Nuo mažens žinojusi, kad lengvoji atletika – jos pašaukimas ir aistra, išbandžiusi įvairių nuotolių bėgimą, supratusi, kad sportas – tai gyvenimo būdas, kuris pareikalauja daug laiko, noro ir pastangų, ji noriai dalinasi savo, kaip sportininkės, patirtimi ir įžvalgomis. Monika Juodeškaitė drąsiai kalba apie savo gyvenimą ir tai, ko labiausiai trūksta Lietuvos sportininkams, apie tai, kas galėtų padėti pasiekti geresnių sportinių rezultatų bei projekto „Pagaminta Lietuvoje“ paramos reikšmę.
Ši sportininkė dar neturi garantuoto kelialapio į Rio de Žaneiro vasaros olimpines žaidynes, kadangi iš keturių Lietuvos maratonininkių į olimpiadą vyks tik trys. Tačiau Monika Juodeškaitė sunkiai treniruojasi ir ruošiasi olimpiadai sekdama savo mamos, olimpietės Ingos Juodeškienės pėdomis.
– Kada ir kaip pradėjote sportuoti? Kokie buvo pirmieji jūsų sportiniai pasiekimai?
– Lengvąją atletiką pradėjau lankyti nuo penktos klasės, tuomet buvau vos dešimties. Pamenu, norėjau bėgioti jau pirmoje klasėje, bet tėvai neleido. Jie buvę sportininkai, todėl saugojo mane ateičiai. Užaugau bėgikų šeimoje. Net ir senelis, su kuriuo dalyvavau pirmose savo bėgimo varžybose, būdama vos penkerių, užsiiminėjo šiuo sportu. Pradėjus sportuoti dar sename Kauno Šančių manieže, dalyvavau daugiakovėje ir po kelių metų tapau Lietuvos vaikų čempione 60 ir 200 metrų distancijose. Tada save laikiau tikra „sprintere“ ir apie tokias distancijas kaip 10 kilometrų ar maratonas net nesvajojau, tačiau su metais distancijos vis ilgėjo. Išbandžiau viską nuo 60 metrų iki 10 kilometrų, kol baigiau mokyklą.
– Kada išvykote į Oklahomą (JAV) ir ką studijuojate?
– Apie studijas Amerikoje pradėjau svajoti jau dešimtoje klasėje. Pamenu, kai būdama abituriente, sulaukiau JAV universitetų susidomėjimo ir nusprendžiau išvykti į didelę ir, tuo metu, gąsdinančią kelionę, kadangi, žinojau, jog nepažįstamoje šalyje turėsiu praleisti penkerius metus. Oklahomos valstijos universitetą pasirinkau, nes pažinojau ten keletą lietuvių, taip pat naujas treneris paliko man gerą įspūdį, netgi buvo atskridęs į Lietuvą su manimi susipažinti. Vidinis balsas man kuždėjo, jog ten būsiu saugi ir laiminga. Šių metų gegužę pabaigsiu tarptautinio verslo magistro studijas, be to jau turiu sporto žiniasklaidos bakalaurą. Savo ateitį norėčiau sieti su sporto žiniasklaida, nes šios studijos man suteikė galimybę tobulinti savo praktinius reporterės įgūdžius ir tai man labai patiko. Apskritai, studijos Amerikoje ir Lietuvoje labai skiriasi. Profesoriai malonūs ir visada nusiteikę padėti, paskatinti, be to vyksta daug praktinių ir grupinio pobūdžio užsiėmimų.
– Ar ketinate grįžti į Lietuvą?
– Tikiuosi ateityje grįžti į gimtinę ir net ir baigus sportuoti išlikti sporto srityje, nes tai yra dalis mano gyvenimo.
– Atsiranda sportininkų, kurie dėl tam tikrų priežasčių atsisako Lietuvos pilietybės. Ar niekada nesvarstėte šios galimybės?
– Nemanau, kad kada nors galėčiau atsisakyti Lietuvos pilietybės. Esu tikra patriotė, myliu tėvynę ir man didelė garbe ją atstovauti sportiniuose renginiuose. Visada didžiuojuosi vilkėdama aprangą su užrašu „Lietuva“ ir tikrai pasiilgstu gimtinės būdama toli. Manau, jog kad ir kaip mano gyvenimas pasikeistų, niekada nepamirščiau lietuviškų tradicijų ir, apskritai, lietuvybės.
– Koks didžiausias jūsų sportinis pasiekimas?
– Didžiausias mano sportinis pasiekimas, be abejonės, yra įvykdytas olimpinis normatyvas. Esu jauna sportininkė ir nuo mažens svajojau tapti olimpiete, širdis visada suvirpa, kai pagalvoju, jog ši svajonė tapo realybe, nes labai dėl to stengiausi.
– Koks dabartinis jūsų tikslas?
– Pagrindinis tikslas, žinoma, yra Rio olimpinės žaidynės. Labai tikiuosi, jog turėsiu galimybę ten dalyvauti. Tačiau taip pat paskutinį kartą turiu galimybę atstovauti savo universitetą NCAA varžybose, kuriose ketinu startuoti 10 kilometrų distancijoje. Taigi šį pavasario sezoną susikoncentruosiu į 10 kilometrų distanciją ir galimybes pagerinti savo asmeninius rezultatus, o galbūt net ir normatyvus. Šioje distancijoje savo jėgų išbandyti dar neturėjau galimybės dėl praeityje kamavusių traumų, o rudenį buvau susitelkusi maratonui, todėl dabar su nekantrumu laukiu šios naujos patirties.
– Ar jūs taip pat būsite projekto „Pagaminta Lietuvoje“ dalyvė? Kokios priežastys tai paskatino?
– Toks projektas kaip „Pagaminta Lietuvoje“ suteikia daug vilčių ir paskatos talentingam Lietuvos jaunimui. Parama iš valstybės sportininkams ar menininkams dažniausiai suteikiama tik pasiekus geriausių rezultatų, už didelius nuopelnus. Dažnai pamirštama, jog geri rezultatai iš dangaus nenukrenta, norint juos pasiekti, reikalingas sunkus darbas. Sportininkams treniravimosi sąlygos yra kritiškai svarbus faktorius norint pasiekti aukštų rezultatų. Stovyklos, konkurencija, atsistatymas, net tokie maži dalykai kaip gera mityba ir kinezeterapeuto paslaugos gali padėti pasiekti geresnių rezultatų. Tačiau visa tai reikalauja išlaidų ir būdamas studentu, nubėgdamas per 200 kilometrų per savaitę tikrai neturi nei jėgų,nei laiko dirbti kitą darbą. Toks projektas kaip „Pagaminta Lietuvoje“ suteikia galimybes jauniems talentams tapti žinomais ir garsinti Lietuvos vardą visame pasaulyje.
– Ko labiausiai trūksta Lietuvoje kalbant apie sporto inventorių, kad būtų geros sąlygos treniruotis?
– Lietuvoje yra daug gerų stadionų ir miškų, kuriuose galima pasiruošti aukšto lygio varžyboms. Manau, kad labiausiai trūksta atsistatymo priemonių, tokių kaip masažistai, kinezeterapeutai, dviračiai ar bėgtakiai bei sporto salės ar ledo vonios. Dažnai visi pamirštame, jog tokie maži dalykai gali nulemti labai daug, ypač tokiame sporte kaip lengvoji atletika.
– Ar pasiilgstate Lietuvos? Ko norėtumėte palinkėti joje pasilikusiems jauniesiems sportininkams?
– Lietuvos labai pasiilgstu, ypač mylimų žmonių, gamtos ir maisto! Jaunajai kartai palinkėčiau siekti savo užsibrėžtų tikslų su kantrybe ir aistra! Galų gale išlieka ir laimi tie, kurie to labiausiai nori ir sunkiausiai dirba.
