42,195 km atstumą teko įveikti ir bėgant bananų laukais šalia Kilimandžaro, ir pingvinų maratone Antarktyje, ir net virtualiuose maratonuose – savo 10 m ilgio balkone. Šį balandį Nigerijoje gyvenanti Dayo atvyksta bėgti į Kauną, kur sudalyvaus Kauno „Akropolio” maratone“ ir dar vienu žingsniu priartės prie savo ambicingo tikslo – prabėgti maratonus visose pasaulio šalyse.
Į bėgimą atvedė sveikatos problemos
Nigerijoje gyvenanti moteris neslepia, kad į bėgimą pakliuvo visiškai atsitiktinai. Tiesiog 2012 m. jos gydytojai bedė pirštu į prastus sveikatos rodiklius: „Buvau nutukusi, gąsdino kritiškai blogi cholesterolio rodikliai, o vienintelis būdas tai pakeisti buvo pirmiausia keisti gyvenimo būdą. Gavau patarimą daugiau judėti ir per dieną nueiti ne mažiau kaip 10 000 žingsnių. Tad pradėjau vaikščioti, o po kurio laiko, pamačiusi, kad galiu sutaupyti laiko tuos pačius žingsnius nubėgdama, pradėjau bėgti. Štai taip ir prasidėjo mano bėgimo istorija – o pamažu šį sportą įsimylėjau“.
Dayo šalis Nigerija yra labai arti ekvatoriaus, taigi oras čia dažniausiai karštas ir drėgnas. O tai – toli gražu ne pačios palankiausios sąlygos lauko sportui. Dėl šios priežasties šalyje kur kas populiaresnis sprintas nei ilgų distancijų bėgimas. Pradėjusią bėgioti Lagoso gatvėse 2012 m., merginą aplinkiniai nulydėdavo nustebusiais žvilgsniais.
Kad norėtų nubėgti maratoną, Dayo susimąstė perskaičiusi faktą, kad vos 1 proc. pasaulio žmonių gali nubėgti tokią distanciją.
„Taip, aš norėjau būti viena iš tų ypatingųjų! Tiesa, tuo metu maratonų Nigerijoje paprasčiausiai nebuvo, tad artimiausia šalis, į kurią galėjau lengvai pakliūti ir bėgti maratone, buvo Jungtiniai Arabų Emyratai. Taigi užsiregistravau į maratoną Dubajuje ir ši registracija tapo įsipareigojimu, kuriam ėmiau atsakingai ruoštis. Ilgiausias atstumas, kurį pavyko nubėgti treniruočių metu, buvo tik 32 km, tačiau teko skaityti, kad tikrojo maratono metu minios energija padės man įveikti likusius 10 km. Ir vis tiek prie starto linijos labai nerimavau, nenumanydama, ar sugebėsiu įveikti distanciją. Tik nubėgusi 40 km apsipyliau džiaugsmo ašaromis, tvirtai žinodama, kad likusius 2,2 kilometrus tikrai įveiksiu – net jei tektų eiti, ropoti ar šliaužti. Savo pirmąjį maratoną įveikiau per 5 valandas ir 14 minučių“.
Apetitas kilo bevalgant: iš pradžių norėjusi tiesiog nubėgti maratoną ir priklausyti rinktiniam 1 proc. žmonių, netrukus nigerietė jau panoro nubėgti maratoną visuose planetos žemynuose – tą jai pavyko padaryti iki 2015 m. Tolimesnė jos ambicija – prabėgti maratoną kiekvienoje pasaulio šalyje. Šiandien kelionės ir bėgimas tapo neatsiejama Dayo gyvenimo dalimi. Iš viso ji jau yra nubėgusi 107 maratonus 72 šalyse, visuose 7 žemynuose. Be to, Dayo aktyviai prisideda populiarindama bėgimo sportą Nigerijoje ir ten nuo 2018 m. organizuodama Ile-Ife maratoną.
Nuo pingvinų iki bananų plantacijų
„Kadangi esu dalyvavusi pačiuose įvairiausiuose maratonuose, dažnai sulaukiu klausimo: tai kuris maratono renginys yra geriausias? Visada atsakau taip pat: neįmanoma nubėgti dviejų vienodų maratonų, kiekvienas jų unikalus. Vienintelis visus maratonus siejantis dalykas yra ta pati 42,195 km distancija. O visa kita – oras, trasa, savanoriai, žiūrovai, dalyviai ir organizatoriai – kaskart kiekvienam renginiui suteikia skirtingų skonių“.
Pasak jos, kiekvienas nubėgtas maratonas yra savaip įsimintinas, tačiau, žinoma, kai kurių įspūdis būna ypač ryškus: „Turbūt ryškiausiais savo nubėgtais maratonais galiu laikyti keturis – ir kiekvieną dėl skirtingų priežasčių. Pirmasis – tai Kilimandžaro maratonas Moši, Tanzanijoje. Bėgti tuomet teko purvinais duobėtais keliukais per bananų plantacijas, o viso bėgimo metu horizonte stūksojo galingasis Kilimandžaro kalnas. Buvo nepasakomai gražu.
Antruoju ypač įsiminusiu tapo Skopjė maratonas Šiaurės Makedonijoje. Jo metu jaučiausi tarsi vakarėlyje: visur grojo muzika, keletą kartų sustojusi šokau kartu su savanoriais prie atsigaivinimo stotelių. Kiti du nepakartojami maratonai – bėgimas Karaliaus Jurgio saloje Antarktyje ir Chundžerabo perėjos maratonas Pakistane – man įsiminė dėl to, kiek daug pastangų teko įdėti, kol atsidūriau prie jų starto linijos“.
Maratonas moko gyvenimo pamokų
Pasak maratonų bėgikės, šis sportas – tai daugiau nei fizinė veikla, o ilgus atstumus bėgant praleistos valandos išmoko daug pamokų, kurias vėliau pavyksta sėkmingai pritaikyti įvairiose gyvenimo situacijose.
„Pavyzdžiui, iš maratono išmokau tiek gyvenime, tiek santykiuose kelti tikslus: nes nežinodamas savo tikslų, nežinosi, kada pasiekei finišo liniją. Tik žinodamas, kur keliauji, galėsi laikytis numatytos trasos ir judėti užsibrėžta kryptimi. Ir dar: bėgimas moko, kad vienų lenktynių finišo linija yra kitų lenktynių startas. Tikrąjį ir galutinį finišą kertame tik atsisveikindami su šiuo pasauliu,“ – šypsosi Dayo.
Į Kauną – po trejų metų laukimo
Įdomu tai, kad nors bėgti Kaune užsiregistravo dar 2020-taisiais, iš tiesų į Lietuvą Dayo atvykti taip ir neteko – planus sugriovė pasaulį supurčiusi pandemija.
„Vis dėlto, nors fiziškai atvykti į maratoną tąkart negalėjau, jau buvau skyrusi daug laiko treniruotėms ir nenorėjau, kad šis pasirengimas nueitų veltui. Todėl ryžausi maratoną bėgti... virtualiai. Ir net kai mano miestas paskelbė griežtą karantiną ir gatvėmis bėgti nebegalėjau, radau išeitį – bėgau savo 10 m ilgio balkone šalia virtuvės,“ – pasakojo virtualų maratoną nubėgusi Dayo.
Vis dėlto, po trejų metų svajonė bėgti Kaune pildosi: savo 108-ąjį maratoną 73-ioje šalyje ji bėgs balandžio 23 d. Kauno „Akropolio” maratone – didžiausiame metų bėgimo renginyje mieste, kasmet sutraukiančiame tūkstančius bėgikų iš viso pasaulio. Renginys skirtas tiek profesionalams, tiek mėgėjams, jame galima rinktis tiek prestižinę maratono distanciją, tiek pusės maratono, 10 km ar 5 km distancijas ar specialias trumpesnes distancijas vaikams (400 m) ir šeimoms (1,5 km).
