Geriausi metai karjeroje
„2015-ieji – geriausi mano karjeros metai, kažkas neįtikėtino, kaip ir sakiau, turbūt esu metų staigmena“, – taip savo pasiekimus šiemet įvertino ėjikė.
Iš tiesų, sportininkei 2015 metai buvo tikrai įspūdingi. B.Virbalytė-Dimšienė pirmoji iš lietuvių lengvaatlečių įvykdė olimpinį normatyvą, tai padarydamas dar vasario mėnesį. Tai leido geriau jaustis ir pasitikėti savimi toliau.
Balandį Europos sportinio ėjimo taurės varžybose pagerinta asmeninis rekordas (1:30.37 val.) 20 km distancijoje.
Nors dalį vasaros sezono sujaukė liga, tačiau rugpjūtį planetos pirmenybėse B.Virbalytė-Dimšienė dar kartą pranoko pati save. Dar kartą pagerintas asmeninis laikas (1:30.20 val.) ir užimta septintoji vieta.
Šiemet sportininkė dar pagerino ir 8 metų Lietuvos rekordą 10 km distancijoje.
„Niekas iš manęs tokių rezultatų nesitikėjo ir aš nesitikėjau, gal tik mano treneris kelerius pastaruosius metus sakė, kad aš galiu. Trūko pasitikėjimo, mano karjeroje buvo daug nesėkmių, bet šie metai viską atpirko su kaupu. Ta 7-oji vieta pasaulio čempionate man prilygsta kone medaliui“, – atsiėmusi geriausios lengvaatletės titulą 15min sakė B.Virbalytė-Dimšienė.
Ir sportininkė, ir žurnalistė
Lietuvos sporto žurnalistai, kurių didžiąją dalį sudaro vyrai, jau seniai priprato, kad B.Virbalytė-Dimšienė tame pačiame renginyje gali dalyvauti ir kaip sportininkė, ir kaip žurnalistė.
Vasarą bus jau 10 metų, kai Brigita dirba LRT televizijos sporto žiniose. Per tą laiką, kaip sakė sportininkė, buvo noro mesti darbą, nes sportas jos gyvenime visada eina pirmiau.
Man pačiai būna sunku kalbinti sportininkus po nenusisekusių varžybų, nes aš suvokiu, kokia sumaištis darosi jų viduje. Jiems tikrai skaudu...
„Kolegoms galiu tik padėkoti, kad jie man niekada nepriekaištauja, visada išleidžia po 3–4 mėnesius į stovyklas.
Pažįstu tikrai nedaug sportininkų, kurie turėtų darbą. Kai sportininkams ir iš kitų šalių papasakoju, jie į mane pasižiūri taip... ar tu čia meluoji, ar juokauji.
Juolab kad mano sporto šaka tokia, kad per mėnesį reikia prasukti keturis, penkis šimtus kilometrų, tad treniruotės užtrunka“, – apie darbo ir profesionalaus sporto derinimą pasakojo B.Virbalytė-Dimšienė.
Ėjikė teigė, kad minčių mesti darbą jai buvo kilę tik prieš Londono olimpines žaidynes, tačiau jas ji metė į šoną. Prieš 2016 metų startą Rio apie tai B.Virbalytė-Dimšienė jau nebegalvoja.
„Man numeris vienas gyvenime yra sportas, dienos pirmasis darbas – treniruotė. Jei treniruotė kertasi su tam tikru reportažu, aš 99 proc. einu į treniruotę.
Aš esu žmogus, kuriam reikia save atiduoti keliems darbams. Olimpiniai metai turbūt niekuo šiaip nesikeis nuo 2015-ųjų, nes vis tiek pasirengimas iš esmės nesiskiria. Kardinalių pokyčių savo gyvenime tikrai nedarysiu“, – teigė 2015 metų lengvaatletė.
Psichologinis spaudimas – sportininkų peilis
Nors B.Virbalytė-Dimšienė džiaugiasi nuostabiais asmeniniais 2015 metų pasiekimais, tačiau Lietuvos lengvajai atletikai metai tikrai nebuvo sėkmingi.
Pasaulio čempionate net keli sportininkai gerokai atsiliko nuo savo galimybių, o geriausią vietą užėmė būtent ėjikė – septintąją.
Sportininkės paklausėme, kaip sunku yra tvarkytis su visuomenės ir žiniasklaidos spaudimu prieš svarbiausius startus ir kaip reikia kalbėti po to, kai neįvykdai savo uždavinių ir nepateisini lūkesčių.
„Žmonės visada klausia, kas tave tenkintų, apie kokią vietą svajoji. Tada atsiranda tas spaudimas, nes tu turi asmeninius tikslus, juos galbūt viduje slepi, per daug nenori atskleisti. Kai visuomenė, artimieji, žiniasklaida tavęs klausinėja, tu supranti, kad įsipareigoji įvykdyti, ką pasakei.
Man pačiai būna sunku kalbinti sportininkus po nenusisekusių varžybų, nes aš suvokiu, kokia sumaištis darosi jų viduje. Jiems tikrai skaudu... Pats savimi nusivili, nebetiki. Mano karjeroje irgi yra buvę, kai trūko tikėjimo. Nežinau, kaip padaryti, kad prieš olimpines žaidynes tas spaudimas sumažėtų“, – sakė B.Virbalytė-Dimšienė.
Anot Londono olimpinių žaidynių dalyvės, spaudimas prieš olimpines žaidynes išauga net kelis kartus. Jeigu jį pavyktų sumažinti iki „normalaus“ lygio, kaip prieš pasaulio ar Europos čempionatus, atletams jau būtų daug lengviau. Vis dėlto sportininkus dažniausiai visiškai supranta tik artimieji.
„Atsimenu, kai prieš Londono olimpiadą manęs žmonės turbūt 50 kartų per dieną paklausdavo, „kaip tu? gal tu čia to nekelk, gal to nedaryk“. Reikia priimti sportininką, jo pasiekimus, kaip natūralų dalyką, bet aš suprantu, kaip tai sunku.
Tik mūsų artimieji tai tikrai supranta, o žiniasklaida, visuomenė, gal tie žmonės, kurie mažiau supranta apie sportą, uždeda tokį akmenį ant pečių, kuris kartais būna per sunkus“, – teigė B.Virbalytė-Dimšienė.
Dopingo vėžys – skaudus klausimas
2015-aisiais lengvąją atletiką sukrėtė turbūt didžiausias skandalas istorijoje, kai po WADA tyrimo iš visų tarptautinių varžybų dėl plataus masto dopingo vartojimo buvo pašalinti Rusijos lengvaatlečiai.
Per dvejus trejus metus jis parengia aukščiausio lygio sportininką, o tu turi 15 metų treniruotis ir dirbti, kad patektum į pasaulio čempionato aštuntuką.
Jau rugpjūtį patys rusai uždraudė savo sportinio ėjimo atstovams varžytis pasaulio čempionate, tačiau vėliau skandalas išsiplėtė. B.Virbalytė-Dimšienė teigė, kad nesąžiningas varžovų elgesys sportininkams yra skaudus dalykas, o rusus sportinio ėjimo bendruomenė įtarinėjo ne vienus metus.
„Aš suprantu, kad Rusijos dopingo skandalas yra tik ledkalnio viršūnė. Tu gali įtarti – tas pats buvo ir su Rusija, mes daugelį metų žinojome, girdėjome gandus, kad jie „išsukami“, jų testai nėra atskleidžiami.
Man kaip sportininkei tai yra skaudu. Suvoki, kad net ir labai patobulėjęs, negali jų aplenkti. Jos irgi turi talentą, irgi dirba, bet turi dar vieną faktorių, kuris iškreipia sportą“, – teigė atletė.
Nors sportinis ėjimas nėra labai populiarus sportas, jame neįmanoma uždirbti tokių pinigų kaip maratone, tačiau dopingas šioje lengvosios atletikos rungtyje taip pat didelė problema.
Ypač ji aktuali Rusijoje, kurios sportinio ėjimo atstovai ilgus metus buvo tarp elitinių pasaulio atletų. B.Virbalytė-Dimšienė teigia, kad jie tai dažnai pasiekė nesąžiningais būdais.
„Buvo vienas treneris ir gal dvi dešimtys pagautų sportininkų, būtent jo auklėtinių. Jam jau buvo uždrausta rodytis varžybose, bet jis nepaisė draudimų, tie patys sportininkai atvykdavo.
Per dvejus trejus metus jis parengia aukščiausio lygio sportininką, o tu turi 15 metų treniruotis ir dirbti, kad patektum į pasaulio čempionato aštuntuką. Čia tiesiog ateidavo jaunos 20-metės merginos ir po kelerių metų laimėdavo aukso medalius“, – piktinosi B.Virbalytė-Dimšienė.