M.Lasickienės dejonės Lietuvos lengvaatlečių vado nesugraudino: „Tai jie vogė – ne mes“

Pasibaigus šuolių į aukštį finalui, po Glazgo „Emirates“ areną plazdėjo Lietuvos ir Ukrainos vėliavos, kurias nešė Airinė Palšytė ir sidabrą iškovojusi Julija Levčenko.

Iš šalies varžovių džiaugsmą turėjusi stebėti M.Lasickienė niršo, kad jau trečius metus negali pergalės švęsti su Rusijos vėliava ir himnu.

„Situacija, kai aš negaliu švęsti savo pergalės bėgdama per stadioną su savo šalies vėliava, yra nemaloni ir jau labai atsibodo. Bet svarbiausia man yra nenukabinti nosies“, – skundėsi Europos uždarų patalpų čempione tapusi M.Lasickienė.

Lietuvos lengvosios atletikos federacijai vadovaujantis E.Skrabulis priminė rusei, ką padarė jos šalis, kad nusipelnytų tokių sankcijų.

„Ne mes vogėme – jie vogė. Čia galima kalbėti ir apie sportininkų rentas, ir pensijas, kurias jie prarado dėl sukčiavusių Rusijos sportininkų. Tai yra didžiulės Rusijos šalies nuodėmės. O Marijai Lasickienei yra leidžiama startuoti visose varžybose, komercinėse taip pat. Ji turėtų dėl to džiaugtis“, – nukirto buvęs sprinteris.

Europos čempionatą Glazge aptaręs E.Skrabulis įvertino Lietuvos rinktinės sportininkų pasirodymą ir laukiantį pasaulio čempionatą Katare.

Airinė Palšytė iškovojo Europos čempionato bronzą

+28

– Kaip vertinate mūsų sportininkų pasirodymą Glazge?

– Bendrai čempionatas buvo emocionalus, mūsų rinktinė gana didelė, o rezultatai labiau geri, nei blogi. Kad būtų labai geras, trūko dar vieno medalio ir dar poros žmonių finale.

Airinė dar galėjo palipti bent laipteliu aukščiau. Ji puikiai susitvarkė su savo užduotimi, nes mačiau, kad ją slėgė didelė atsakomybė. Jai palengvėjo, kai suprato, kad jau bus prizininkė. Airinė yra fiziškai labai stipri ir šokli, bet su technika jai dar reikia padirbėti. Tiek Lasickienei, tiek ukrainietei Levčenko reikia mažiau šokti, kad peršoktų. Jų technika virš kartelės joms sutaupo kelis centimetrus. Jeigu Airinė sugebės rasti kalbą su trenere dėl technikos, tai vasarą Katare ir olimpinėms žaidynėms dar turime daug rezervo.

Alfredo Pliadžio nuotr./Lietuvos lengvosios atletikos taurės varžybos Vilniuje. Eimantas Skrabulis ir Airinė Palšytė

Agnė Šerkšnienė, deja, liko ketvirta. Sakau „deja“, nes ji buvo puikios sportinės formos ir turėjo būti prizininke. Finale įvyko taktinė klaida, kai ją uždarė varžovės, ir ji negalėjo pajudėti. Norėjosi, kad jai pasisektų.

Finale galėjo būti bent viena trišuolininkė. Daugiau galimybių turėjo Dovilė Dzindzaletaitė. Diana Zagainova atrodė kaip nesava, o Dovilės šuoliai buvo gana tolimi. Bet triskart nepataikyti ant lentelės yra neatleistina klaida. Taip negalima. Kažkodėl ji nesusitvarkė, nors šokinėjo beveik kaip namuose. Todėl šioks toks nusivylimas dėl jos yra – nes finalas buvo it ant lėkštelės padėtas.

Alfredo Pliadžio nuotr./Dovilė Dzindzaletaitė

Maloniai nustebino Adrijus Glebauskas, kuriam mažai trūko iki finalo. Mes ilgai galvojome, ar įtraukti jį rinktinę, bet reikia padėkoti jo treneriams, kurie juo tikėjo. Žiemos sezonas jam buvo prastas, jis buvo susirgęs, bet džiaugiamės, kad jam pavyko gerai pasirodyti.

Šiek tiek nuvylė mūsų ilgesnių distancijų bėgikai – Eglė Balčiūnaitė ir Simas Bertašius. Natalija Piliušina startavo praktiškai tik atvykusi iš JAV, todėl nebuvo ko tikėtis. Eglė padarė ne vieną didelę taktinę klaidą savo bėgime, o patirties jai tikrai netrūksta. Simui gal dar galima atleisti, nes jam tai vienas pirmųjų didelių čempionatų. Pateisinti negalima, bet suprasti – taip. Manau, kad jis taktiškai blogai pastatė savo bėgimą. Jis bėgo trečiajame atrankos bėgime ir jau žinojo, kokio rezultato reikia. Eglė ne pirmą kartą atsimuša į varžovių nugaras ir degina sekundes.

Alfredo Pliadžio nuotr./Eglė Balčiūnaitė

– Kaip vertinate čempionato organizavimą Škotijoje? Airinės Palšytės trenerė Tatjana Krasauskienė turėjo pastabų.

– Buvo šioks toks chaosas. Įdomu, kad, kai mes ar kitos mažesnės šalys organizuoja čempionatus, keliama labai aukšta kartelė, ir mes stengiamės ją visada įvykdyti, o grandams – šiuo atveju britams – atrodo, daromos savotiškos nuolaidos. Yra standartai, kurie Glazge ne visi buvo pasiekti. Jie lyg praslysta, o pasiskųsti nėra kam. Airinė turėjo ir pati pastabų. Aišku, prieš dvejus metus Belgrade teisėjai klydo tragiškai, šįkart buvo geriau. Reikia pagirti už nuotaikas, britai supranta ir myli lengvąją atletiką. Nusiskundimai buvo iš sportininkų pusės.

– Šiais metais dar laukia svarbiausias sezono startas – pasaulio čempionatas. Kokios mintys likus šešiems mėnesiams iki čempionato Katare?

– Pasaulio čempionatas neįprastai nustumtas į metų galą. Jis vyks spalio pradžioje, ir tai bus iššūkis Europos sportininkams, kurie turi du – žiemos ir vasaros – sezonus. Amerikiečiai ir jamaikiečiai dažniausiai varžosi tik vasarą. Aišku, mūsų Andrius Gudžius irgi praktiškai neturi žiemos sezono ir fokusuojasi į vasarą. Jiems bus lengviau, bet šiaip sunkus sezonas sportininkams, kurių laukia daug varžybų. Konkurencija ten bus didžiulė. Nereikia būti naiviems ir daug tikėtis, bet rinktinę surinksime neblogą. Prisidės mūsų ištvermės bėgikai.

AFP/„Scanpix“ nuotr./Kataras

– Marija Lasickienė po triumfo Glazge apgailestavo, kad turi stebėti, kaip su vėliavomis bėgioja Airinė Palšytė ir Julija Levčenko. Tarptautinė lengvosios atletikos federacija vis dar tvirtai laikosi ir nenutraukia sankcijų Rusijai, nors Tarptautinis olimpinis komitetas juos jau sugrąžino į tarptautines varžybas. Kaip manote, ar lengvaatlečiai dar ilgai neįsileis rusų?

– Mane labai nustebino tokie Lasickienės priekaištai. Mes jai, kaip sportininkei, pretenzijų neturime. Bet jei ji nenori bėgti per areną su Europos lengvosios atletikos federacijos vėliava, tegul nebėga. Bet Rusija nusipelno visų sankcijų. Kiek jie pakenkė visai lengvajai atletikai ir Lietuvai. Už tai reikia bausti ilgus metus.

Ne mes vogėme – jie vogė. Čia galima kalbėti ir apie sportininkų rentas, ir pensijas, kurias jie prarado dėl Rusijos sukčiavusių sportininkų. Tai yra didžiulės Rusijos šalies nuodėmės. O Marijai Lasickienei yra leidžiama startuoti visose varžybose, komercinėse taip pat. Ji turėtų dėl to džiaugtis. Aišku, kad ji negali turėti teisės girdėti Rusijos himno. Tai ką jie padarė, baisiau ir būti negali. Tai didžiausi nusikaltimai. Diskusija dėl to turi būti baigta. Kažkas už nusikaltimus juk turi sumokėti.

Manau, kad Tarptautinė lengvosios atletikos federacija sankcijas laikys tol, kol jos bus tikslingos. Aš labai džiaugiuosi IAAF prezidentu Sebastianu Coe. Be jo nebūtų tokio proveržio kovoje su dopingu. Pasaulio čempionato Katare metu vyks kongresas, kuriame bus renkamas prezidentas. Tikiuosi, kad jis bus perrinktas ir pratęs savo politiką.

Gerai, kad rusams leidžiama startuoti neutraliu statusu, įrodžius, kad jie neturėjo nieko bendra su dopingu. Bet pas mus kalbama ir apie tokias sąmokslo teorijas – tarkime sportininkas vartojo dopingą, bet niekada nebuvo pagautas. Jis nebevartoja ir jam leidžia startuoti, bet žinome, kad dopingas labai ilgai išsilaiko organizme, ir jo poveikis vis dar įmanomas. Pranašumas išlieka.

Manau, kad Lengvosios atletikos federacija yra flagmanas pasaulyje pagal kovą su dopingu. Yra kitų federacijų, kurios tiesiog dangsto savo problemas ir tai niekur neveda.

Alfredo Pliadžio nuotr./Marija Lasickienė ir Airinė Palšytė

Lietuvių rezultatai Europos uždarų patalpų lengvosios atletikos čempionate