„2017 X-trail Summit Request FKT“ varžybose dalyvavo tik 12 bėgikų – po šešis vyrus ir moteris. Tai tik antrasis toks renginys, į kurį dalyvius organizatoriai kviečiasi patys.
Lietuvis G.Grinius šįkart liko ketvirtoje vietoje iš šešių dalyvių. Dėl prastų oro sąlygų starto dieną trasa buvo gerokai sutrumpinta. Vietoj planuotų 12 km lietuvio sportinis laikrodis rodo, kad įveikti 7,26 km. Tam G.Griniui prireikė net 1 val. 21 min. 27 sek. Sutrumpėjusi trasa reiškė ir žemesnį aukštį – maksimalus aukštis, į kurį pakilo dalyviai, buvo apie 5650 m vietoj planuotų 6178 m.
15min su lietuviu kalbėjosi trečiadienį, praėjus porai dienų po jo sugrįžimo iš Kinijos. Jau penktadienį G.Grinius žada dalyvauti varžybose Kanados sostinėje Otavoje, kur jis bėgs paprastą plento maratoną.
– Ar jau atsigavote po išbandymo kalnuose?
– Taip, atsigavau, jau bėgau Lietuvoje. Nesitikėjau, bet jaučiau kažkokį sunkumą, gal aklimatizacija trukdė, gal šiaip nuovargis. Jau planuoju šiandien daryti intervalinę treniruotę, manau, jau viskas gerai.
Stengiausi laikytis tokio plano, kad per pirmąsias 5 dienas vis kildavau aukščiau – iš pradžių treniravausi 3 km aukštyje, tada vis kilau. Keturių, penkių, penkių su puse, galiausiai užkopiau į šešių kilometrų aukštį.
– Prabėgus kelioms dienoms po išbandymo jau aišku, kas organizmui buvo sunkiausia?
– Viskas ėjo tokiomis stadijomis. Pradžioje kamavo dusulys, ypač bėgant. Normaliam egzistavimui ir vaikščiojimui deguonies pakako, bet sportui trūko. Pirmąsias dvi dienas buvo pablogėjęs miegas, nes miegodamas kvėpuoji lėčiau. Pačių varžybų metu jaučiausi labai gerai, aišku, deguonies trūko, buvo sunku.
Buvo ir bėgimo, ir ėjimo, tačiau mano mintis buvo – negalima sustoti, reikia nors eiti. Pirmąją vietą užėmęs kinas naudojo kitokią taktiką. Jis bėgo lyg intervalinėje treniruotėje – bėga greitai, tada sustoja, atsikvėpuoja ir bėga toliau. Aš galbūt kitą kartą irgi daryčiau taip.
– Ar varžybų treniruočių metų buvo žmonių ar aptarnaujančio personalo, kurie padėtų susidoroti su aukštikalnių iššūkiais, patartų?
– Nebuvo, stengiausi susirasti informaciją Lietuvoje, pasikalbėjau su „Montis Magia“ vyrukais, jie mane šiek tiek instruktavo. Stengiausi laikytis tokio plano, kad per pirmąsias 5 dienas vis kildavau aukščiau – iš pradžių treniravausi 3 km aukštyje, tada vis kilau. Keturių, penkių, penkių su puse, galiausiai užkopiau į šešių kilometrų aukštį.
Prieš startą dvi naktis praleidau 3 km aukštyje, nes būnant aukštai organizmui reikia kur kas ilgesnio laiko atsigauti, tad nusileidęs žemiau aš tai pagreitinau. Į varžybas jau kilau dieną prieš, manau, tas planas suveikė.
– Kokiame maksimaliame aukštyje buvote bėgęs iki šių varžybų?
– Man atrodo, kad buvo 3,5 km. Skirtumas tikrai didžiulis. 3,5 km man nieko nereiškė, buvo visiškai normalu, be to, ten buvo tiesiog užbėgimas į viršų ir po to nusileidimas. Čia visą laiką jauti tą deguonies trūkumą, tad kur kas sunkiau.
– Kas atsitiko, kad trasa buvo sutrumpinta?
– Turėjome bėgti 12 km, bet rasa sutrumpėjo iki 7,26 km. Buvo labai blogas oras ir varžybos vis atidėliojamos. Niekas nesiryžo priimti sprendimo, kad bėgsime iki viršūnės. Net kalnų gidas, aštuonis kartus į Everestą užkopęs šerpas nepriėmė tokio sprendimo – sakė, kad tai per daug pavojinga. Per treniruotę užkopiau aukščiau nei per pačias varžybas.
Man, pripratusiam prie ilgų distancijų, tai buvo minusas. Kuo trumpesnė distancija, tuo aš blogiau bėgu. Vietoj 6178 m aukščio išėjo tik apie 5650 m. Tai labai didelis skirtumas, dingo pats įdomumas, techninė dalis. Trasą įveikiau su sportiniais bateliais, neteko dėtis alpinistų batų.
– Ar tas trasos sutrumpėjimo faktorius nenuvylė?
– Ne, nors aš dukart norėjau pasiekti pačią viršūnę, bet abukart nepavyko. Per treniruotę mane sustabdė likus 200 metrų, o antrą kartą nepavyko per varžybas. Abukart dėl oro. Tikiuosi, kad 2018 metais būsiu pakviestas ir tada įkopsiu.
Net kalnų gidas, aštuonis kartus į Everestą užkopęs šerpas nepriėmė tokio sprendimo – sakė, kad tai per daug pavojinga. Per treniruotę užkopiau aukščiau nei per pačias varžybas.
– Kaip vykdoma atranka į šias varžybas?
– Šito dalyko tiksliai nežinau. Turi turėti patirties ir rimtų titulų. Jiems rūpi rinkodara, jie nori parduoti tuos žmones. Yra kriterijai, pagal kuriuos atsirenkama, bet aš tikiuosi būti pakviestas.
– Prieš startą turėjote nusiskundimų dėl organizacijos, gyvenimo sąlygų, maisto. Galite papasakoti plačiau?
– Kaip Kinijoje, buvo gana normaliai. Tai nėra europietiškas turizmas, infrastruktūra tik kuriasi. Ten yra vakarinė Kinija – kuo arčiau Tibeto, tuo sąlygos prastesnės, mažesnis pragyvenimo lygis nei Pietų ar Rytų Kinijoje.
Nuotykių ieškotojams gyvenimo sąlygos tikrai netrukdo. Man tai buvo visai kitoks išbandymas. Aš vežiausi vieną pilną 20 kg lagaminą maisto. Jei mačiau, kad kažkas netinka, maistą ruošiausi savo. Po varžybų jau valgiau ir gatvės maisto, nėra ten siaubinga, tačiau prieš varžybas stengiuosi saugotis, kad apsaugočiau skrandį.
– Anksčiau esate sakęs, kad vienas jūsų varomųjų variklių tokiose varžybose yra gamtos ir kalnų vaizdai. Šis startas vaizdų alkį patenkino?
– Žinoma. Jeigu gyvenimo sąlygos ir buvo tokios šlykštokos, tai išbėgus į kalnus, kurie labai mažai paliesti žmogaus, pasijauti nuostabiai. Atrodo, kad esi ne Kinijoje, nes kalnai yra kalnai, kad ir kur bebūtum. Nors aš ir nemėgstu šalčio, bet buvo labai gražu ir smagu.
– Ar rimtos aukštikalnės neužkrėtė „kalnų liga“? Galbūt jau galvojate apie naujus iššūkius?
– Jau anksčiau kalbėdamas su Danguole Bičkūniene, kuri kopia į Denalio viršukalnę Aliaskoje, sakiau, „jeigu tu įkopsi į Denalį, aš bandysiu į aukščiausias pasaulio viršūnes užbėgti“. Turiu norą kuo aukščiau įkopti.
Ypač dabar, kai Kilianas Jornetas per 26 valandas įkopė į Everestą be deguonies ir virvių. Tai kažkas nerealaus, tikrai įkvepia. Mano kelionė buvo lyg pirmas žingsnis, išbandymas, kaip mano organizmas reaguoja į aukštį, ar galiu bėgti be deguonies. Manau, kad pirmas blynas nebuvo prisvilęs, stengsiuosi tokių iššūkių ateityje turėti daugiau.
