo, teisingo, kryptingo darbo dėka. Taip yra ir vadovaujančiose pareigose.
Nemanau, kad atėjęs naujas žmogus per vienerius metus gali padaryti didelius stebuklus. Revoliucijų mums nereikia, reikia kryptingai dirbti. Turime užduočių, kurių nesame išsprendę, nors apie jas ir dažnai kalbame. Tačiau nuo to, kad kalbi, darbai nevyksta.
Tikrai nesu vienintelis, kuris galėtų vadovauti federacijai. Lietuvoje yra žmonių, suprantančių sportą, kurie, galbūt, federacijai galėtų geriau vadovauti nei aš. Ar per kitus federacijos rinkimus tarp kandidatų pavardžių bus ir manoji, bus matyti.
Ar kandidatuosiu ar ne, tikrai nežinau. Dabar turime užduočių, kurias reikia spręsti toli nežiūrint į priekį.
Man rinkimai – antraplanė užduotis. Svarbiausia, kaip gyvename, kaip lengvoji atletika juda į priekį. Skaudu, bet mums trūksta pinigų, nes lengvoji atletika – įvairiapusė, kompleksiška, sudėtinga sporto šaka.
Tiltų nedeginu, turiu bendruomenę, žmones, kurie man yra labai brangūs. Tai – ir treneriai, organizatoriai, teisėjai, medikai. Mes esame didelė, graži šeima. Kartais ir pasipykstame, tačiau atmetus visas emocijas, trokštame vieno: kad mūsų vaikai sportuotų, pasiektų gerų rezultatų, kad lengvojoje atletikoje kuo daugiau būtų vaikučių, kad jaunimas rinktųsi teisingą gyvenimo būdą.
Ne visi bus čempionai, pateks į olimpines žaidynes, bet didžioji dalis jų taps gerais žmonėmis.
Pavydžiu plaukikams, kurie patiria mažiau traumų. Gi mūsų rungtys – specifinės, kartais traumos mūsų sportininkus, netgi labai gerus, talentingus išveda iš rikiuotės pusmečiui ar net metams. Tai – ne sportininko klaida, o situacija, oro sąlygos.
Neįsivaizduoju, kad geras sprinto treneris galėtų ugdyti disko metikus arba ieties metimo treneris – šuolininkus į tolį. Gi geras plaukimo treneris gali treniruoti įvairių plaukimų stilių sportininkus.
Tai – mūsų baltas pavydas, bet mes turime suprasti, jog mūsų šeima yra labai didelė ir neturime teisės pasakyti, kad ta rungtis yra neperspektyvi. Visa tai anksčiau ar vėliau susiveda į finansus. Jeigu mums iš valstybės būtų skirta 4-5 kartus daugiau lėšų, tai sakyčiau, kad tai, ko mums labai reikia.
Pinigais mes nesišvaistome, juos skiriame sportininkams, rūpinamės pamaina. Mes stengiamės, kad mūsų rinktinės būtų maksimaliai didelės, kokybiškos ir viskuo aprūpintos.
Nė vienam žmogui, atėjusiam į mūsų šeimą, neparodoma pirštais į duris ir nepasakoma, kad išeitų. Ne kiekvienas iš jų gauna tai, ko nori, ne kiekvienas yra nusipelnęs gauti tai, ko nori, bet išklausyti ir jiems padėti – tai yra mūsų pagrindinė pareiga.
Darbų yra. Jeigu nekovosi, pralaimėsi. Jeigu kovosi, turi šansą laimėti.
