„Norėjau pagerinti Lietuvos ir trasos rekordus. Ir man tai pavyko“, – teigia užsibrėžtą tikslą kovo mėnesį įgyvendinęs vilnietis.
Pirmą kartą paros bėgimo varžybose savo jėgas vyras išbandė praėjusiais metais – debiutas įvyko per pasaulio čempionatą, kuriame jis, įveikęs 242 km, užėmė 21 vietą.
Visą parą – tuo pačiu ratu
Bėgikai Graikijoje 24 val. suko ratus vieno kilometro trasoje. Vieno ar dviejų kilometrų modelis paros bėgimo varžybose – įprastas, nors kartais pasitaiko, kad bėgama ir iš taško A į tašką B.
Pasak A.Sorokino, bėgant tuo pačiu ratu, monotonija didelė, tačiau ją atperka kiti pranašumai: kai galva ir kojos tampa vis sunkesnės, trasa – vis labiau pažįstama, todėl nebereikia galvoti apie kiekvieną posūkį, kur stabdyti, o kur bėgti greičiau, – procesas vyksta automatiškai. Be to, organizatoriams tokioje trasoje paprasčiau stebėti dalyvius siekiant išvengti nelaimingų atsitikimų.
Pirmosios mano varžybos buvo pusmaratonis, o po 50 dienų aš jau dalyvavau 100 km bėgimo varžybose
Kaip dalyviai įveikia trasą, jų pačių pasirinkimas. Pasak Aleksandro, gali bėgti, eiti, ilsėtis – skaičiuojamas sportininko įveiktas atstumas. Kiekvienas dalyvis turi daviklį, fiksuojantį ratus.
„Mano taktika buvo bėgti nesustojant. Turėjau dvi poilsio pertraukas po 3 min., tada dariausi masažą. Norėjau išnaudoti visą laiką, kad kuo daugiau nubėgčiau“, – pasakoja A.Sorokinas.
Šalia trasos – brolis
Varžybose vilnietis turėjo padėjėją – brolį Marką. „Jis man atstojo motiną“, – dėkingas šypsosi bėgikas, kuriam brolio pagalba buvo labai svarbi. Paduotas vanduo ir užkandžiai, moralinis palaikymas – tai, regis, menki dalykai, kurie, pasiryžus įveikti paros bėgimo iššūkį, tampa neįkainojamos vertės.
Beje, A.Sorokinas iš pradžių buvo nusprendęs gerti tik specialius energinius gėrimus ir maitintis specialiai sportininkams skirtu maistu. „Kad neapsunkinčiau skrandžio. Tačiau vėliau organizmas atsisakė chemijos, pradėjau valgyti sausainius, traškučius ir pan.“, – įspūdžiais dalijasi bėgikas.
Sunkiausia antroje bėgimo dalyje, kai pavargsta kojos. Paskutinės valandos labai sudėtingos – kojos nebelaiko, motyvacija dingsta. Bet bandai bėgti iki galo
11 tarptautinio ultramaratono dalyvius trasoje šiek tiek stabdė ir oras: naktį pradėjo lyti, tad per balas bėgti buvo sunkiau. Kita vertus, vėsesnis oras gaivino pavargusius vyrus, kuriuos vis labiau alino ne tik kiekvienas įveiktas kilometras, bet ir kaitri Graikijos saulė.
Iššūkis organizmui
Pasibaigus varžyboms, dar reikia rasti jėgų nusigauti iki viešbučio, nes vaikščioti po paros bėgimo tampa sunku.
„Po varžybų užteko geros nakties miego ir kitą dieną jaučiausi gana gerai. Praėjusį kartą buvo sunkiau – gal organizmas priprato prie krūvio“, – svarsto A.Sorokinas. Prabėgus 10 dienų po varžybų jis vėl pamažu pradėjo judėti, pirmąją treniruotę surengė važiuodamas dviračiu.
Bet kaip fiziškai ir psichologiškai ištverti parą sukantis vieno kilometro ratu? A.Sorokinas neslepia, kad tai išties didelis iššūkis.
„Sunkiausia antroje bėgimo dalyje, kai pavargsta kojos. Išlaikyti bėgimo tempą tampa labai sunku, galvoje pradeda suktis visokios mintys: „Kam čia bėgti? Sustok“ ir pan. Paskutinės valandos labai sudėtingos – kojos nebelaiko, motyvacija dingsta. Bet bandai bėgti iki galo“, – įspūdžiais dalijasi Aleksandras. Sunkiausiais momentais jam padeda mintys apie tai, jog veltui nueis visas darbas, įdėtas rengiantis varžyboms, ir žinojimas, kad jį palaiko daug žmonių.
O prakaito iki starto išlieti reikia išties daug, nes paros bėgimas – didelis iššūkis organizmui. „Pripratau, kad nuolat trūksta nagų. Turbūt dėl krūvio“, – šypsosi vyras, pasakodamas, kad po tokių išbandymų nukritę kojų nagai jam – jokia naujiena.
Intensyvus pasiruošimas varžyboms Graikijoje truko tris savaites. Per jas, apskaičiavo A.Sorokinas, jis nubėgo apie 2 000 kilometrų.
Krupjė bėgioja kasdien
Ilgų nuotolių bėgikas treniruojasi šešis kartus per savaitę. Kasdien jis nubėga apie 20–30 km, o kartą per savaitę įveikia ir 50 kilometrų. „Būna, kad apibėgu apie Vilnių. Išbėgi iš namų, bėgi per visus rajonus ir grįžti namo“, – tęsia ištvermingas vilnietis.
Pradėjęs bėgioti prieš trejus metus, A.Sorokinas jau įveikė apie 15 tūkst. kilometrų. O viskas prasidėjo tiesiog nuo noro atsikratyti antsvorio... „Pirmosios mano varžybos buvo pusmaratonis, o po 50 dienų aš jau dalyvavau 100 km bėgimo varžybose“, – dalijasi atsiminimais sportininkas.
Nuo to karto bėgioti nenustoja, o jo įveikiamos distancijos vis ilgėja. „Dabar galvoju, kas man labiau patinka – 100 km ar 24 val. bėgimas? Po paros bėgimo jautiesi kaip feniksas: sunku sunku, bet kai baigi, apima labai geras jausmas, kad padarei kažką neįtikėtino“, – džiaugiasi vyras.
Dukart paros bėgimus įveikęs vilnietis nemoja ranka ir į trumpesnius nuotolius. Maratonas, 100 km ir paros bėgimas – visa tai A.Sorokinui gerai pažįstama. „Skirtingos varžybos, skirtingi atstumai ir greitis. Galima nubėgti 10 km ir numirti. Maratoną irgi labai sunku bėgti. Bet parą – sunkiausia. Ne dėl greičio, gal morališkai – reikia labai kentėti, ypač paskutinius kilometrus“, – lygina vilnietis.
Tad kam viso to reikia viename sostinės kazino krupjė dirbančiam vyrui? „Man patinka bėgti, patinka įrodyti sau ir kitiems, ko žmogaus organizmas gali pasiekti. Manau, kad tai gali kiekvienas. Tiesiog reikia vidinės motyvacijos, tikslo ir noro“, – įsitikinę A.Sorokinas.
Varžybos Graikijoje jam buvo tik tarpinė stotelė pakeliui į didesnius tikslus. Spalio 22–23 d. A. Sorokinas ketina dalyvauti Prancūzijoje vyksiančiame 24 val. bėgimo Europos čempionate.
„Norėčiau pasiekti gerą rezultatą Europos čempionate. Dar truputį pridėjus, manau, galima pakliūti į dešimtuką ar penketuką“, – apie ateitį kalba sportininkas.