Lengvaatletė Karolina Savko dėl savo pergalių turi stengtis daugiau nei kiti. Visus metus jai tenka treniruotis lauke, Vilniaus rajone esančioje Paberžėje, tačiau užsispyrimas jai padeda pasiekti aukštų rezultatų. Jaunių Europos čempionate ši mergina pateko į 400 metrų bėgimo rungties finalą.
„Nesvarbus metų laikas – ir vasarą, ir žiemą treniruojuosi lauke. Oras tikrai nesvarbus: lietus, vėjas, sniegas, kruša – tie dalykai man netrukdo, jau įpratau.
Aš esu sprinterė, tikrai sudėtinga siekti aukščiausių rezultatų be stadionų ir maniežų, geros sąlygos yra būtinos. Vasarą dar pakenčiama, bet žiemą daryti svarbiausias treniruotes per sniegą ar plikledį – tikrai nemalonu,“ – pasakoja K.Savko.
Nepaisant gerų sąlygų stokos, bėgikė rodo aukščiausius rezultatus. Vasaros sezono pradžioje rezultatai būna šiek tiek skirtingi. Sezono pradžioje 400 metrų atbėgo per 58,10 sek., o sezono pabaigoje Baltijos šalių jaunių mače atbėgo pirmoji ir užfiksavo geriausią savo asmeninį rezultatą – 56,03 sek.
„Aš neturiu nieko, bet dėl to stipriai nepergyvenu. Esu užsidegusi — jei turiu tikslą, būtinai įgyvendinsiu. Visą save atiduosiu ir gausiu to, ko noriu. Ta sąlygų stoka mane lyg ir veda tikslo link, stengiuosi kaip tik įmanoma“, – pozityviai nusiteikusi kalba sportininkė.
Dar būdama trečiokė K.Savko pradėjo lankyti karatė. Karatė lankė apie 4 metus. Vėliau atsirado galimybė lankyti lengvąją atletiką. Iš pradžių mergina stengėsi derinti šias dvi sporto šakas, tačiau, po kurio laiko suprato, kad taip nieko nepasieks. Tuomet ji metė karatė ir jau per kitas Lietuvos pirmenybes atbėgo pirmoji ir pagerino Lietuvos 13-mečių rekordą.
„Lengvoji atletika mane išmokė būti stipresne ir labiau savimi pasitikinčia mergina. Mano manymu, bėgimas – vienišių sportas. Tave galbūt treniruos treneris, motyvuos draugai ir palaikys artimieji... Bet to tikrai bus maža. Jei nori būti geru sportininku, tai turi viską daryti pats – turi tapti savo treneriu, nes būtent tau reikia bėgti, reikia save treniruoti ne tik fiziškai, bet ir protiškai.
Turi pats save motyvuoti net ir sunkiausiose situacijose: atsigaudamas po sunkių traumų, turint problemų su sveikata, po nesėkmingų startų, nes niekas nesupras tavęs taip, kaip tu pats.“
Pagrindinis sportininkės tikslas – patekti į Kenijoje, Afrikoje vyksiantį pasaulio jaunių lengvosios atletikos čempionatą. Pati didžiausia svajonė yra olimpinės žaidynės, tačiau mergina tikina dar turinti joms subręsti.
Lengvoji atletika teniso kortuose
Eitvidas Karpavičius lengvaatletis iš Kėdainių. Vasarą jis treniruojasi, iš pažiūros, labai puikiame stadione. Jame patogu ruoštis bėgimo rungtims. Pasak jo, niekas nesiskundžia dėl šuolio į tolį, trišuolį ir rutulio stūmimo.
„Žinoma, inventorius ne koks. Turime kelias startines kaladėles, kuriomis treniruojasi maždaug 25 žmonės, bet ir jų būklė nekokia. Turime rutulius: 3 kg ir 5 kg, bet jie yra tik du.
Apie šuolį į aukštį ar šuolį su kartimi galime tik pasvajoti, nes neturime tam skirtų sektorių. Metimo sektorių irgi nėra, nes stadione patiesta dirbtinė futbolo danga, todėl negalime mesti nei ieties, nei kūjo, nei disko.“
Nuo spalio iki balandžio mėnesį sportininkai persikelia į teniso kortą. Jame yra specialiai įrengtas vienas takelis skirtas bėgikams, kuriuo naudotis gali labai neilgai, nes į kortus ateina treniruotis tenisininkai. Tuomet lengvaatlečiai keliasi į maždaug 30 kvadratinių metrų plotą arba tiesiog baigia treniruotę anksčiau.
Kai kurie sportininkai ateina treniruotis valanda arba pusvalandžiu anksčiau, bet ir tada bus apie 30 žmonių ir nebus vietos nei 25 metrus prabėgti. Jeigu pasiseka ir patalpos būna tuščios pavyksta prabėgti ir 60 metrų
„Labiausiai neramu, kad nyksta lengvoji atletika. Kažin ar po 10 metų Kėdainiuose dar gyvuos ši sporto šaka“, – nerimauja E. Karpavičius.
Sprintas tarp kibirų
Kadaise Panevėžys garsėjo kaip sportininkų kalvė: čia savo talentą atrado ir Virgilijus Alekna. Stadionas ir maniežas buvo patys moderniausi visoje valstybėje. Panevėžio maniežas ypatingas tuo, kad jis yra vienintelis Lietuvoje turintis šešis takelius, kuriais galima bėgti 200 metrų. Prieš keletą metų čia savo treniruotes rengdavo Latvijos, Estijos lengvaatlečiai, tačiau dabar net Lietuvos treneriai vengia varžybų Panevėžyje.
Sprinteris Mantas Šeštokas pasakoja, kad manieže įrengtoje treniruoklių salė yra jau labai sena. Yra buvę, kad treniruoklio dirželiui nutrūkus vos buvo išvengta sužalojimų. Kalbant apie štangas, sportininkai turi daryti su mažu arba su dideliu svoriu, nes kitokių svorių tiesiog nėra. Buvo pastatytas naujas treniruoklis, tačiau jis buvo užrakintas.
Pats inventorius buvo atnaujintas, tačiau nedaug. Startinės kaladėlės jau senos. Jeigu jomis naudojasi koks vaikinas, jam atsispyrus kaladėlės lekia atgal – reikia, kad kas nors jas laikytų.
Manieže prieš porą metų buvo perbraižytos takų linijos. Tačiau naujos linijos nekompensuoja to, kad ant takų nuolat bėga vanduo. Maniežo stogas – skylėtas. Problemą bandoma spręsti po skylėtomis vietomis sustatant kibirus.
„Stoge skylių milijonas, kibirų irgi milijonas. Bėgi takais ir išrandi naują rungtį – sprintas tarp kibirų. Gal tai ir yra mūsų rezultatų paslaptis“, – juokavo M.Šeštokas.
Panevėžio stadione tenka bėgti per cementą – takeliai sutrūkinėję. Vasarą kasdien prižiūrima stadione esanti žolė – ją pjauna, laisto, tačiau takeliais niekas nesirūpina.
