„Klausite apie olimpinę svajonę? – klausdama nusišypsojo bėgikė. – mano olimpinės svajonė kol kas apsiriboja vienu žodžiu „patekti“. Dar nesu dalyvavusi olimpinėse žaidynėse, tačiau jaučiuosi nusipelniusi ten būti. Nekukliai pasakiau, ar ne?“
Rugpjūtį Berlyne vykusiame Europos lengvosios atletikos čempionate 400 metrų bėgimo finale lietuvė užėmė šeštą vietą. „Ir daugelis nustemba sužinoję, kad dar nesu olimpietė, – dar kartą nusišypsojo A.Šerkšnienė. – Tačiau kiekvieno atleto istorija yra skirtinga. Buvo laikas, kai labai norėjau patekti į olimpines žaidynes. Buvo labai liūdna, kai nepatekau į Londono žaidynes“.
Nesėkmės kartėlį tuomet nuplovė jau kitą sezoną iškovotos kelialapis į pasaulio čempionatą. „Tada suvokiau, kad nieko čia baisaus – pralaidau vienas žaidynes. Ir apie tą liūdesį manęs neklauskite. Nemėgstu prisiminti blogų ir negatyvių savo gyvenimo ar karjeros įvykių“, – LRT.lt sakė A.Šerkšnienė.
Rio de Žaneiro olimpinės žaidynes bėgikė išmainė į motinystės atostogas. „Toks buvo mūsų šeimos sprendimas, todėl dėl šių žaidynių nė kiek nepergyvenu“, – suskubo perspėti bėgikė.
– Agne, nukeliaukime laiko mašina į dieną, kai suvokėte, kad bėgimas yra jūsų didžioji gyvenimo dalis.
– Tiesą pasakius, esanti ten, kur turiu būti, pasijaučiau tik šiais metais (juokiasi). Visada galvojau, kad esu nebloga sportininkė, bet tikrai nemačiau savo superinio talento – nei įspūdingų pergalių, nei prestižinių aukso medalių.
Visada atsakingai dirbdavau treniruotėse, tačiau koją pakišdavo nesėkmės. Ne vieną kartą esu pagalvojusi, kad tikrai nesu savo rogėse. Klausdavau savęs, gal ne man yra sportininkės kelias, gal reikėtų užsiimti kuo nors kitu, gal reikėtų pasirūpinti savo profesine karjera, o ne bėgioti ratais. Daug kartų tokios mintys buvo aplankiusios, tačiau vis numodavau ranka ir pasakydavau „Ai, dar pasportuosiu“. Po šio sezono galvoju, kad šiek tiek talento, labai daug sunkaus darbo ir dar daugiau kantrybės gali duoti rezultatus.
– Galiu užduoti sudėtingesnį klausimą?
– Pabandykite?
– Talentas ir bėgimas. Kaip čia yra apskaičiuojamas talentas?
– Pirmiausia, jeigu nori tapti bėgiku, gerai būtų, kad pats bėgimas patiktų (juokiasi). Jei nėra noro, nebus ir rezultato. Džiaugiuosi, kad esu sprinterė ir 400 metrų bėgikė, o ne ilgų nuotolių bėgikė. Nesportuočiau, jei man reikėtų bėgioti atkarpas ilgesnes negu 600 metrų (juokiasi). Džiaugiuosi tuo, ką darau. Ir nepamirškime, kad bėgikas treniruočių procese ne tik bėgioja – atliekame ir jėgos treniruotes, kilnojame štangas, šokinėjame, laviname savo greitį, ištvermę. Reikia tos sveikatos turėti, išmokti valdyti savo psichologinę būseną. Pirmiausia, reikia noro.
– Bet ne visuomet tas noras būna?
– Būna įvairiausių dienų. Paauglystėje dažnai tingulys lankydavo šeštadieniais, per atostogas. Būdavo visko. Tačiau tikiu, kad tokios mintys lanko daugelį sportininkų, kol jie nesuvokia, kad sportas yra tikrasis jų kelias.
Pastarieji mano keli metai yra visiškai kitokie – liūdžiu, jei negaliu bėgti. Įsivaizduokite, šeštadienį atsikeliu, pro langą pamatau, kad lyja, suprantu, kad bus sunku tokiomis oro sąlygomis bėgti, tačiau vidus šaukia „Greičiau, greičiau, važiuok į treniruotę“. Kiekvieną dieną noriu bėgti.
– Tai tapo priklausomybe?
– Turbūt. Net baisu darosi. Bet džiaugiuosi, kad noras yra. Nesvarbu, kokio užimtumo yra mano diena, visuomet atrasiu laiko treniruotei. Turiu planą, turiu tikslus – tai veda į priekį. Nesvarbu, kad rytoj būsiu pavargusi, nesvarbu, kad nematysiu prasmės, ar tyliai sau pasakysiu „O kas blogo nutiks, jei šian pailsėsiu“, aš vis vien eisiu į treniruotę. Žinau, kad turiu įvykdyti planą. Šiandien sunku? Rytoj bus geriau. Turiu pakentėti. Juk suprantu, kad nėra lengvo kelio į aukštumas.
– Praėjusiame sezone septynis kartus gerinote šalies rekordus, sulaukėte nemažai žiniasklaidos dėmesio – ar tai buvo suvokimo, kad esi ten, kur turi būti, pagrindas?
– Dėmesys? Galbūt jo labai nepajaučiau, nes negyvenu Lietuvoje. Tai man padėjo. Taip, pasižiūrėdavau į feisbuką – kažkas kažką parašė, kitą savaitgalį vėl pasižiūriu – „O, ir vėl rekordas, vėl parašė“. Taip, smagu, vaikščiodavau su šypsena veide – juk kiekvieną savaitgalį pagerini rekordą. Ko čia liūdėti? O dėmesys? Tai tėra feisbuko „like‘ai“. To nesureikšminau.
Netgi važiuodama į Europos čempionatą Berlyne neužsikroviau atsakomybės ant pečių. Visą sezoną važinėdavau į varžybas, todėl ir į Berlyną važiavau nieko nesureikšmindama. Žinoma, atmosfera stadione ten nuostabi. Tai – euforija. Tačiau puikiai žinau, kad viską lemia psichologija – jei leisi, kad kažkas primestų tau atsakomybę, tuomet nervai tave suės. O aš buvau rami ir džiausgminga.
– Kiekvieną kartą prie starto žymos jus matome su plačia šypsena veide.
– Taip, nes man smagu. Juk stovėdama prie starto žymos aš žinau, kad esu pasiruošusi ir galiu bėgti, žinau, mano sezonas yra sėkmingas, o svarbiausia, kad aš suvokiu, kad galiu bėgti dar greičiau. Berlynas? Taip, 70 tūkst. žiūrovų tave stebi ir iš tavęs tikisi paties geriausio rezultato. O tu stovi ir galvoji „Vau, kaip fainai“, todėl šypsena atsiranda automatiškai. Tačiau mintys apie bėgimą niekur nepabėga. Galvoju tik apie startą, bėgimą. Pasižvalgyti į tribūnas gali sau leisti tik tuomet, kai įžengi į stadioną ir keliauji prie starto. Bet
aš niekada per daug nesižvalgau. Esu susikaupusi ir pasiruošusi savo darbui.
– Puikiai suprantu, kad sprinteris, stovėdamas prie 100 metrų bėgimo, jau gali matyti finišą, tačiau stovint prie 400 metrų bėgimo starto finišas – už nugaros...
– Ir aš niekada neatsisuku ir į jį nežiūriu. Tai yra viena pagrindinių taisyklių: atėjusi prie starto niekada nežiūrėk į finišo liniją, kuri yra maždaug penki metrai už tavo nugaros. Tik nežiūrėk atgal, tik į priekį.
– Kaip likimas jums pakišo tuos 400 metrų?
– Iš pradžių bėgau trumpus nuotolius, tačiau manau, kad man trūko įgimtų savybių, jėgos, greičio. Tuomet trenerė išbandė mane 400 metrų distancijoje, kur man sekėsi. Be to, išvažiavau treniruotis į Šveicariją, kur patekau pas gerą sprinto trenerį. Pamatėme, kad 400 metrų distancijoje mano rezultatai gali būti geriausi. Po kelių metų patekau į dar geresnio 400 metrų bėgimo specialisto rankas. Mano rezultatai, kurių pasiekiau su treneriu Flavio Zbergu, rodo, kad visi sprendimai buvo teisingi.
– Agne, kokia yra toji Šveicarija?
– Tai puiki sporto sistema, geri specialistai, puikūs treneriai, stiprūs varžovai. Šveicarijoje yra labai daug investuojama į sportą ir būtent į lengvąją atletiką. Nors ten populiariausios sporto šakos yra futbolas, slidinėjimas, ledo ritulys, bet lengvoji atletika yra labai populiari. Ir suprantama, kad esant investicijoms, atsiranda daugiau sportininkų, kurie nuolat demonstruoja vis geresnius rezultatus. Mokslai, tyrimai, technologijos – tai padeda sportininkams.
Man patinka ten sportuoti, nes esu šalia visų naujovių, o treneris stengiasi viskuo padėti. Puikiai jaučiuosi, kai matau, kad šalia greitai bėga šveicarės, ir užduodu sau klausimą „Jeigu jos gali, kodėl aš turėčiau negalėti?“ Tai suteikia papildomos motyvacijos – kai esi su žmonėmis, kurie stengiasi, jiems sekasi ir jie laimi medalius.
Ypatingos sąlygos? Man dažnai sako, kad turėčiau džiaugtis, nes Šveicarijoje yra ypatingos sąlygos sportuoti. Nieko ten ypatingo nėra. Taip, ten švaru, tvarkinga, yra viskas, ko reikia, „štanginėje“ turime nuo mažiausių iki didžiausių svorių. Ko dar reikia? Pagrindinis dalykas, kuris man yra svarbus – tai treneris, kuriuo pasitikiu. Treneris yra pats svarbiausias žmogus sportininkui. Mano manymu, sportininkas turi sekti paskui trenerį, o ne paskui sąlygas.
– Šveicarijoje gyvenate jau septynerius metus. Mąstote lietuviškai ar jau šveicariškai?
– Visaip (juokiasi).
– Kaip šveicarai pasitiko lietuvę?
– Draugiškai. Vėliau buvo periodas, kai suprato, kad galiu būti konkurentė. Dar vėliau buvo mano motinystės atostogos. Daugelis spėliojo, ar grįšiu sportuoti. Nuomonių teko išgirsti visokiausių, tačiau nekreipiau į jas dėmesio. O dabar, kai sugrįžau, pademonstravau puikius rezultatus, vėl visi bendrauja draugiškai ir maloniai, sveikina.
– Ar tuomet, kai krovėtės daiktus į Šveicariją, pats faktas, kad išvažiuojate gąsdino?
– Pirmasis į Šveicariją dirbti išvažiavo mano vyras. Kai kroviausi čia daiktus Lietuvoje, jau ne vieną kartą buvau jį aplankiusi ir buvau mačiusi miestą. Būtent vyras man ir surado lengvosios atletikos sportą klubą „LC Zürich“, kuriam priklausau iki šiol.
Turėjau išsibandyti, apsižiūrėti sąlygas, susipažinau su tuometiniu treneriu. Kelis kartus ten stovyklavau. Iš pradžių treniruotės man pasirodė labai sunkios, tačiau man patiko kitokia metodika, požiūris į tam tikrus dalykus. Aš nežinau, kaip tai apibūdinti, tačiau ten užeini į treniruočių patalpą ir pajunti, kad kūnas užsipildo motyvacija – visi yra vienodai nusiteikę, visi susirenka galvodami tik apie aukščiausius rezultatus, niekada ten nesu išgirdusi žodžių „šiandien tingiu“, „šiandien nenoriu“, „šiandien man prastai sekasi“.
Visi žino, kad atėję privalo dirbti. Turi tikslą? Žinai varžybų datą? Todėl džiaukis, kad atėjai ir gali save tobulinti, gali ruoštis įgyvendinti savo tikslus. Tai man labai patiko tuomet, tai man labai patinka ir dabar.
– Ar teko patirtį kultūrinį šoką?
– Žmonės ten visai kitokie. Iš pradžių viskas atrodė smagu ir faina. Jokių problemų nebuvo. Per septynerius metus geriau pažinau šveicarus, supratau jų būdą. Jie tikrai kitokie. Kartais jie gali pasirodyti labai konservatyvūs, kartais šalti, griežti...
Iš vienos pusės, sporte tai yra labai gerai. Jie turi tikslą ir jo siekia pagal planą. Tačiau jie ir gyvenime viską daro pagal planą. Bent jau taip atrodo. Paprasta situacija: nori susitarti su drauge išgerti kavos. Patikėkite, tikrai nepavyks to padaryti nei tą pačią dieną, nei rytoj. Galėsite susitarti, kad po dviejų savaičių, trečiadienį eisite gerti kavos. Visi jie turi šimtus reikalų, viską susiplanavę. O aš pati esu šiek tiek labiau atsipalaidavusi, todėl man reikėjo laiko įprasti. Aš galėčiau kur kas artimesnė kultūrai jaustis Ispanijoje ar Italijoje (juokiasi).
– Neskubėjo šveicarai jūsų paslėpti po Šveicarijos vėliava?
– Pati neturiu planų keisti vėliavos, kurios garbę ginu. O pajuokaujant ir žinant, kad kiekviename juoke yra dalis tiesos, visko būna. Netgi dabar, kai bėgau Europos čempionate, Šveicarijos nacionalinė televizija transliavo visų šveicarų startus ir mano bėgimą. Nors nesu šveicarė. Žinau, kad mane pristatinėjo kaip pusiau šveicarę. Komentatoriai buvo puikiai apsiskaitę, žinojo apie mane labai daug. Pristatė kaip savą. Smagu.
– Kaip manote, kaip viskas būtų susiklostę, jei nebūtumėte išvažiavusi į Šveicariją?
– Nežinau. Gal būtų gerai. Gal būtų negerai. Stengiuosi niekada neapkrauti galvos mintimis apie tai, kaip būtų, jeigu būtų, juk akimirka prabėgo ir jos nesugražinsi. Tačiau galime apsidairyti po Lietuvą. Mano kartos sportininkų čia liko nebedaug sportuojančių. Žinoma, nesinori spėlioti, ar pati būčiau sportavusi iki šios dienos, jei būčiau likusi. Dabar tenoriu džiaugtis tuo, ką turiu.
– Beje, trisdešimtas gimtadienis jau yra šis bei tas?
– Nei šis, nei tas (juokiasi). O ar didelis skirtumas tarp 29-erių ir trisdešimties? Jokio. Ir man niekada niekas nieko nėra sakęs dėl mano amžiaus. Trisdešimt man suėjo vasario mėnesį, pirmąjį sezono rekordą pagerinau dieną prieš savo gimtadienį.
Tuomet žiniasklaidoje suskambo antraštės, kad taip įteikiau sau gimtadienio dovaną. „trisdešimtmetė Agnė Šerkšnienė“ – visą vasarą tik ir skaičiau, ką nuveikė ta trisdešimtmetė Agnė Šerkšnienė. Tarytumei tas amžius būtų kažkas labai ypatingo. Aš visada galvojau, kad rekordai yra svarbiau (juokiasi). „Trisdešimtetė Agnė Šerkšnienė pagerino septintą rekordą“... Pamačiau tuomet ir susimąsčiau, kiek tų rekordų reikia, kad visi pamirštų tą mano amžių.
Trisdešimt? Aš jaučiuosi gerai.
– Ir jokios psichologinės krizės?
– Aš nestresuoju. Tiesiog labai norėjau atšvęsti savo trisdešimtą gimtadienį kartu su šeima ir draugais. Planavau važiuoti į Lietuvą. Tačiau puikiai pradėjau sezoną, nusprendžiau neatostogauti ir jį tęsti – švęsti teko simboliškai Šveicarijoje namuose. Nesigavo baliaus suorganzuoti. Mojau ranka, pasakiau sau, kad atšvęsiu 31-ą. Kas pasakė, kad tas trisdešimtas gimtadienis yra ypatingas?
Nors aš pamenu, kaip šventė savo trisdešimtus gimtadienius mano tėvai... Vaikystėje atrodė, kad „va, čia tai amžius“. O dabar, jeigu nebandytų aplinkiniai man nuolat priminti, matyt, ir pamirščiau, kiek man metų pagal pasą. Jaučiuosi puikiai. Jaučiausi kaip niekada gerai.
– Ar išduosite paslaptį, kaip „susikalbate“ su savimi prieš rimčiausius startus?
– Tai yra sporto psichologija. Vieni yra jautresni ir jie kur kas labiau nervinasi prieš startą, kiti moka mobilizuoti savo jėgas. Treti sugeba susikaupti kiekvienose varžybose ir pasiekti aukštų rezultatų. Šiuo metu jaučiuosi geriausiai per visą savo karjerą, tačiau tai priklauso ne tik nuo amžiaus. Kiekvienas sportininkas skirtingu savo karjeros laikotarpiu suvokia, kad svarbu yra viskas: miegas, poilsis, mityba, treniruočių grafikas ir krūvis. Kai supranti, kad kiekviena smulkmena yra svarbi, kūnas pradeda tavęs labiau klausyti. Taip prasideda abipusė pagarba.
Po motinystės atostogų... Atsiprašau, čia nelabai tinka žodis „atostogos“... Kai sugrįžau po gimdymo, privalėjau labiau įsiklausyti į savo kūną, nes raumenynas buvo sunykęs. Privalėjau labai atidžiai sekti savo kūno pokyčius, kad nieko nepasitempčiau. Pamačiau, kad tai veikia – jeigu atiduodi save 100 proc., planas veikia ir kūnas klauso. Todėl dabar stengiuosi viską daryti, kaip reikia. Todėl viskas ir pavyksta, kaip reikia.
O paauglystėje nuolat galvodavau „O ką čia ta viena spurga? Nieko tokio“. O dabar jau suprantu. Žinoma, nesu užsikodavusi, palaikau balansą, bet ateina momentas, kai jau savaime nebenori tos spurgos. Svarbiausia yra žinoti savo tikslą ir kiekvienoje srityje daryti tai, kas galėtų padėti jį pasiekti.
– Visada žinojote, kad po motinystės atostogų grįšite į sportą?
– Ne. Kol laukiausi stengiausi negalvoti apie sportą. Norėjau pamatyti, ar jo pasiilgsiu. Netgi norėjau visiškai mesti sportą, kai apsisprendėme dėl šeimos pagausėjimo. Tik treneris man pasiūlė visko staigiai nemesti, nes mano kūnas nebuvo įpratęs ilsėtis ir nieko neveikti.
Jo žodžiai nuskambėjo ganėtinai griežtai: „jei baigi dabar, šanso sugrįžti neturėsi, jeigu mankštinsiesi, galėsi sprendimą priimti vėliau“. Septynis mėnesius sportavau ir tikrai man buvo lengviau. O dėl grįžimo nesukau sau tuomet galvos.
Po dukrytės gimimo galvojau, kad noriu būti tik su ja, norėjau būti namuose. Maniau, kad niekur tikrai negrįšiu. Bet po kurio laiko pradėjau galvoti, kad reikėtų ką nors veikti. Tačiau nežinojau, ar man pavyks pasiekti savo buvusią sportinę formą, nežinojau, ar sugebėsiu suderinti motinystę ir sportą.
Treniruotėse buvau su dukryte, nes vyras ne visuomet galėjo padėti, o seneliai – Lietuvoje. Pradžia buvo tikrai sunki. Pamenu, kelis kartus per dieną norėdavosi į viską moti ranka ir pasakyti sau, kad su sportu baigta. O kitą dieną jau mąstydavau, kad sportuoti reikia, po to skaičiavau, kad per savaitę pavyksta padaryti tik tris ar keturias treniruotes. Kilo klausimas, kodėl aš tai darau. Dėl savęs? Tačiau tuo metu dėl savęs labiau norėjau išsimiegoti, o ne sportuoti. Tai tęsėsi porą mėnesių, kol priverčiau save apsispręsti ir atsakyti sau į klausimą, ko aš noriu. Nusprendžiau, kad noriu sugrįžti. Tačiau įvairiausios mintys galvoje sukosi dar gerą pusmetį.
– Kas buvo lemtingas faktorius, nulėmęs, kad likote sporte?
– Manau, viską nulėmė mano sprendimas važiuoti į treniruočių stovyklą. Stovyklose yra visai kitokia atmosfera, visai kitoks nusiteikimas, ten atkrenta rūpestis tvarkyti namus, ruošti maistą. Vėl pričiupau jausmą, kad man yra smagu sportuoti. Žinojau, kad nebus lengva, bet mano tikslu tapo būtent sugrįžimas.
Yra nuomonė, kad moteris po gimdymo grįžta pailsėjusi ir atsigavusi. Pirmasis pusmetis man buvo baisus, atrodo, buvau nemiegojusi ir nevalgiusi. Labiausiai man trūko miego. Tai buvo didžiausias šokas mano organizmui. Juk buvau pripratusi po sporto bent trumpai pamiegoti, pailsėti. Tačiau apsisprendžiau sportuoti, todėl radau būdą, kaip viską padaryti. Buvo sunku, bet laikas bėgo. Be to, laikausi įsitvėrusi posakio „šiandien sunku? Rytoj bus geriau“. Ir viskas.
– Kokie jūsų tikslai yra šį sezoną?
– Tikslas nėra gerinti rekordus. Sporte viskas turi būti daroma žingsnis po žingsnio. Todėl dabar tiesiog nenoriu susirgti, nenoriu, kad mano pasiruošimas sezonui subyrėtų. Ruošiuosi žiemos sezonui, po to ruošiuosi vasaros sezonui. Tikslas yra pagerinti savo asmeninius rekordus. Toks turėtų būti visų sportininkų tikslas – būti geresniam už save praėjusiais metais. Kam sportuoti, jei nenori būti geresnis?
– Apie olimpines kalbate nedrąsiai...
– Nes nesu olimpietė, kol kas esu kandidatų sąraše. Suprantu, kad manimi tiki. Pagal rezultatus, kokius dabar demonstruoju, aš tikrai galiu ten būti. Jeigu viskas vyks sklandžiai, tikrai susimatysime olimpinėse žaidynėse.
