100 km bėgimas Nidoje praėjusį savaitgalį vyko jau ketvirtą kartą, tačiau šiais metais pirmą kartą po 15 metų pertraukos buvo rengiamas ir Lietuvos čempionatas. Tarp lietuvių šįmet greičiausias buvo pernai metų ultramaratono nugalėtojas R.Seitkalijevas. Jis 100 km įveikė per 7 val. 59 min. ir 07 sek.
Prizines Nidos ultramaratono vietas dviem rusų ir vienam latvių bėgikams užleidęs Kunigų seminarijos studentas tikino, kad įvykdė tai, ką seniai norėjo padaryti. „Kalbėjau dar prieš bėgimą, kad jeigu ir nepatekčiau tarp prizininkų Lietuvos čempionate, bet trasą įveikčiau greičiau nei per 8 val. būčiau laimingiausias žmogus. Taip ir atsitiko, – pasakojo ketvirtą vietą bendroje įskaitoje užėmęs būsimas kunigas iš Vilkyčių, Šilutės rajono.
– Tačiau atbėgote pirmas iš lietuvių ir tapote šalies čempionu...
– Tai dar didesnis džiaugsmas. Sunku patikėti. Atrodo, yra stipresnių už mane, ir klausiu savęs, kodėl ne jie pirmi atbėgo, o aš. Tokia nuostaba. Tačiau esu labai laimingas.
– Kas lėmė pergalę?
– Šįkart daugiau bėgau galva, o ne kojomis.
– Ar daug ruošėtės šiam ultramaratonui?
– Ne visada galėjau, bet keturis – penkis kartus per savaitę treniruodavausi.
– Ar sąlygos bėgti Nidoje buvo palankios? Maratonininkai dažniausiai nepakelia saulės ir šilumos...
– Negalima varyti Dievo į medį. Oras nebuvo prastas, bet galėjo būti vėsiau. Šiek tiek erzino saulė, kyšanti iš po medžių...
– Spaudoje minėjote, kad buvote užsibrėžęs gerinti Lietuvos rekordą? (1995 metais pasiekė Rimas Jakilaitis – 7 val. 20 min. ir 42 sek., – aut.p.)
– Turiu progą visai Lietuvai pasakyti, kad taip viešoje aplinkoje nesakiau. Galbūt tai buvo ištarta mano šeimos rate, bet ne spaudai. Man tai pridėjo spaudimo, galbūt varžovai palaikė mane kokiu pasipūtėliu. Norint pasiekti rekordą, reikia atitinkamai treniruotis, laikytis tam tikro tempo varžybose. To tikrai nesiekiau.
– Kas buvo sunkiausia bėgant šį ultramaratoną?
– Kai nubėgau 64 km, į galvą lindo visokios geros ir negeros mintys. Įsitikinau, koks svarbus yra maistas. Paprastai buityje pavalgai ir tai itin nesijaučia. Čia vos užvalgius atsirasdavo jėgų bėgti 10–15 km.
 |
| R.Seitkalijevas |
– Tikėjotės įveikti visą trasą iki galo?
– Tikėjausi ir norėčiau padėkoti žiūrovams ir organizatoriams. Mane nustebino ir sportininkai – jie labai palaikė vieni kitus. Man, kaip jaunam maratonininkui, tai labai svarbus dalykas.
– Kas toliau? Iškovojote teisę bėgti pasaulio 100 km čempionate Gibraltare rudenį?
– Tai dar labai toli. Daug vandens gali nutekėti. Norėčiau bėgti už Lietuvą ir padėti savo šaliai pakilti kuo aukščiau komandinėje įskaitoje.
– Kiek galima per metus nubėgti ultramaratonų?
– Manau, kad daugiausiai du. Aišku, šio bėgimo nugalėtojai gali bėgti ir daugiau. Jiems daug lemia priziniai pinigai, todėl jie galėtų bėgti keturis ar penkis ultramaratonus per metus.
Prizinės vietos – svečiams iš užsienio
Tarp dviejų dalyvavusių moterų aiškiai pranašesnė buvo praeityje garsi ėjikė kaunietė Sada Bukšnienė. Aplenkusi du trečdalius vyrų ji finišavo devinta ir tokiu rezultatu buvo patenkinta. „100 km prabėgau gana lengvai. Trasa gera, saulė nekankino, nes buvo pavėsio, – kalbėjo trečią kartą ultramaratoną įveikusi 43 metų bėgikė. – Be abejo, man Lietuvos čempionės titulas svarbu, nors tokių dalykų labai nesureikšminu.“
Bėgimas vyko Nidos dviračių taku prie Gelbėjimo stoties. Dalyviai turėjo įveikti 40 ratų po 2,5 km. 100 km bėgimo limitas buvo 15 valandų, tačiau tiek nė vienam iš 28 (startavo 29) finišavusių dalyvių neprireikė. Bene didžiausią ištvermę pademonstravo Solveiga Urnikytė iš Gargždų. Ji ilgiausiai išbuvo trasoje ir 100 km įveikė per 13 val. 20 min. 37 sek.
Ketvirtąjį Nidos 100 km bėgimą ir 1000 eurų savaitgalį laimėjęs rusas Aleksejus Izmailovas (6:51:09) piniginį prizą žadėjo pasidalyti su draugu ir tautiečiu antrą vietą užėmusiu Vsevolodu Chudakovu (6:51:49). Trečias – visa valanda nuo rusų atsilikęs latvis Andris Dudels (7:55:27).
