Šie puikūs pasiekimai lėmė tai, kad 25 metų L. Grinčikaitė buvo pripažinta geriausia 2012 m. Klaipėdos sportininke (2009-2011 m. buvo antra). Ji – ir geriausia Klaipėdos universiteto sportininkė. Ši greičiausia Lietuvos moteris neseniai dalyvavo Vilniaus lengvosios atletikos federacijos taurės varžybose ir greičiausiai nubėgo 60 m nuotolį.
„Naujasis sezonas bus nelengvas, turiu daug ambicijų, tikslų. Lengvesnė bus tiktai žiema – dalyvausiu Lietuvos lengvosios atletikos federacijos taurės varžybose, Lietuvos čempionate, gal vienose kitose varžybose užsienyje. Nesistengsiu gerinti rekordų, neforsuosiu rezultatų, tikriausiai, praleisiu ir Europos uždarų patalpų čempionatą“, – sako Lina Grinčikaitė.
– Tad pagrindinis sezono akcentas – vasara?
– Taip. Norisi šiek tiek poilsio, ypač emocinio. Vasara bus gerokai karštesnė, pagrindinis tikslas – pasaulio čempionatas Maskvoje ir Universiada Kazanėje.
– Nustebome, kai tave pamatėme bėgimo take per Vilniaus lengvosios atletikos federacijos taurės varžybas.
– Studijuoju Lietuvos sporto universiteto edukologijos doktorantūros pirmame kurse, paskaitos vyksta Kaune ir Vilniuje.
Šįkart atvažiavau iš Klaipėdos, pati buvau už mašinos vairo – vietoje pratybų sugalvojau dalyvauti vilniečių varžybose. Prabėgau, o kitą dieną Vilniuje kibau į mokslus.
Savo studijas tęsiu nuosekliai: bakalauras, magistras, dabar – doktorantūra. Savo ateitį kažkiek sieju ir su mokslu, turiu daug ambicijų bei noro tapti mokslų daktare. Mano pasirinkta kryptis – sporto edukologija, kuri man patinka, yra įdomi. Viską nuosekliai suplanavau, nebuvo taip, kad sugalvojau ir mokausi. Dabar reikės pavargti dar ketverius metelius.
– Ar mokslas netrukdys siekti gerų rezultatų, nes, be abejonės, norėsi dalyvauti savo trečiosiose olimpinėse žaidynėse Rio de Žaneire?
– Visą laiką buvo sudėtinga derinti mokslą su sportu. Tačiau kažkaip sekasi viską suderinti, stengiuosi, kad nenukentėtų nei vienas, nei kitas. Žinoma, esant kažkokiai būtinybei, vis dėl to išskiriu sportą. Tačiau mokslo neužleidžiu, atsiskaitau iš anksto arba vėliau – man nebūna jokių problemų.
– Esi ne tiktai 100 m distancijos Lietuvos rekordininkė, bet ir estafetės 4x100 m. Kokias viltis sieji su estafečių varžybomis?
– Pakankamai nemažas. Manau, kad mūsų kvartetas gali gerai pasirengti vasaros sezonui ir pasiekti svarių rezultatų. Su komandos draugėmis estafetę norėčiau bėgti ir per pasaulio čempionatą, ir per Universiadą. Didelio pasirinkimo sudaryti komandą neturime, kurios greitai bėgs, tos ir pateks.
Manau, kad į komandą pateks Agnė Šerkšnienė, Silvija Peseckaitė, aš, dar kokia viena kita jauna bėgikė. Jeigu viskas bus gerai, visos būsime sveikos, mums normatyvas į pasaulio čempionatą turėtų paklusti.
– Kas tau lemia pergales bėgimo takelyje ir kodėl neatsiranda tau deramos pamainos?
– Manau, kad pergales lemia mūsų duetas: aš ir treneris Edmundas Norvilas, kuris mane išaugino ir yra geriausias. Stiprybės man suteikė ir tėveliai. Sunku pasakyti, kodėl neatsiranda rimta konkurentė.
Kur problemos? Reikėtų gilintis labiau ir plačiau. Lemia gal sąlygos, aplinkybės. Nemanau, kad tai trenerių problema. Talentų Lietuvoje tikrai yra, tačiau vaikai, gal būt, nukreipiami ne ten, jų niekas neatveda į lengvąją atletiką. Gal jiems sunku išsilaikyti, o gal paprasčiausiai neįdomu.
– Ilgai draugavai su sprinteriu Martu Skrabuliu, Lietuvos lengvosios atletikos federacijos prezidento Eimanto Skrabulio sūnumi, tačiau pastaruoju metu draugystė nutrūko. Ar dabar turi širdies draugą?
– Turiu, bet ne lengvaatletį. Tačiau tiek ir užteks, kad jį turiu.
