– Per iškilmingą Lietuvos lengvaatlečių popietę pasakei, kad tavo svajonių rezultatas yra 74,09 m – centimetru geresnis nei pasaulio rekordas. Bet norint tiek numesti ir tapti pasaulio rekordininku, vien didelių pastangų neužteks, reikės ir palankaus vėjo. Daug disko metikų, tarp jų ir olimpinis čempionas estas Gerdas Kanteris medžioto rekordo kasmet vykdavo į JAV, Kalifornijos valstiją, kur vyrauja dideli vėjai. Ar tau nekyla noras irgi tą daryti?
– Ne, tokių planų neturiu. Kas iš to, kad kažkur ten numesi. Reikia mesti ten, kur vyksta čempionatai, svarbiausios varžybos, o ne kažkur Kalifornijoje.
– Kuriuose pasaulio stadionuose, tikėtina, gali kristi pasaulio rekordas?
– Olimpiniuose stadionuose tai padaryti, manau, yra beveik neįmanoma. Dabar jie visi yra uždari. Jei kada nors pasaulio rekordas ir kris, tai, manau, atviroje vietoje. Ten, kur yra rengiamos nestambios varžybos, kur stadionai yra atviri, o jie dažniausiai būna ant jūros kranto. Pagerinti pasaulio rekordą stambiose varžybose yra mažai tikėtina.
– Vokietis Jurgenas Schultas pasaulio rekordą 1986-ųjų rugpjūčio 25 d. pasiekė Vokietijoje, Noibrandenburgo stadione. Virgilijus Alekna prie to rezultato priartėjo Kaune, 2000-aisaiais švystelėjęs 73 m 88 cm. Ar dabar Lietuvos stadionuose, tarkime, Palangoje įmanoma taip toli mesti?
– Jeigu esi pajėgus, stiprus, tai gali toli ir numesti. Tačiau reikia suprasti, kad 74 metrai – tai kosminis rezultatas. Tik trys, keturi disko metikai per visą istoriją yra prie to rezultato priartėję.
Visi žinome olimpinį ir pasaulio čempioną vokietį Robertą Hartingą, kuris iškovojo daug įspūdingų pergalių, titulų, o jo asmeninis rekordas – apie 70 metrų. Sunkiai tikėtina, kad šiais laikais ateitų jaunimas ir diską nusviestų arti 74 metrų. Yra vienetai žmonių, kuriems pasisekė, jie sukrito į tą laikmetį, o dabar sudėtinga, jog vyrai taip toli mestų.
Duok Dieve, gal idealios sąlygos kam nors ir pasitaikys gerinti rekordą. Tačiau kad kiekvieną dieną diskininkai pasiektų po 73-74 metrus, tai jau yra kažkas iš fantastikos srities.
– Kaunas – krepšinio miestas. O tu ar domiesi krepšiniu, ar surandi laiko nueiti pasižiūrėti rungtynių?
– Laiko gal ir lieka, bet nesu iš tų, kurie veržiasi į areną. Pasižiūriu, kai žaidžia Lietuvos rinktinė, o kažkokio savo klubo, kurį stipriai palaikyčiau, neturiu. Palaikau tik rinktinę, kuri atstovauja Lietuvai.
– Atidžiai seki ne tik geriausių pasaulio disko metikų startus, bet domiesi ir Lietuvos lengvaatlečių pasiekimais. Kurie sportininkai tave šį sezoną labiausiai nudžiugino, pateikė staigmenų?
– Gal kažkiek netikėtas, bet labai malonus buvo ieties metikės Livetos Jasiūnaitės bronzos medalis per Europos čempionatą Berlyne. Matau mūsų lengvosios atletikos virtuvę, su sportininkais būnu treniruočių stovyklose, žinau, ko galima tikėtis iš vienų ar kitų.
Gal kažkiek netikėtas, bet labai malonus buvo ieties metikės Livetos Jasiūnaitės bronzos medalis per Europos čempionatą Berlyne
Šiemet džiugino puikūs Agnės Šerkšnienės startai, per Europos čempionatą šauniai pasirodė perspektyvusis Simas Bertašius. Jis dar jaunas, o tokio lygio varžybose 1500 m distancijoje varžovams rodė ir ragus, ir dantis. Gal kažkiek gaila, kad ne ant podiumų šiemet stovėjo Airinė Palšytė, tačiau tikrai tikiu, kad ji ant jų dar sugrįš.
– Ar skaudžiai išgyveni pralaimėjimus?
– Pralaimėjimai – tai paskatinimas stengtis, natūralus darbo procesas. Kad kažkas laimėtų, turi kažkas pralaimėti. Bet reikia suvokti, kad geriau tegul pralaimi kiti, negu tu. O kad nepralaimėtum, reikia daug dirbti. Kaip dirbai, stengeisi, viską padarei, tiek ir turi.
– Kaip dabar treniruojiesi?
– Treniruojuosi manieže. Iš pradžių lyg turėjome minčių kilti į šiltus kraštus, bet po to persigalvojome, nutarėme, kad reikia padirbėti apkasuose. Kitąmet sausio pabaigoje ar vasario pradžioje vyksime į šiltus kraštus rengtis svarbiausioms metų varžyboms.
– Kildamas meistriškumo laiptais, turėjai į ką lygiuotis – dukart olimpinį ir pasaulio čempioną Virgilijų Alekną. Dabar į tave krypsta jaunojo Martyno Aleknos žvilgsnis. Kokia tavo nuomonė apie jį?
– Dar anksti ką nors sakyti. Nesu iš tų, kuris pultų liaupsinti ar peikti žmones. Martynui dar reikia apsiprasti su įrankiais, tame sporte truputį ilgiau apsitrinti. Aš šitoje virtuvėje sukausi daugiau nei 10 metų, kol žmonės suprato, koks tas Gudžius – perspektyvus ar ne. Dabar po metų, dvejų ar trejų sunku pasakyti, kas iš tikrųjų bus. Vyriukas dar bręsta, kūnas, protas, sportinis charakteris bręsta. Kai prasidės tikroji branda, tada galėsime kažką pamatyti. Reikia truputį daugiau informacijos: daugiau sudalyvauti varžybų, pamatysime rezultatus, kaip jam sekasi, tada bus galima kažką sakyti.
Šaunu, kad Martynas intensyviai dirba, džiaugiuosi jo tobulėjimu, augančiais rezultatais. Bet kabinti kažkokių medalių tikrai neskubu, nes tai – našta sportininkams, o be reikalo užkabintos naštos gali tik pakenkti. Tikrai sėkmės Martynui, reikės – jam visada padėsime ir palaikysime. Labai tikiuosi, kad man su juo kartu dar teks sudalyvauti olimpinėse žaidynėse.
Bet kabinti kažkokių medalių tikrai neskubu, nes tai – našta sportininkams, o be reikalo užkabintos naštos gali tik pakenkti
– Savo sūnui Andriui parvežei vaikišką diską, ar jis ir toliau jį „čiupinėja“?
– Sūnus dar nedidelis, žaidžia su viskuo. Jis turi savo asmeninius įrankius, bet su jais dar vyksta tik žaidimai. Dar prireiks dešimt metų, kol sūnus supras, ko jis nori.
– Sporto žurnalistai tave vertina, nes niekada neatsisakai bendrauti, tave išnarstė po kaulelį. Ko mes dar apie tave nežinome, ko nepaklausėme?
– Ką reikia, žurnalistams pasakiau, o ko nepasakiau, turbūt, niekada ir nepasakysiu. Neįsivaizduoju, ko apie mane nežinote, neregistruoju, ko manęs klausiate, o ko ne. Ko paklausiate, į tai galiu atsakyti arba ne.
– Ar suspėji viską perskaityti, ką mes apie tave rašome?
– Gal paskaitau tuos interviu, kuriuos pats esu davęs. O kažko, ką apie mane rašo, neseku. Kažkaip nėra intereso ta prasme, jog mano ego tiek nereikalauja savimeilės, kad perskaityčiau kiekvieną žodį, kas apie mane ką pasakė ar ką parašė.
– Ar sporto žurnalistus, kaip ir fanus, gydytojus, kineziterapeutus laikai savo komandos nariais?
– Gal ne tiek savo asmeniškai, bet vieni ar kiti žurnalistų tekstai tikrai daro įtaką požiūriui į sportą ir sportininkus. Tikrai gerbiu gerus sporto žurnalistus, jiems dėkoju už lengvosios atletikos viešinimą. Labai gerai, kad sporto žurnalistai truputį aktyviau pradėjo rodyti ir rašyti apie lengvąja atletiką iš visų pusių, nes anksčiau publikavimas ar parašymas buvo sausas.
Dabar mes esame daugiau matomi žiniasklaidoje. Tai – tikrai gerai. Keičiasi būtent lengvosios atletikos apibūdinimas, sportininkai ne tik bėga, šoka ar meta, bet pateikiama ir sporto šakos istorijos chronologija.
Manau, kad ir žurnalistų glaudus tarpusavio bendravimas leidžia truputį pakilti į kitą lygį, todėl dabar ir tos viešumos daugiau.
– Ar žinai, kad tavo treneris Vaclovas Kidykas rašo eilėraščius, gal ir tau kokį ketureilį paskyrė?
– Aš nežinau, ar jis vis dar rašo, žinau, kad anksčiau tai taip. O kodėl man tą ketureilį turėtų paskirti, prie ko čia aš? Nieko apie tai nesu girdėjęs.
– Artėja Kalėdos. Kai buvai mažas, kokių dovanų labiausi laukdavai, padėtų po eglute, ir ką šiemet padėsi savo vaikams Viktorijai ir Andriui?
– Aš dovanų po eglute nededu, tai daro Kalėdų Senelis (šypsosi ... ). Mes kažkaip pakankamai papratai gyvename. Kai buvau vaikas, gal buvo ir tų finansinių sunkumų, todėl bet kokia dovana mane pralinksmindavo. Nebuvau iš tų vaikų, kuris visada tikėdavosi, kad, va, dabar tai gausiu. Gaudavau, ir būdavau laimingas.
Niekada nesureikšminu tų daiktų, man svarbu, kad šeima būtų darni, nebūtų rūpesčių. Jeigu per Šv. Kalėdas su šeima esi kartu, gali puikiai praleisti laiką, šeimoje yra santarvė, nėra pykčio, man tai yra pati geriausia Kalėdų dovana.
Kai būdavau vaikas, gal to ir neįvertindavau. Žaislas greit sugenda, sulūžta. Kai Kalėdų Senelis vaikams atneša žaislų, jiems, žinoma, yra didžiulis džiaugsmas, labai aktualu. Bet jeigu iš maniškių vaikų paklaustum, ko jie labiausiai norėtų, ar naujausio žaislo, ar kad per šventes kartu būtų tėtis su mama, tikrai atsakytų, kad per šventes būtume visi kartu.
– Praėjusiais metais „LTeam apdovanojimuose 2017“ tapai „Metų sportininku“, ar tokią sėkmę norėtum pakartoti ir šiemet?
– Žinoma, būtų smagu, bet yra puikių vyrų, kurie gerai irklavo. Esu nominuotas, bet kol kas pagal balsų skaičių nepirmauju. Manau, kad turi nugalėti atlikti darbai, o ne tai, kaip tu esi populiarus, ar koks gražus ar negražus. Kaip kokius atlikai šiemetinius darbus, iškovojai medalių, laimėjai varžybų, pasiekei rezultatus, tai turi apspręsti.
Irkluotojai medalius skynė per pasaulio čempionatus, o aš laimėjau tik Europos čempionatą. Yra specialistai, kurie sprendžia, jie turi aiškius kriterijus ir jais vadovaujasi. Kaip bus, taip bus, norai – norais, o realybė – realybe.
