Ir nors tame čempionate lietuviui pavyko užkopti ant antrojo garbės pakylos laiptelio, pirmąjį medalį šaliai iškovojo ne jis, o keliomis dienomis anksčiau septynkovėje bronza pasidabinusi Remigija Nazarovienė.
„Bronzos medalis pasaulio čempionate brangiausias, vis dėlto medalis. Laimėti jį svarbiausia buvo dėl mano tėvų. Jie padėjo auginti sūnų ir labai norėjosi jiems padovanoti tą medalį“, – prieš 24 metus vykusį sėkmingiausią karjeros startą prisiminė R.Nazarovienė.
Lietuvos lengvosios atletikos federacija 2021-aisiais mini šios sporto šakos šimtmetį. Ta proga lengvoji.lt visus metus prisimins svarbiausias pergales bei iškiliausias lengvosios atletikos asmenybes.
Medalis – po maksimalios koncentracijos
Ketvirta arba penkta – tokios vietos R.Nazarovienę lydėjo kone visą karjerą. Nenuostabu, kad į Atėnus tada 30-metė sportininkė vyko turėdama vienintelį tikslą, parsivežti pirmą tokio rango varžybų medalį karjeroje.
„Teisybę sakant, tą visą sezoną mane kankino Achilo skausmai. Pas kiekvieną sportininką yra kokia nors silpna vieta, man ji buvo Achilai. Čia vienas, čia kitas, tai praeina, tai vėl atsiranda. Viso sezono pradžia buvo nelabai kokia, bet buvau subrendusi tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Žinojau, kad šitiek metų sportuoju, daug kur dalyvauju, bet medalio nėra. Nusprendžiau atsiduoti konkrečiam tikslui – medaliui. Nebuvo svarbu, auksas, sidabras ar bronza, tik ne ketvirta“, – nusijuokė R.Nazarovienė.
Pamatus istoriniam pasiekimui lengvaatletė dėjo Kaune. Mažametį sūnų Deividą palikusi tėvams, moteris stengėsi sugrįžti į 1988-ųjų sportinę formą, kada pasiekė dar ir dabar gyvuojantį Lietuvos rekordą, surinkusi 6606 taškus.
„Kaune prabuvau pusantro mėnesio, buvo labai geras oras, turėjau tikrai geras sąlygas. Manęs nelabai norėjo įleisti į stadioną, bet pasakiau, kad noriu medalio. Žiūrėjo į mane keistai, bet leido, – šyptelėjo R.Nazarovienė. – Tėvams pasakiau, atleiskit, bet nevažinėsiu, mažiau matysiu sūnų, nes dabar man labai svarbu, ką darau, turiu viską apskaičiuoti, ką valgau, kaip miegu. Labai retai kažkur ruošiausi taip, kad visiškai atsiduočiau tikslui.“
Pasaulio čempionatą lietuvė pradėjo puikiai: užėmė trečią vietą 100 m barjeriniame bėgime (13,32 sek.), septintą šuoliuose į aukštį (181 cm), laimėjo rutulio stūmimą (15,41 m), o 200 m bėgime buvo trečia (24,19 sek.). Po pirmos dienos R.Nazarovienė žengė trečia.
„Pasaulio čempionate viskas ėjo pagal planą, visos rungtys. Gal išskyrus rutulio stūmimą, kur nustūmiau daugiau nei planavau. Susirašiau sau visą planą, kiekvienos rungties rezultatą ir žinojau, kad tą planą būtinai turiu įveikti, – prisiminė septynkovininkė. – Ėjau savo grafiku ir į varžoves nežiūrėjau. Po pirmos dienos buvau rami, ypač džiaugiausi, kad rutulį nustūmiau 15,41 m. Svėriau tada labai mažai, nes norėjau geriausiai pasirodyti šuoliuose į aukštį ir tolį, kur daugiau taškų. Kaip nekeista, su tokiu mažu svoriu labai gerai nustūmiau rutulį.“
Antrą varžybų dieną R.Nazarovienė pradėjo šešta pozicija šuoliuose į tolį (6,34 m), vėliau ieties metime buvo 12-ta (43,46 m). Prieš paskutinę 800 m rungtį lietuvė žengė trečia, vos 9 taškais lenkdama baltarusę Nataliją Sazanovič ir 38 taškais – lenkę Urszulą Wlodarczyk. Būtent pastarąją, greitai bėgančią lengvaatletę mūsiškė laikė pagrindine varžove dėl medalio.
„Įtampa prieš paskutinę rungtį buvo. Kovojau su lenke, turėjome vienodus asmeninius rekordus 800 m rungtyje. Pirmavau beveik 40 taškų, bet žinojau, kad ji gali bėgti greičiau, o aš per daug šiai rungčiai nesiruošiau. Mane taip treneris ruošė, žinojau, kad toks krūvis, tiek visko esu padariusi, kad du ratus tikrai galiu prabėgti. Kai pažiūrėjau visą lentelę, suskaičiavau, žinojau, jog reikės bėgti greitai“, – pasakojo R.Nazarovienė.
U.Wlodarczyk laimėjo 800 m bėgimą, distanciją įveikusi per 2 min. 9,59 sek. Lietuvos daugiakovininkė rungtyje buvo trečia, lenkei pralaimėjusi 0,92 sek. Tuo tarpu N.Sazanovič atsiliko net 10 sekundžių ir šių rezultatų pakako, kad planetos pirmenybių bronza iškeliautų į Lietuvą.
„Bėgau paskui ją, tempas buvo labai žemas, jaučiau, kad miname vietoje. Niekada taip nebėgdavau, todėl kova vyko antrame rate. Kai suskambėjo gongas, supratau, kad dabar arba niekada. Dar ir dabar atsimenu tą lenkų raudoną aprangą... Ji spurtavo, gale dėjau, kiek galėjau. Neaplenkiau, bet atbėgau iškart už jos. Tada man atrodė, kad ji vis tolsta ir tolsta, bet iš tikrųjų ne. Supratau, kad laimėjau medalį... Pamačiau tablo ir pagalvojau, kad medalis yra, bet aš tik trečia“, – nusijuokė R.Nazarovienė.
Mūsiškės laimėjimas ažiotažo čempionate nesukėlė – žurnalistų klausimai, malonios akimirkos laukė sugrįžus į tėvynę.
„Graikijoje nebuvo tada nei žurnalistų, nei jokių klausimų. Gaila, net nuotraukų nė vienos neturėjau ir tik neseniai radau apdovanojimo įrašą, labai apsidžiaugiau. Lietuvoje buvau įvertinta, niekas tuo atžvilgiu manęs neskriaudė, – šyptelėjo R.Nazarovienė.
Pirmosios olimpinės žaidynės
R.Nazarovienė per karjerą dalyvavo trejose olimpinėse žaidynėse. 1988 metais Seule (Pietų Korėja) ji atstovavo Sovietų Sąjungai, tuo tarpu 1992 m. Barselonoje (Ispanija) ir 1996 m. Atlantoje (JAV) galėjo ginti nepriklausomos Lietuvos garbę.
„Maloniausios buvo pirmosios olimpinės žaidynės. Buvau labai jauna ir tikrai nebuvau numeris vienas. Sovietų Sąjungos daugiakovininkės buvo labai stiprios, dvi iš jų jau turėjo kelialapį į žaidynes. Likus dviem mėnesiams buvo pranešta, kad kas laimės Sovietų Sąjungos čempionatą, tas vyks į olimpines žaidynes. Tuo metu turėjau dalyvauti mače su vokiečiais. Valdžia sakė ruoštis į Vokietiją, bet aš pasakiau, o gal nuvažiuosiu pabandyti į Sovietų Sąjungos čempionatą“, – pasakojo R.Nazarovienė.
Dėl sprendimo mergina dvejojo, tačiau jį priėmusi nesigailėjo niekada gyvenime.
„Grįžtu namo ir mamai sakau, kad jei važiuosiu į Vokietiją, tikrai būsiu trejetuke, gerai sudalyvausiu ir gausiu stipendiją. Bet jei nevažiuosiu, stipendijos tikrai nebegausiu, tačiau turėsiu mažą šansą išvykti į olimpines žaidynes. Mama nedvejodama tarė: „Olimpinės žaidynės. Kas tie pinigai, ar neišgyvensim?“, – prisiminė R.Nazarovienė. – Nuvažiavau į čempionatą Kijeve ir laimėjau, pasiekusi savo rekordą. Patekau į olimpines žaidynes ir man tai buvo didžiausia dovana. Dėl to sprendimo niekada nesigailėjau. Mane visada palaikė tėvai, iki šiol man jie didelis ramstis.“
Būtent Seulo olimpinės žaidynės sportininkei susiklostė sėkmingiausiai: tada vos 21-erių mergina, dar startavusi kaip Remigija Sablovskaitė, užėmė penktą vietą (6456 tšk.).
„Ar džiaugiausi penkta vieta Seule? Įsivaizduojate, ne (juokiasi – lengvoji.lt). Nuvažiavau į olimpines žaidynes be trenerio. Seulas, Pietų Korėja. Mano anglų kalba ne aukštumoje, nors jos ir ten niekas nemokėjo. Olimpinis kaimelis, namai 20 aukštų. Sovietų Sąjungos rinktinėje vien tik žvaigždės. Mano išgąsčio akimis tas kaimelis atrodė dar didesnis nei buvo iš tiesų. Kaimelyje sutikau lietuvių krepšininkus – Chomičių, Sabonį, Kurtinaitį. Jiems sakau, kad aš irgi lietuvė, pašnekėjome ir atslūgo įtampa. Jie sakė, kad nepergyvenčiau, dar esu maža bei kad ir kaip sudalyvausiu, man vis tiek nieko nebus“, – 33 metų senumo istoriją prisiminė R.Nazarovienė.
Beje, tose olimpinėse žaidynėse buvo pasiektas iki šiol gyvuojantis septynkovės pasaulio rekordas. Amerikietė Jackie Joyner-Kersee pelnė net 7291 tašką.
„Su ja bėgau barjerų rungtį, ji buvo per vieną takelį nuo manęs. Aš dar padariau „false“ startą (priešlaikinį startą – lengvoji.lt). Paskui man visi sakė, kad tyčia taip padariau, jog parodytų per ekraną. Apie tai net negalvojau, bet iš tikrųjų parodė (juokiasi – lengvoji.lt). Su Jackie Joyner kalbėjome mažai, bet pasirodė labai maloni moteris. Ji visada mane žavėjo, visada turėjau dienoraštyje jos nuotraukas“, – sakė R.Nazarovienė.
Pietų Korėjoje lietuvaitę suėmė pavydas matant tautine atributiką dėvinčius korėjiečius. Mergina turėjo svajonę kitose žaidynėse atstovauti nebe Sovietų Sąjungai, o Lietuvai.
„Labai norėjau, kad Lietuva į kitą olimpiadą važiuotų su savo vėliava, su savo tautiniais drabužiais. Aš taip apsidžiaugiau, kai toks šansas atsirado. 1991-aisiais pagimdžiau sūnų, tad tas šansas buvo labai mažas. Reikėjo labai greitai suktis, kad patekčiau į olimpiadą. Nuvažiavau į Barseloną, bet nuo to skubėjimo ruošiantis, turėjau problemų su Achilo sausgyslėmis. Sugebėjau įveikti visą daugiakovę per skausmus, buvau 14-ta“, – prisiminė daugiakovininkė.
Atlantos žaidynėse R.Nazarovienei pavyko pakilti iki 10 pozicijos. Tarp labiausiai įsiminusių dalykų tose žaidynėse jai buvo... keistas maistas.
„Atlantoje komanda buvo didelė. Mus nuolat lydėjo krepšininkai, kitos sporto šakos, visi lietuviai. Buvo nesvarbu, kelintą vietą užėmei. Vien dėl to verta nuvykti į olimpines žaidynes, kad pajustum tą atmosferą. Visi kartu pergyvena, visi kartu džiaugiasi. Atsimenu, kad Atlantoje buvo labai keistas maistas. Tos labai didelės uogos... Valgai braškę – skonio nėra, valgai mėlynę – skonio nėra. Man tai buvo labai keista“, – kvatojo lietuvė.
Tapo geriausia Estijos trenere
Viskas prasideda nuo trenerio. R.Nazarovienė už įskiepytą meilę sportui dėkinga ją išugdžiusiam Romanui Pšigočkiui bei trenerio žmonai Valentinai.
„Svarbu, kaip treneris tave nuteikia vaikystėje, kaip jis tave supranta, kaip moka priversti dirbti, nejaučiant prievartos. Su treneriu Romanu Pšigočkiu praleidau daugiau laiko nei su tėvais, tad labai svarbu, kad treneris sportininką mylėtų, saugotų“, – teigė R.Nazarovienė.
Dabar buvusi sportininkė pati trenere dirba Estijoje, buvo išrinkta geriausia šios šalies trenere moterimi, gavo apdovanojimą iš Estijos kultūros ministerijos. Tarp talentingiausių jos auklėtinių – 2009 metais Europos uždarų patalpų čempionu tapęs Mikkas Pahapillas, Estijos penkiakovės rekordininkė olimpietė Kaia Kand.
„Kaip atsidūriau Estijoje? Mano buvęs vyras estas. Baigusi karjerą, nežinojau, ką daryti. Iš pradžių galvojau metus pailsėti, pagalvoti, ką noriu veikti. Trenere norėjau būti nuo kokios septintos klasės, nes man labai patiko tiek mano treneris, tiek trenerio žmona. Mačiau pavyzdį, norėjau taip pat dirbti, su savo vyru. Sykį estų treneris paprašė padėti, norėjo išeiti į pensiją ir perduoti dvi talentingas savo sportininkes. Vienai buvo 18-ika, kitai 19-ika, pabandžiau treniruoti daugiakovę. Pradėjau dirbti ir visai neblogai sekėsi“, – prisiminė R.Nazarovienė.
Ilgą laiką treniravusi aukšto meistriškumo sportininkus, dabar moteris treniruoja vaikus.
„Mano sportininkai baigė karjerą. Neturėjau nugaros, kas man paruoštų jaunimą, tad viską reikėjo pradėti nuo nulio. Nuėjau mokytis, kaip treniruoti vaikus, nes čia visai kiti dalykai. Su vaikais dirbu ketverius metus, turiu tris grupes. Trys sportininkai jau yra jaunimo rinktinės nariai“, – pasidžiaugė R.Nazarovienė.
Pirmo nepriklausomos Lietuvos medalio pasaulio čempionatuose autorė atidžiai seka mūsiškių startus tarptautinėse varžybose, šalies čempionatus. Ypač didžiulės sėkmės olimpiniais metais ji linki Agnei Šerkšnienei, kadangi konkurencija ir sudėtingumu ją labai žavi 400 m rungtis, bei disko metikui Andriui Gudžiui.
„Ar jaučiuosi palikusi pėdsaką Lietuvos lengvosios atletikos istorijoje? Nežinau, gal kažkiek ir palikau. Ne man vertinti (šypteli – lengvoji.lt). Tačiau jaučiu didelį gabalą gyvenimo, kurį praleidau sporte“, – sakė R.Nazarovienė.
