Su N.Medvedeva kalbėjomės apie lengvaatlečių žiemos sezoną, vasaros planus, permainas finansavimo sistemoje, pasirengimo Tokijo olimpinėms žaidynėms pradžią.
– Kokia ši žiema bus Lietuvos lengvaatlečiams? – paklausėme N.Medvedevos.
– Kaip ir kiekvieną kartą po olimpinių žaidynių, sezonas būna ne toks įtemptas. Mūsų sportininkai žiemą toliau tikslingai rengiasi, dalyvauja uždarų patalpų varžybose.
Šią žiemą mūsų lengvaatlečių pagrindinis startas – Europos žiemos čempionatas Belgrade. Jeigu mūsų atletų nepaguldys traumos ir ligos, pirmenybėse turėtų dalyvauti 4–5 lengvaatlečiai.
– Kodėl tiek mažai? Mat metimų, ištvermės ir ėjimų rungčių čempionatuose nėra, o sprinterių ir šuolininkų ne tiek daug turime.
– Europos čempionate planuoja dalyvauti šuolininkė į aukštį Airinė Palšytė, tikimės, kad į normalią sportinę būseną sugrįš šuolininkas į aukštį Raivydas Stanys, viliamės, jog čempionate dalyvaus sprinteris Rytis Sakalauskas, bėgikė Eglė Balčiūnaitė.
Belgrade norėtų pasirodyti ir daugiakovininkė Austra Skujytė, kuri teigia, kad, jeigu ji gerai startuoja žiemą, būna daug lengviau vasarą įvykdyti normatyvą ir patekti į pasaulio čempionatą. Jeigu tik nepersekios traumos, kurios dažnai kiša koją, Austra šiemet pasirengusi rimtai startuoti, o po vasaros sezono norėtų garbingai, pakelta galva baigti savo sportinę karjerą.
Apie dalyvavimą Europos žiemos čempionate svajoja po motinystės atostogų grįžtanti trišuolininkė Dovilė Dzindzaletaitė, su draugu gyvenanti Londone ir šiuo metu esanti treniruočių stovykloje Tenerifėje. Kiek tik galime, Dovilei padedame, jos akys dega, sportininkė labai nori kuo greičiau sugrįžti į šuolių sektorių.
Kaip mums pavyks įgyvendinti tai, ką planuojame, sunku pasakyti, reikia sulaukti pirmųjų rimtų startų žiemą.
– Europos ir pasaulio čempionatai vyksta kas antrus metus, ar aukšti būna normatyvai, siekiant juose dalyvauti?
– Daugumos sporto šakų čempionatai vyksta kasmet, o mums sąlygos yra ganėtinai sudėtingos. Norint dalyvauti Europos uždarų patalpų čempionate, normatyvai yra labai aukšti. Vyrams į aukštį reikia peršokti 2 m 25 cm, o moterims – 1 m 89 cm, į tolį moterims nuskrieti 6 m 50 cm, o vyrams – 7 m 90 cm, 800 m distanciją moterys turi nubėgti per 2 min. 4 sek.
Dar aukštesni pasaulio čempionato normatyvai. Linkstama komercijos link, viskas daroma dėl televizijų, nes visus spaudžia pinigai. Kad transliacijos trumpėtų, per pasaulio uždarų patalpų čempionatus jau nebelieka techniškų rungčių kvalifikacinių varžybų, iš karto – finalai. Kadangi ribojamas dalyvių skaičius, tai tie normatyvai bus ypač aukšti.
– Ką žiemą veikia metikai, ištvermės sportininkai, kur jie dabar treniruojasi?
– Įvairiai. Disko metikas Andrius Gudžius dar rudenį turėjo dvi treniruočių stovyklas, rengėsi Portugalijoje. Kiti metikai kol kas treniruojasi namie, tačiau jau sausio pabaigoje į stovyklą, greičiausiai Lenkijoje, žadame išsiųsti disko metiką Domantą Pošką.
Vasario mėnesį Portugalijoje susiplanavęs stovyklauti A.Gudžius, į stovyklas išvyks ir ieties metikas Edis Matusevičius, disko metikė Zinaida Sendriūtė.
Metikai jau kovo pradžioje žada dalyvauti Europos metimų taurės varžybose Kanarų salose. Pasistengsime, kad jie į tuos kraštus vyktų ir rengtis.
Ištvermės sportininkai jau dabar stovyklauja: maratonininkės Diana Lobačevskė treniruojasi Portugalijoje, į ten rengtis sezonui vyks ir Vaida Žūsinaitė.
Vyresnieji ėjikai du mėnesius treniruosis Australijoje, o jaunuosius ėjikus gruodžio mėnesį pasistengėme išsiųsti treniruotis į Barselonos apylinkes.
Visiškai be finansavimo liko vyrai maratonininkai, net negaliu pasakyti, kaip jiems reikės padėti, siekiant tinkamai rengtis sezonui. Gal jie netgi turės tenkintis mėgėjų sąlygomis namuose.
– Ar po Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių visi lengvaatlečiai liko rikiuotėje, niekas nebaigė savo sportinės karjeros?
– Rikiuotėje liko visi. Šiuo metu laimingos motinystei rengiasi sprinterė Lina Grinčikaitė ir maratonininkė Remalda Kergytė.
Džiaugiuosi jomis, kadangi sportininkės, susilaukusios atžalų, dar galvoja sugrįžti ir rengtis Tokijo olimpinėms žaidynėms.
– Ar daug mūsų lengvaatlečių gyvena užsienyje ir ten sportuoja?
– Jau seniai į Ameriką yra išvykusi barjerininkė Eglė Staišiūnaitė, kuri mokosi ir, išsigydžiusi traumas, toliau tęsia savo sportinę karjerą.
Šveicarijoje su šeima gyvena bėgikė Agnė Šerkšnienė, Londone įsikūrusi jau minėta Dovilė Dzindzaletaitė, Ispanijoje – bėgikė Modesta Morauskaitė. Amerikoje studijuoja šuolininkė į tolį Jogailė Petrokaitė ir vidutiniųjų nuotolių bėgikė Natalija Piliušina, kuriai traumos sutrukdė siekti kelialapio į Rio olimpines žaidynes.
Šiemet studijuoti į Ameriką išvyko daugiakovininkė Beatričė Juškevičiūtė, kuri atstovavo Lietuvai Europos 18-mečių čempionate, dar kelios jaunos sportininkės, kurios ir Lietuvoje galėjo siekti didesnio meistriškumo.
Anksčiau nelabai džiaugdavomės mūsų lengvaatlečių išvykimu į užsienį, nes didžiajame sporte likdavo mažai sportininkų. Dabar užsienyje jie sportuoja tam, jog atstovautų savo universitetams, kurie suteikia finansines galimybes ir sąlygas. Dabar jau džiaugiuosi, kad mūsų lengvaatlečiai ten suranda geras sąlygas, gal jiems pavyks surasti ir puikius trenerius, tada jie liks didžiajame sporte. Lietuvoje išlaikyti sportininkus darosi vis sunkiau.
– Ar rikiuotėje liko ir treneriai, niekas neišėjo?
– Negirdėjau, kad mūsų ryškesni treneriai išeitų į pensiją. Tačiau apie tai kalba jau ne vienas. Jų nuotaikos nėra pačios geriausios, kadangi be finansinio palaikymo, sąlygų ypatingai sunku užauginti didelio meistriškumo sportininką. Savo auklėtinius, be to, reikia ir motyvuoti, kad jie sportuotų, siektų rezultatų, save aukotų.
Labai laukiame jaunų trenerių, tačiau jie ateina ne per vienerius metus. Keletą jaunų trenerių turime, tačiau, žinoma, to nepakanka. Kaip jiems pavyks užaugti iki elitinių trenerių, laikas parodys.
Lietuvos sporto universitetas neparengia lengvosios atletikos trenerių, kurie ateitų dirbti. Sporte labai sunku pradėti dirbti nuo mažo atlyginimo. Darbas – imlus, tenka dirbti su žmonėmis ir rezultatai pasiekiami ne per metus ar dvejus.
– Ar jau paaiškėjo Lietuvos lengvosios atletikos rinktinės vyr. treneris, ar jis jums reikalingas?
– Naujo rinktinės vyr. trenerio dar neturime, įvardyti kandidatų irgi dar negaliu. Neturėjome ryškaus lyderio, kuris galėtų juo tapti, dabar dar mąstome, ieškome variantų. Galbūt, kažką iš jaunesnių užsiauginsime. Rinktinės vyr. treneris tikrai negali treniruoti rinktinės, nes lengvojoje atletikoje – 47 rungtys ir dauguma sričių (sprintas, metimai, ištvermės rungtys, šuoliai) yra skirtingos.
Skirtingi pasirengimai, netgi pasirengimo ciklai yra skirtingi. Rinktinės vyr. treneris yra daugiau reikalingas kaip organizatorius, komandos sudarytojas.
Turime atskirų rungčių vyr. trenerius, kurie dirbo ir praėjusioje kadencijoje: ėjikams puikiai vadovauja pabradietis Viktoras Meškauskas, esame labai patenkinti jo darbu, metikams – kaunietis Vaclovas Kidykas, ištvermės atstovams – jaunasis klaipėdietis Mindaugas Krakys, atgaivinęs krosų etapus, sprinteriams – klaipėdietis Edmundas Norvilas.
Šiais žmonėmis mes remiamės, įsiklausome į jų nuomones, pasiūlymus.
– Kaip vertinate Lietuvos olimpinio sporto centro pokyčius, ar jie LLAF naudingi?
– Vienareikšmiškai vertinti labai sudėtinga. Bet tie pokyčiai, manyčiau, buvo skuboti. Priimtas sprendimas yra neaiškus sporto šakų federacijoms.
Likti be pagrindo, sporto pamatų yra labai sudėtinga. Neįsivaizduoju kaip tai gali funkcionuoti, kada nėra aiškiai įvardyta, užfiksuota, parašyta, kad veiks kažkokia kita sistema, aktuali jauniesiems sportininkams.
Kalbant apie mūsų sporto šaką, tai praėjusių metų kandidatų sąrašuose turėjome 26 lengvaatlečius. Jie buvo daugiau ar mažiau remiami, gaudavo minimalią paramą. Dabar lieka vos šeši sportininkai.
Į Rio de Žaneiro olimpines žaidynes delegavome 16 lengvaatlečių, jau neskaitant tų, kurie dėl traumų, motinystės atostogų negalėjo išvykti. Juos visus kaip ir paliekame už borto, sportininkai tampa atstumti, niekam nereikalingi.
Liūdina tai, kad olimpinėse žaidynėse turėjome pakankamai jaunų sportininkų, kurie tik pradėjo savo kelią į olimpą – kasmet tobulėjo ir sugebėjo įvykdyti olimpinius normatyvus. Ir staiga jie netenka absoliučiai jokio finansavimo. Tarkime, ėjikei Živilei Vaiciukevičiūtei dar tik 20 metų, o ji jau dalyvavo olimpinėse žaidynėse. Pagal savo amžių dar labai jauni mūsų maratonininkai Vaida Žūsinaitė, Remigijus Kančys ir Valdas Dapolskas. Jie irgi sieks kelialapių į Tokijo olimpines žaidynes. Tačiau sportininkai negauna jokios valstybės paramos.
Jaunos ir Dovilė Dzindzaletaitė, Eglė Staišiūnaitė, nekalbant jau apie bėgikę Agnę Šerkšnienę, kuri grįžo po motinystės atostogų ir pernai gana gerai startavo.
Mums dar reikia užsiauginti ieties metikus Edį Matusevičių ir Livetą Jasiūnaitę, disko metiką Domantą Pošką, kuris pirmus metus pradėjo mėtyti suaugusiųjų diską. Jie jauni, o jau iškovojo medalius Europos savo amžiaus grupių čempionatuose. Minėti sportininkai – rimti kandidatai dalyvauti Tokijo olimpinėse žaidynėse.
Tie kriterijai neturėtų būti vienodi visoms sporto šakoms: reikia laiko užsiauginti sportininką, nes skirtingų šakų sportininkai subręsta nevienodai.
O kaip užsiauginti gero lygio atletą, jei jie niekur nefigūruos ir negaus jokio palaikymo. Nebeliko jokių perspektyvinių pamainų. Jau nebėra ir tų olimpiečių, kurie dalyvavo Rio olimpinėse žaidynėse. Kaip mums jų neprarasti?
Tačiau, manau, tuose Lietuvos olimpinio sporto centro pokyčiuose galutinis taškas dar nepadėtas ir netikiu, kad jis bus padėtas. Kažkas turės spręstis, nes taip negali būti.
– Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondas Lietuvos lengvosios atletikos federacijai šiemet skyrė mažesnį finansavimą nei praėjusiais metais – 198 700 eurų (praėjusiais metais – 207 280 eurų). Kaip gyvensite?
– Mums tų pinigų niekada negana. Šitų lėšų mums neužteks rengti varžybas ir deleguoti sportininkus į čempionatus.
Kasmet sąlygos vis sunkėja. Jeigu mes nebūtume rengę Lietuvos vaikų, jaunučių varžybų, visiškai žlugtume.
Kasmet daugėja varžybų, kurias LLAF globoja. Tačiau finansavimas mažėja. Kaip sako LLAF prezidentas Eimantas Skrabulis, teks atsisakyti kai kurių renginių.
Tie sprendimai labai drastiški ir kas nukenčia? Tie patys sportininkai.
Kasmet mes vargstame, kapstomės. Jau praėjusiais metais buvome suplanavę ganėtinai deficitinį biudžetą, bet bandėme išlipti be skolų.
Šiemet labai abejoju, ar tą pavyks padaryti. Manau, kad ne.
– Tad nuotaikos pesimistinės?
– Labai neverkiame, likome dirbti, neišsibėgiojome, stengiamės mūsų mėgstamą sporto šaką išsaugoti. Bet kuo toliau, tuo sudėtingiau tai daryti. Kalbu apie didįjį sportą. Neužmirštam ir masinio. Įgyvendiname vaikų programas, stengiamės populiarinti vaikų lengvąją atletiką, pritraukiame ir apmokome vaikučius. Tas 7-8 metų vaikams projektas organizuojamos mokyklose. Rengėme kursus, apmokėme instruktorius, kurie toliau bendradarbiauja su mokytojais.
Šio projekto viena iš iniciatorių – buvusi vidutiniųjų nuotolių bėgikė, o dabar trenerė Irina Krakoviak. Šia linkme daug dirba ir šiaulietė Remalda Kergytė.
Tarptautinė lengvosios atletikos federacija tam skyrė specialią įrangą. Žaidimų forma vaikai yra apmokomi ir supažindinami su lengvąja atletika. Tačiau susiduriame su problema: mokyklos nėra tuo suinteresuotos. O kitur įgyvendinti šį projektą neturime kur. Ypač sudėtinga situacija Vilniuje.
