Tik išgirdusi malonų komplimentą iš savo auklėtinės lengvosios atletikos trenerė atsisuko į mane ir nusijuokė: „Klausėte, ką reiškia būti trenere? Štai tau ir atsakymas“.
Pati G.Kupstytė vaikystėje tikrai niekada negalvojo, kad likimas pasiūlys variantą tapti trenere. „Tačiau dabar žinau, kad treneris yra žmogus, kuris per sportą formuoja žmogų kaip asmenybę, formuoja jo vertybes ir visą pasaulėžiūrą“, – LRT.lt sakė G.Kupstytė.
O ir pradėjusi dirbti ji nežinojo, kokia trenere – griežta, miela ar reiklia – nori būti. „Bet žinojau, ką noriu pasiekti šiame darbe, išsikėliau sau tikslus, – kalbėjo 26-erių iš Smalininkų kilusi G.Kupstytė. – Man atrodo, kad esu griežta trenerė. Vieną dieną nusprendžiau paklausti vaikų, ką apie mane galvoja. Jie pasakė, kad visiškai nesu griežta. O aš išsigandau, galbūt, esu tokia griežta, kad jie net bijo man pasakyti. Tikiuosi, kad tai tėra pokštas. Gal aš labiau reikli negu griežta...“
– Giedre, kokie treneriai užaugino jus?
– Viskas prasidėjo pas mano pirmąją trenerytę Violetą Kokarskają. Ji išugdė manyje meilę lengvajai atletikai.
– Ar tai yra sunkiai ugdoma meilė?
– Jau tuomet buvo sunku, o šiais laikais yra ypač sunku. Pamenu, ir aš nuolat keičiau nuomonę – tai noriu, tai nenoriu, nes reikėdavo važinėti nemažai, o aš norėjau gerai mokytis. Vėliau persikėliau į Kauną, kur mane treniravo Virginija Maleckienė su vyru. Tuomet specializavausi ieties metime. O visą bazę, kuri yra reikalinga trenerės darbui, man suteikė Andrejus Tolstychas ir Irina Krakoviak. Mano treneris buvo Andrejus, tačiau apie psichologinius niuansus profesionaliame sporte man pasakodavo Irina. Abu jie man yra labai artimi treneriai. Andrejus suformavo mano požiūrį į vaiką, į žmogų kaip į atletą. Ir nesvarbu, kokia yra tavo sporto rungtis – pirmiausia turi būti atletas.
– Ar esate nors kartą pasimetusi bendraudama su vaikais?
– Ne. Bent jau man atrodo, kad pas mus treniruotėse yra labai jauki atmosfera. Jeigu atvirai, manau, kad visi pas mane sportuojantys vaikai yra panašūs į mane – tai vienu, tai kitu mano pačios išgyventu laikotarpiu. Kai kurie vaikai yra panašūs į mane dabartinę. Yra mergaičių, kurioms dar tik dvylika, o aš su jomis šneku ir galvoju, kad užaugusios jos galėtų būti puikios mano draugės – humorą supranta, požiūris į gyvenimą sutampa, sugeba priimti kritiką.
– Ar prisimenate, kaip pačią paviliojo metimo sektorius?
– Pamenu, kad pirmiausia aš buvau sprinterė ir šokau į tolį... Bėgdavau kaip ančiukas (juokiasi). Labai stengiausi, net esu kelnes susiplėšiusi atrankoje – taip norėjau, kad mane priimtų. Labai norėjau šokinėti į tolį, bet iš pradžių man pasakė, kad būsiu vidutinių nuotolių bėgikė. O man bėgimas lig šiol yra „O, Dieve mano“.
Prisiverčiu, bet tai nėra veikla, kuri man teikia daug malonumo. Ir tuomet to malonumo nejausdavau. Pasakiau sau: „Ne, ačiū, tų ratų aš čia tikrai nebėgiosiu“. Norėjau šokinėti į tolį. Bet nutiko taip, kad gavau salėje į rankas pabandyti numesti kimštinį kamuolį prieš pat varžybas Panevėžyje, kur turėjau bėgti 60 metrų ir šokti į tolį. Tąkart nusviedžiau tą kimštinį kamuolį per pusę krepšinio aikštelės. Visi liko stovėti be žado, o aš tik išgirdau žodžius: „Viskas, stumsi rutulį“. Na, o kaime žiemą nebuvo kur to rutulio stumdyti, tad jį į rankas pirmą kartą paėmiau tik varžybų metu. Tada iškovojau bronzą. Bet man nepatiko. Tuomet man pasakė, kad galėčiau pabandyti mesti ietį. Tai išgirdusi aš tik akimis paklapsėjau, nes nesupratau, apie ką yra kalbama. Sužinojau tik pavasarį, kai teko paimti ietį į ranką. Tačiau aš visuomet ruošdavausi daugiakovės varžyboms... Kol būdama septyniolikos neatvykau į Kauną. Čia jau treneriai pastebėjo, kad stipriausia mano rungtis yra ieties metimas, o rutulį stumti reikėdavo už komandą. Per treniruotes tikrai nesidžiaugdavau, kai reikėdavo man jį stumdyti, tačiau vėliau viskas apsisuko ir rutulio stūmimą pamėgau.
Pasakiau sau: „Ne, ačiū, tų ratų aš čia tikrai nebėgiosiu“
– O kelnes vaikystėje kaip susiplėšėte?
– Darėme mankštą ir teko aukštai kelti keliukus. O aš, pamenu, buvau su aptemptais raudonais bridžais, kurie plyšo besitampant. Teko greitai bėgti persirengti. Tuomet supratau, kiek manyje yra noro pradėti sportuoti. Tačiau dabar jau galiu prisipažinti, kad man ne sportinės aukštumos rūpėjo. Tiesiog norėjau tapti modeliu. Man visuomet atrodė, kad esu stambi. Nors buvau aukšta – penktoje klasėje mano ūgis buvo 168 cm, o svėriau penkiasdešimt kelis kilogramus ir klasėje mane pravardžiuodavo „slieku“ – man atrodydavo, kad man reikia pradėti sportuoti.
– Ir dabar visur esate vadinama rutulio stūmimo trenere...
– Taip, bet man tai nelabai patinka. Nes aš nesu rutulio stūmimo trenerė. Esu daugiakovės ir metimų trenerė. Rutulys? Tiesiog tą vasarą, kai buvo renovuojamas Vingio stadionas ir nebuvo, kur mėtyti ieties, nusprendžiau pievose pamėtyti rutulį ir važiuoti į pirmenybes Alytuje. Be to, ieties negalėjau mesti dėl peties traumos. Labai greitai tapau rutulio stūmike. Pirmais metais išvažiavau į komandinį Europos čempionatą, dalyvavau universiadoje, vėliau teko važiuoti į Europos čempionatus. Man regis, buvau įvykdžiusi normatyvą netgi į praėjusių metų Europos čempionatą Berlyne.
– Tačiau karjerą nusprendėte baigti?
– Taip, toks jau esu žmogus – arba darau maksimaliai gerai, arba nedarai. Treniruotėse bandydavau kažką išspausti, darbe nuolat būdavau pavargusi, jaučiau, kad net neturiu jėgų mokyti vaikus – nei ten gerai, nei ten smagu. Todėl viskas sukrito natūraliai. Nebebuvo džiaugsmo ir laimės, nes reikėjo save plėšyti.
Pamenu, kad parašiau treneriui žinutę, kad reikia pakalbėti. Susitikome. Ir nebuvo mūsų pokalbyje jokių „O gal visgi?“ Treneris, manau, matė, kokia buvo situacija. Niekas nebandė manęs perkalbinėti. Tai buvo mano sprendimas. Pasirinkau darbą. Iki šiol nesu sau pasakiusi: „Bliamba, kaip gailiuosi“. Nekalu sau į galvą, kad galėjau ruoštis olimpinėms žaidynėms. Kas iš to pasiruošimo? Iš jo duonos nebūčiau valgiusi. Idėja yra gražu, bet norisi gyventi, norisi turėti kažką savo. Ne tie dabar laikai, kad gyventume iš idėjos. Nei kojos, nei nagai, nei padai man neniežti... Šią vasarą buvau nuvykusi į Europos čempionatą. Palaikiau draugus. Man buvo taip smagu stebėti varžybas, nes žinojau, kad jose nedalyvauju. Pirmą kartą normaliai stebėjau lengvosios atletikos varžybas...
– Leidote sau parėkauti?
– Oi, ir rėkiau ir šaukiau. Ir niekada nepamiršiu, kaip prieš Livetos Jasiūnaitės ir Airinės Palšytės finalus išmėginau save mini varžybėlėse, skirtose žiūrovams – sprintas, rutulio stūmimas, šuolis į tolį. Tai dabar drąsiai sakau, kad sudalyvavau Europos čempionate.
– Dabar esame Vilniaus lengvosios atletikos manieže, kuris nuolat susilaukdavo kritikos, o viena pagrindinių kalbėtojų tapote būtent jūs.
– Kas iš to aršumo? Tiek ir naudos. Kiekvieną kartą įeinu į maniežą ir išgirstu replikas: „O, atėjo ta, kuri čia viskuo nepatenkinta“. Pamenu, kai mus su Airine televizija kalbino po čia kilusio gaisro. Ir tuomet susilaukėme komentarų: „Toms dviem visuomet viskas yra negerai“. O aš niekaip nesuprantu, kodėl turime tylėti, jei tikrai yra negerai. Čia yra mūsų darbo vieta. Kodėl negalime reikalauti gerų darbo sąlygų? Pareikalaujame, o kas iš to? Bergždžias reikalas.
O aš niekaip nesuprantu, kodėl turime tylėti, jei tikrai yra negerai. Čia yra mūsų darbo vieta. Kodėl negalime reikalauti gerų darbo sąlygų? Pareikalaujame, o kas iš to? Bergždžias reikalas
– O pačioms jums niekada nekildavo klausimų, kaip tokiomis sąlygomis užaugote?
– Aš užaugau sporto salėje... Pamenu barjerinio bėgimo treniruotes: du barjerai, išbėgi iš sporto salės, nusileidi laiptukais, kad galėtumei sustoti. Ir tada galvodavau, o kaip ten visi kiti treniruojasi. O čia, Vilniuje, visi užauga trenerių fantazijos dėka. Pats A.Tolstychas sugalvodavo įvairiausių pratimų, analogiškų tam tikroms rungtims, kad neprireiktų atitinkamo sektoriaus. Tai yra trenerio noras, fantazija ir užsidegimas. Tokiomis sąlygomis iš musės čia dramblius nulipdo.
– Ar stipriai jaudinatės per varžybas, kai tenka stebėti savo auklėtinių pasirodymus.
– Iki pykinimo (juokiasi). Stebėti auklėtinius yra sunkiau negu pačiai žengti į sektorių. Man darosi ir bloga ir negera. Streso lygis labai aukštas, bet džiaugiuosi, kad tai yra vaikai. Suprantu, kad tai nėra stresas, kurį patiria treneriai, dirbantys su aukšto meistriškumo sportininkais.
– O, prisipažinkite, kada pametėte svajonę apie modelio darbą?
– Norėjau išvažiuoti į Vilnių, į kurią nors modelių mokyklą, tačiau vienoje televizijos laidoje parodė, kad visas mergaites apgaudinėja, išveža į užsienį. Viskas, pamačiau ir svajonės baigėsi.
– Greitai svajonės pasikeitė?
– Taip, tokie jau tie vaikai... Viskas labai greitai keičiasi. Netgi svajonės.
– O apie ką svajojate dabar?
– Svajoju įsteigti vaikų lengvosios atletikos klubą, kuris turėtų rėmėjų. Norėčiau, kad klubas pats galėtų pasirūpinti sportine apranga vaikams. Žinau, kad ne visi tėvai turi lėšų tokiems dalykams. Juk „startukai“ irgi kainuoja, o vaikų kojos velniškai greitai auga. Ir dar norėčiau, kad vaikai, kurie dabar žavisi sportu, sugebėtų juo žavėtis ir toliau. Tokios tos mano svajonės dabar.
