Pirmąją maratono (42 km 195 m) distanciją Tomas nubėgo būdamas 17 metų. Iki tol jis rinkdavosi trumpesnes distancijas, o įveikti visą atstumą prieš 20 metų jį paskatino smalsumas išbandyti savo jėgas gerokai ilgesniame nei jam buvo įprasta nuotolyje. Per tiek metų Tomas sukaupė nemažą patirtį dalyvaudamas įvairiuose bėgimuose plentu, tarp jų ir tarptautiniuose maratonuose. Pavyzdžiui, Stokholmo maratoną, kuriame dalyvavo šiais metais, bėgikas vertina kaip vieną rimčiausių ir geriausiai organizuotų mūsų regione. Tomą itin žavi mintis, kad norinčių įveikti Stokholmo maratoną būna daug daugiau nei organizatoriai gali priimti, todėl dalyvių skaičių jiems tenka riboti iki ~22 000. Lietuvoje maratono bėgimo dieną dauguma dalyvių kol kas žymiai dažniau renkasi tų pačių varžybų metu organizuojamus trumpesnių (pusės maratono, 10 km ir pan.) distancijų bėgimus.
Paklausėme Tomo apie jo patirtį ruošiantis maratonams, įsimintinus įvykius bei jausmą nugalėjus.
– Kaip pernai ruošėtės „Danske Bank Vilniaus maratonui“?
– Distancijas nuo 6 iki 40 km treniruočių metrų bėgu nuolatos, todėl pernykščiam maratonui intensyviau pradėjau ruoštis likus apie trim mėnesiams iki renginio dienos. Mano treniruočių grafikas atrodė maždaug taip – kartą per savaitę nubėgdavau 35–40 km distanciją, o trumpesnius atstumus (nuo 10 iki 25 km) įveikdavau kiekvieną dieną, retsykiais – ir du kartus per dieną. Artėjant varžyboms pagrindinių dviejų–trijų savaitinių treniruočių bėgimo greitis tampa vis labiau panašus į maratono metu išvystomą greitį.
Būtent tokio pasiruošimo maratonui Tomas nerekomenduoja, nes jis individualus kiekvienam žmogui – jis turėtų priklausyti nuo galimo pasirengimui skirti laiko, nuo motyvacijos treniruotėms, sportavimo patirties („sportinio stažo“), taip pat sportininko amžiaus, sveikatos būklės, draugų palaikymo, ir t.t.
– Tomai, ar pernai tikėjotės laimėti „Danske Bank Vilniaus maratoną“?
– Ne vien geras fizinis pasiruošimas lemia sėkmę bėgant ir tikėjimą, kad pavyks laimėti. Daug kas priklauso ir nuo kitų bėgikų pasiruošimo lygio. Tokie tarptautiniai maratonai nėra eilinės varžybos su metai iš metų dalyvaujančiais tais pačiais sportininkais, kurių pasirengimą ir bėgimo taktiką galima numanyti dar prieš startą. Niekada negali žinoti, kas šiais metais bus tavo konkurentai. Ar stiprūs konkurentai varžysis maratone priklauso nuo to, koks yra prizinis fondas, ar tuo pat metu vyksta kitos varžybos. Daug kas priklauso ir nuo oro sąlygų, ir savijautos maratono dieną. Tiesą pasakius, maratono dieną jaučiau, kad nebuvau fiziškai pasiruošęs taip gerai, kaip norėčiau, bet susidėjus visiems veiksniams į vieną – pavyko laimėti.
Praėjusių metų „Danske Bank Vilniaus maratone“ suvokimas, kad laimėjo, Tomą apėmė anksčiau nei jis pasiekė finišą – dar bėgdamas jis įvertino, kad varžovai – pakankamai atsilikę. O pabaigus distanciją, anot pašnekovo, pirmiausia norėjosi kur nors prigulti nei džiaugtis.
– Pasiruošimas maratonui yra sunkus tiek fiziškai, tiek ir psichologiškai. Ar sulaukėte šeimos ir draugų palaikymo?
– Kadangi bėgioju nuolatos, nei šeima, nei draugai nejaučia didelio skirtumo, kai pradedu ruoštis naujam maratonui. Nusiskundimų ir priekaištų, kad „tik laiką švaistau bėgiodamas“ tikrai nesulaukiu. Varžybų metu man smagu žinoti, kad šeimynykščiai ir draugai yra kur nors būryje tarp kitų, bėgikus atėjusių palaikyti, žmonių. Tai man suteikia daugiau jėgų ir pasitikėjimo siekti pergalės.
– Kas jus skatina bėgti?
– Manau, susiformavę įpročiai – bėgti aš mėgstu ir tai darau jau daugelį metų, turbūt kitaip ir nebūdavo... Bėgti ilgas distancijas man patinka ir todėl, kad tai verčia palaikyti gerą fizinę formą. Be abejo, svarbus ir sportinis azartas, asmeninių rezultatų gerinimas. Tikiu, kad svarbiausias maratono laimėjimas manęs dar laukia ateityje.
– Įvardinkite geriausią su bėgimu susijusį patarimą.
– Patarimų esu girdėjęs daug ir įvairių, tačiau tikrai neverta jų visų klausyti. Jei tai profesionalus treneris, žinantis tavo pasirengimą – kodėl gi ne? Daugiausia žinių semiuosi iš mokslinės literatūros. Įvairios medžiagos kartais ieškau ir internete. Tiesa, tokią informaciją reikia labai atidžiai atsirinkti – diskusijos forumuose nėra pats geriausias šaltinis. Neturiu maratonų bėgiko idealo, tačiau man labai įdomu pasiskaityti, kaip ilgoms distancijoms ruošiasi profesionalūs sportininkai: kokius metodus, treniruočių krūvius renkasi. Tokia medžiaga būna pateikta įdomiai, dažnai kaip interviu. Pasitaiko, kad patarimai būna labai prieštaringi, todėl, kaip ir minėjau, nereikia tikėti viskuo aklai ir įvertinti savo galimybes. Ruošiantis nepakenktų pasikonsultuoti su profesionaliu bėgikų treneriu – jis matys jus gyvai, įvertins galimybes ir pasirengimą. Gaila, bet tokių trenerių Lietuvoje labai trūksta.
– Koks įsimintinas įvykis jums yra nutikęs bėgant maratonus?
– Tenka pamatyti, kaip bėgikus užpuola šunys. Na, o man galbūt vienas įdomesnių įvykių nutiko maratone Vilniuje – nepavyko nubėgti visos distancijos, nes netyčia pasukau kitu keliu nei buvo nurodyta maratono trasoje, finišą pasiekiau gerokai anksčiau už kitus, bet... rezultato man neužskaitė. Tuo metu buvo remontuojamas senamiestis, trasos žymėjimas buvo neaiškus, teisėjai irgi gerai neatliko savo pareigų, todėl paprasčiausiai pasirinkau ne tą kryptį. Tai buvo vienas pirmųjų Vilniaus maratonų pačiame mieste. Tikiuosi, šiandieniniuose maratonuose tokių organizacinių nesklandumų nebekils.
– Kokį vaidmenį bėgant atlieka minia sirgalių, audringai palaikančių maratono dalyvius?
– Kai bėgti sekasi gerai, žmonių palaikymas suteikia jėgų, tada jaučiuosi pakylėtas, ypač, jei bėgu pirmas. Smagu, kad sirgalių būrys kasmet vis auga – vadinasi, žmonėms ne tik vis įdomiau dalyvauti bėgimo varžybose, bet ir stebėti jų eigą. Kai bėgti sekasi sunkiai, nesiseka, garsūs šūksniai šalia trasos netgi erzina. Jauti, kad tave palaiko, kad iš tavęs kažko tikisi, o tu negali pateisinti lūkesčių.
– Tomai, kaip įvertintumėte „Danske Bank Vilniaus maratono“ lygį tarptautinių maratonų kontekste?
– Džiugu, kad dalyvių skaičius kasmet auga, jis organizuojamas vis profesionaliau. Mes, lietuviai, turime visas galimybes prilygti kitiems tarptautiniams maratonams. Bet pirmiausia turi pasikeisti žmonių požiūris – jie turi atrasti savyje norą bėgti ir prisidėti prie renginio. Pavyzdžiui, Stokholmo maratone ar kituose Švedijoje vykstančiuose maratonuose lėšos, surinktos iš dalyvių registracijos varžyboms mokesčių, skiriamos jauniesiems sportininkams, tarp jų ir bėgikams, tobulėti, taip pat sporto organizacijoms, prisidedančioms prie jaunimo užimtumo bei sveikos gyvensenos įgūdžių formavimo. Prie maratono organizavimo daug žmonių prisideda savanoriškai, nes tai jiems – ne eilinė diena, o miesto šventė. Jei bėga vienas šeimos narys, būna, kad vienaip ar kitaip prisijungia ir kiti šeimynykščiai. Nuostabu, kai žmonės bėga ne tik dėl sportinio intereso, bet ir prisidėdami prie visuomenės gerovės.
– Ar ketinate ir šiais metais dalyvauti „Danske Bank Vilniaus maratone“?
– Taip, šiais metais planuoju ir vėl išbandyti savo jėgas „Danske Bank Vilniaus maratone“. Per dešimtmetį esu praleidęs gal tik porą maratonų Vilniuje.
– Ko palinkėtumėte bėgikams, kurie šiais metais ruošiasi pilną maratono distanciją įveikti pirmą kartą?
– Linkiu atkaklumo ir kantrybės treniruojantis, tinkamai paskirstyti jėgas ir nepersistengti pačios varžybų distancijos pradžioje, atsižvelgti į oro sąlygas, pasiruošimą bei savijautą maratono dieną. Svarbu prieš startą realiai įvertinti savo pasirengimą ir tinkamai paskirstyti jėgas visai maratono distancijai. Tam padėti turėtų visų pirma pagrindinių treniruočių metu gauta informacija (pvz.: savijauta bėgant numatomu maratono bėgimo greičiu, organizmo atsistatymas po sunkesnių ar ilgesnių treniruočių). Kaupiant patirtį ir žinias, patarčiau patiems išbandyti naujas treniravimosi, maitinimosi ir kitokias rezultatui įtaką galinčias turėti strategijas.
