Paryžiaus „Stade de France“ stadione daugelio akys krypo į 2021 metais auksą pasidalinusius sportininkus.
Italas Gianmarco Tamberi ir katarietis Mutazas Barshimas tuomet užfiksavo identiškus rezultatus ir sutiko pasidalinti olimpiniu auksu, abu tapdami olimpiniais čempionais.
Bet šįkart italą pristabdė liga, dėl kurios jis liko tik vienuoliktas, o Kataro atstovas pasitraukė iš kovos finišo tiesiojoje, pasitenkindamas bronza ir palikdamas dėl aukso kovoti du sportininkus – Naujosios Zelandijos lengvaatletį Hamishą Kerrą ir amerikietį Shelby McEweną.
Nei vienas, nei kitas prieš tai nebuvo iškovoję nei olimpinių, nei pasaulio čempionato atvirame stadione medalių, o jų geriausi karjeros rezultatai buvo pakankamai kuklūs – atitinkamai 234 ir 233 cm.
Bet olimpiniame finale H.Kerras ir Sh.McEwenas pademonstravo visą savo potencialą.
Zelandas dukart klydo įveikdamas 231 cm aukštį, bet galiausiai su juo susidorojo, o tuomet iš pirmo sykio įveikė tiek 234, tiek 236 cm aukštyje iškeltas karteles, pasiekdamas naują Naujosios Zelandijos ir Okeanijos regiono rekordą.
Amerikietis iki 234 cm aukščio šuoliavo be klaidų, tuomet įveikė kartelę tik iš trečio mėginimo, o galiausiai susidorojo ir su 236 cm aukščiu.
Bet atsikratę likusių konkurentų ir likę dviese, H.Kerras ir Sh.McEwenas užstrigo.
Nė vienam iš jų nepavyko įveikti 238 cm kartelės iš trijų mėginimų, o tai reiškė, kad zelandas ir amerikietis pasiekė lygiąsias – kaip ir G.Tamberi bei M.Barshimas.
Tokiu atveju, sportininkai gali susitarti ir pasidalinti aukso medalius dviese, kaip jau nutiko ne tik 2021-aisiais, bet ir 2012-aisiais Londone, kai trys sportininkai, tarp jų ir M.Barshimas, pasidalino sidabrą.
Bet šįkart sportininkai nesutiko užbaigti varžybas anksčiau laiko. Ir pratęsė kovą.
Iš pradžių jie liko prie 238 cm aukščio, bet dar po bandymą gavę šuolininkai į aukštį jo neįveikė.
O tuomet kartelė ėmė žemėti.
Nei H.Kerrui, bei Sh.McEwenui nepakluso ir 236 cm aukštyje iškelta kartelė, tad ją teko žeminti iki 234 cm.
Išvargęs Sh.McEwenas neįveikė ir jo, o olimpinio aukso likimas atiteko į H.Kerro rankas.
Šuolininkai kartu sudėjus buvo atlikęs jau 11 iš eilės nesėkmingų mėginimų, o X raidžių prie jų pavardžių buvo tiek daug, kad jos nebetilpo į stadione esantį informacinį ekraną.
Zelandas galingai įsibėgėjo ir peršoko aukštį, kurį iki Paryžiaus žaidynių buvo įveikęs tik sykį.
„Padaryti tai tokiu būdu yra neįtikėtina. Buvo beprotiška“, – tapęs olimpiniu čempionu sakė po savaitės 28-ąjį gimtadienį švęsiantis H.Kerras, kuris Tokijuje liko tik dešimtas.
Tuo tarpu keliais mėnesiais už jį vyresniam Sh.McEwenui teko pasitenkinti sidabru. Jo sprendimas nesidalinti auksu su H.Kerru gali brangiai atsiliepti ir šaliai, nes JAV šiuo metu turi 38 aukso medalius ir atsilieka medalių lentelėje nuo 39 čempionus Paryžiuje jau turinčios Kinijos. Iki žaidynių pabaigos liko vos viena diena.
Dramą sukūrę sportininkai po varžybų aiškino savo sprendimą.
„Labai gerbiu tai, ką jie padarė Tokijuje. Bet visada galvojau, kad prisidėti prie istorijos ir sudalyvauti papildomame pratęsime būtų įspūdinga, – po finalo kalbėjo čempionu tapęs H.Kerras. – Iš karto žinojau, kad įeisime į istoriją ir mes tai padarėme.
Neabejoju, kad ir Shelby laikėsi panašios nuomonės, nes mes tik pažiūrėjome vienas į kitą ir supratome. Palinksėjome ir tęsėme varžybas.“
„Pasikalbėjome vienas su kitu. Jis sakė: „pratęskime varžybas“, o aš jam pritariau, – prisiminė ir Sh.McEwenas. – Manau, kad pabaigoje abu buvome šiek tiek pavargę. Aš galvojau ir apie 50 tūkst. dolerių prizą, kuris skiriamas nugalėtojui (tiek čempionui skiria Tarptautinė lengvosios atletikos federacija – red. past.). Turiu išmaitinti šeimą, tad norėjau šio prizo. Bet ką padarysi, turėsiu sugrįžti geresnis.“
Naujajai Zelandijai tai buvo jau devintas aukso medalis Paryžiuje. Ši vos daugiau nei 5 mln. gyventojų turinti šalis pakilo į 12-ąją vietą medalių lentelėje.
