Dalyvavęs trejose paralimpinėse žaidynėse ir Atėnuose iškovojęs bronzos medalį, L.Balsys ligi šiol dalyvauja maratono varžybose ir moko bei treniruoja vaikus ir jaunimą su regėjimo negalia. Jis įsitikinęs, kad jeigu žmogus su negalia ryžtasi išeiti iš namų ir sportuoti, jis ras išeitį bet kurioje gyvenimo situacijoje.
– Mokyklose vis mažiau vaikų aktyviai dalyvauja fizinio ugdymo pamokose. Kaip tu kalbi su vaikais per pamokas ir įkvėpi juos būti aktyviais?
– Aš sakau vaikams: mes per pamokas nesiekiame jokių aukštų rezultatų ar normatyvų. Mūsų tikslas yra tiesiog judėti, žaisti, patirti emocijų, aišku, tuo pačiu ir išbandyti įvairias sporto šakas. Bet niekada nebūna jokių lyginimų – tu esi geresnis ar blogesnis. Ir su pradinukais tenka dirbti – duodu jiems pačias paprasčiausias užduotis, kad vaikas patirtų džiaugsmą ir matytų, jog jam pasiseks. Jeigu pats „nenusiritu“ iki jų lygio ir nedarau pratimų kartu, o liepiu jiems patiems mankštintis, tada vaikai greitai susikausto, atsiranda baimė, kad jiems nepavyks, prasideda replikos ir taip palaipsniui išauga vaikų baimė sportuoti.
Kai jau susipažįstu su vaikais, tada matau, kad iš vienų galiu pareikalauti daugiau, o iš kitų nereikia reikalauti, užtenka susitarti, kad jie atliktų minimalias užduotis.
Per karantiną, nuotolinį mokymą, tiesiog duodavau vaikams užduotis per dieną nueiti tam tikrą kiekį žingsnių ir atsiųsti man įrodymą. Penktokams – 3–4 tūkst. žingsnių, vyresniems – 7–8 tūkstančius.
Svarbu su vaikais ir paaugliais pačiam betarpiškai dalyvauti ir kartu mankštintis. Mokytojas turi būti autoritetas. Kai duodu naujas užduotis, 90 proc. atvejų iš vaikų išgirstu „mokytojau, o jūs pats galite tai padaryti?“. Ir jeigu mokytojas pats negali, o iš kito reikalauja, tai vaikai juo nebetiki. Taip pat nebetiki, jeigu mato mokytoją, kuris tik sėdi ant suoliuko ir švilpauja duodamas nurodymus vaikams.
Kai daug kartų per pamoką skatinu vaikus džiaugtis savo mažais pasiekimais, neužilgo jie patys pradeda savimi didžiuotis, matuotis progresą: pernai padariau tik tiek, o šiemet jau – va tiek.
– Kuo skiriasi tavo kaip trenerio darbas su vaikais ir jaunimu?
– Trenerio darbas paprastesnis ta prasme, kad treniruojami vaikai ir jaunuoliai jau yra šiek tiek motyvuoti, turi tikslą. Mano pareiga – padėti jiems nusistatyti realų tikslą. Nes aplinkui daugybė atvejų, kai jauni žmonės siekia nerealių tikslų ir paskui stipriai nusivilia, o nusivylimas apima ne tik sportą, bet visas gyvenimo sritis. Todėl aš padedu jiems nusistatyti didįjį tikslą ir išskaidyti jį į palaipsnius žingsnius, po truputį didinant krūvį ir tikslus.
Vaikai, kurie ateina į treniruotes, nori išvykti, konkuruoti, varžytis, tokiu būdu jie gauna emocijų, kas sporte labai svarbu. Reikia vaikui nuosekliai išaiškinti, ką ir kodėl mes darome. Nes jeigu tik liepsi daryti pratimus nepasakydamas, kodėl tai svarbu, ką tai duos, tai vaikas nemokės pats vertinti, pasidarys kaip mašina.
Todėl su vaikais kalbu išsamiai. Nesakau tik „kilnok kojas“, bet ir kodėl – nuo to stiprės pilvo presas, atitinkamai keisis ir tavo eisena, stovėsena. Arba vaikas daro pagreitėjimus – svarbu paaiškinti, kad dėl to būsi greitesnis, galėsi aplenkti daugiau varžovų, tada dirba visai kiti raumenys, skaidulos ir kt.
– Pats daug metų buvai profesionalus maratonų bėgikas, dabar juos bėgi savo malonumui. Bėgimuose susirenka masės žmonių. Kas, tavo akimis, juos motyvuoja?
– Per pastaruosius 10 metų bendrai padaugėjo sportuojančių žmonių, kurie ne tik bėgioja, bet ir važiuoja dviračiais, vaikšto parkuose, pasitelkia šiaurietiškas lazdas, kurios įjungia daug raumenų grupių.
Manau, vis daugiau žmonių pradeda suprasti sporto poveikį organizmui. Anksčiau, tarybiniais metais, sporte vyravo didelis muštras, kai ką per sportą ir „sulaužydavo“, nuvarydavo. Dabar jau pedagogai ir treneriai taiko kitą treniruočių metodiką, tad žmonės pamatė, kad pasportavę jie žymiai geriau jaučiasi, mažiau lankosi poliklinikose, vartoja mažiau vaistų.
Kitas aspektas – žmonės pradeda dalyvauti masiniuose renginiuose, ten sutinka bendraminčių, pradeda vienas kitą skatinti, palaikyti. Kuriamos programėlės, kur sportuojantieji vieni kitus stebi ir motyvuoja.
Bet svarbiausia, kad žmonės pamatė, jog sportas nėra organizmo nualinimas. Tikslingas, normalus, 30-40 min. per dieną judėjimas duoda daug energijos visai dienai. Senas mąstymas, kad pasportavęs visą dieną būsi pavargęs, jau išsitrina.
– Ką tau pačiam duoda sportas?
– O, labai daug! Anksčiau buvau aukšto sportinio meistriškumo maratonų bėgikas, o dabar aš išvis mėgaujuosi sportu, nes iš manęs niekas nieko nereikalauja ir aš daug sportuoju savo malonumui. Sportui iš anksto numatau laiko savo dienotvarkėje, nes pasportavęs aš žymiai geriau jaučiuosi, geriau miegu, galiu geriau ruoštis pamokoms, ir prieš moksleivius negėda – būnu fiziškai puikiai pasiruošęs. Pabūnu ir nematančių vaikų vedliu, galiu lengvai prabėgti kartu su jais.
Sportas išmoko disciplinos, pasportavęs jaučiuosi tvirtesnis, labiau pasitikintis savimi. Sportuojant yra taip pat lengviau reguliuoti mitybą, prisižiūrėti. Be reakcijos į skiepą, nepamenu, kada esu turėjęs nusiskundimų sveikata.
– Statistika nedžiugina: iš visų žmonių su negalia, kurių yra apie 240 tūkst., Lietuvoje sportuoja tik maždaug 1 procentas. Kaip paskatinti daugiau žmonių aktyviai judėti?
– Žinią apie tai, kad egzistuoja neįgaliųjų sportas ir sveikatinimas, reiktų pradėti skleisti jau gimdymo namuose, kur gimsta vaikų su negalia; taipogi ligoninėse ir reabilitacijos centruose, kur patenka žmonės po traumų.
Man atrodo, kad iš tikrųjų sportuoja daugiau negu 1 proc. žmonių su negalia. Neįgaliųjų sporto organizacijos bando įtraukti daugiau žmonių, bet gal labiau reklamuojamas aukštas sportinis meistriškumas, o verta daugiau dėmesio skirti sveikatinimui.
Koją pakiša duomenų apsauga – neįgaliųjų sporto organizacijos neturi duomenų apie tikslinius žmones. Problema ir infrastruktūra: silpnas neįgaliųjų sporto klubų finansavimas, jų išlaikymas, bazių trūkumas ir pritaikymas neįgaliesiems.
– Daug kas ir tingi sportuoti. Kaip juos paskatinti bent pabandyti?
– Tas, kuris tingi, turbūt tingi daugelyje sričių, ne tik sportuoti. Jeigu jam nereikėtų išlaikyti šeimos ar pačiam pavalgyti, tai ir dirbti tingėtų.
O kaip sudominti tingintį žmogų? Savo pavyzdžiu parodyti, kiek sportas duoda naudos. Jeigu iki šiol tingėjai – pabandyk sportuoti ir pamatysi, kad ir kitose srityse pradėsi nebetingėti. Jeigu du kartus per savaitę pasportuosi, žiūrėk, gal užsimanysi ir savaitgalį ne namie sėdėti, o išvažiuoti pažvejoti – išeiti į gamtą jau yra pliusas!
Kai žmogus pajus, kad judėdamas jis žymiai geriau jaučiasi, negu sėdėdamas namie prie televizoriaus, tai pamatys, kad jam ir kelnės jau pradeda smukti...
Svarbu išbandyti nebūtinai tai, kas masiškai populiaru – bėgimą ar dviračius, o pajausti ir pasirinkti – gal tau labiau patinka plaukti ar vaikščioti su šiaurietiškomis lazdomis, ar su draugu kamuolį pamušinėti. O su tingėjimo fanatikais nieko nepadarysi.
– Bėgai maratoną 3-jose paralimpinėse žaidynėse – Sidnėjaus, Atėnų ir Pekino, iškovojai medalių. Kas tau padarė didžiausią įspūdį paralimpinėse žaidynėse?
– Man atėmė žadą tas žmonių gebėjimas prisitaikyti! Ne tik sporte, bet apskritai gyvenime. Lietuvoje nebuvau matęs tiek daug savarankiškų žmonių: neturi rankų – tai valgo su koja; kitas sportininkas, judantis vežimėlyje, su barzda spaudžia mygtuką ir pats apsitarnauja valgykloje. Ten pirmą kartą pamačiau įvairiausių negalių turinčių žmonių, kurie prisitaiko ir atsiskleidžia per sportą.
Antra, įspūdingi rezultatai! Žmogus su viena koja į aukštį peršoko apie 2 metrus, kai Lietuvoje sveikas žmogus vos 2,3 metro peršoka. Arba plaukikas be rankų ir be kojų juda kaip žuvelė baseine – man atrodo stebuklas, kaip išvis išsilaikyti vandenyje ir neuždusti 50 metrų baseine. Negalia skatina prisitaikyti ir netrukdo siekti aukšto sportinio rezultato.
– Ar susiduri su diskusijomis, kas yra sunkiau: nevaldyti kojų ar neturėti regėjimo?
– Po to, kai prasidėjo jungtiniai sportininkų su regėjimo ir judėjimo negalia renginiai, pasikalbame apie tai. Vežimėlyje sėdintis sportininkas klausia – kaip tu gyveni nematydamas, aš tai negalėčiau... O man atvirkščiai atrodo, kad aš, sėdėdamas vežimėlyje, būčiau sukaustytas.
Kiekvienas žmogus, susigyvenęs su savo negalia, ypatingai sportuojantis asmuo, išsisuks iš bet kurios situacijos.
Jeigu neregys eis su lazdele ir pasiklys, ar lazdelė iškris, ar žiemą į pusnį įbris, jis tikrai nedrebės iš baimės ir ras išeitį. Taip pat ir sėdintis vežimėlyje ar žmogus be rankos.
Jeigu jie jau ryžosi išeiti iš namų sportuoti, vadinasi, jie savyje jau turi planą, kaip išeis iš bet kokių situacijų – įvažiuos į stadioną, paprašys praeivių pagalbos patekti į autobusą ir kt. O tas, kuris bijo išeiti ir judėti, ir liks gyventi namuose.
Šis straipsnis yra straipsnių ciklo „Neįgaliųjų sportininkų valia, tikslo siekimas ir psichologinis tvirtumas – įkvėpimas mums visiems!“ dalis. Straipsnių ciklas bendrai finansuojamas Sporto rėmimo fondo lėšomis, kurį administruoja Švietimo mainų paramos fondas.
