Pokalbis su žmona apvertė visus M.Nyžnyko planus.
Jis pradėjo savo 8 tūkst. kilometrų kelionę, prasidėjusią per dulkėtus Kenijos kelius, kad pasiektų savo namus Ukrainoje ir galėtų atsiliepti į savo šalies kvietimą gintis nuo Rusijos pradėto karo.
Sezonui rengėsi Kenijos aukštikalnėse
26 metų ukrainietis stovyklavo Itene nuo sausio 27 dienos. Jis treniravosi Kenijos aukštikalnėse, kad kuo geriau pasirengtų naujam sezonui.
M.Nyžnykas, profesionalus bėgikas, dalyvavęs Tokijo olimpinėse žaidynėse pernai, planavo būti Kenijoje iki kovo vidurio, o balandį startuoti Hanoverio maratone Vokietijoje.
Jo gyvenimas Itene, per pustrečio kilometro aukščiau jūros lygio, atrodė ramus ir taikus.
Jis keldavosi kasdien su saule ir bėgo dešimtis kilometrų duobėtais takais per vietinius kaimus. Popiet laukdavo antroji treniruotė, kaip dalis visos sporto rutinos, kurią sudarydavo apie 200 per savaitę nubėgtų kilometrų.
Kai Rusijos kariuomenė pradėjo Ukrainos puolimą vasario 24 dieną, M.Nyžnykas nebegalėjo treniruotis – jis buvo pernelyg piktas, pernelyg susijaudinęs ir sukrėstas.
Jo treniruočių partneris, Estijos olimpietis Romas Fosti, bandė įtikinti ukrainietį tęsti treniruotes, tikėdamasis, kad tai padės sugrįžti į save. „Tačiau jis buvo toks palaužtas“, – sakė R.Fosti.
Kai karas prasidėjo, M.Nyžnykas gavo skambutį iš nacionalinės karo tarnybos su nurodymu grįžti į Ukrainą.
Šalies oro erdvė buvo uždaryta civilių skrydžiams, tad M.Nyžnykui užtruko savaitę, kad susidėliotų kelionės logistiką ir planus, kaip kirsti valstybių sienas. Jis paliko Iteną kovo 4 dieną.
„Tai – man pareiga, – sakė M.Nyžnykas, Ukrainos kariuomenės seržantas. – Esu labai motyvuotas ginti savo šalį.“
Lekia bemiegės dienos ir naktys
M.Nyžnykas savanoriškai prisidėjo prie kariuomenės 2016 metais. Jis atstovaudavo kariškių organizacijai ir per vietines bėgimo varžybas. Kariuomenė vienija 150 šalies elitinių sportininkų, iš jų 32 startavo Tokijo olimpinėse žaidynėse.
Taikos metu M.Nyžnykas nebuvo aktyvus kariškis. „Bet karo sąlygomis, mes turime ginti tėvynę kaip visi kiti kariai“, – sakė jis.
Tam, kad iš Kenijos pasiektų Ukrainą, M.Nyžnykas skrido iš Nairobio į Budapeštą, kur Vengrijos savanoriai padėjo jam kirsti sieną. Draugas pasitiko olimpietį Ukrainos ir Vengrijos pasienyje ir kartu jie traukiniu pasiekė Kyjivą, kur jam reikėjo užpildyti reikalingus dokumentus ir pasiimti automobilį, o taip pat pasimatyti su Olga.
„Aš nežinau, kada mes vėl pasimatysime, – sakė jis, kalbėdamas apie sugrįžimą į savo namus Kyjivo priemiestyje. – Tačiau aš nesu susinervinęs ir viską darau be panikos.“
Pokalbio metu jis buvo žmonių pilnoje, bet tylioje metro stotelės slėptuvėje, kur laukė komendanto valandų pabaigos 7 val. ryte.
Grįžęs į Ukrainą jis jau sukorė tolimą kelią, kai vežė dvi moteris ir dvejų metų berniuką, perkeldamas juos iš Kyjivo į saugesnį regioną. Įprastas šešių valandų kelias pavirto 26 valandų kelione, kartais per keliolika kilometrų besitęsusias mašinų spūstis. Jis buvo sustojęs kelis kartus, kad truputį nusnūstų.
„Esu labai pavargęs, – šią savaitę pripažino M.Nyžnykas. – Per pastarąsias keturias dienas miegojau po 3-4 valandas vidutiniškai.“
Dukrai skirs aktualų vardą
M.Nyžnykas pasimatė su jau 32 savaites kūdikio besilaukiančia Olga Lvive.
Olga taip pat yra profesionali bėgikė, dalyvavusi 2012 metų Londono olimpinėse žaidynėse 10 000 m bėgimo rungtyje. Ji pasirinko nepalikti Ukrainos, kad būtų arčiau šeimos. „Tai – mano tėvynė. Aš nenoriu jos palikti“, – sakė ji.
M.Nyžnykas pristatė Ukrainos kariuomenei antradienį ir rengėsi priešintis Rusijos karinėms jėgoms tiek laiko, kiek reikės.
„Jei reikės paimti ginklą, aš tai ir padarysiu, – sakė bėgikas. – Ukrainiečiai susidoros su viskuo. Mes neprarasime vilties ir kausimės iki pabaigos.“
Jis tikisi, kad karo siaubai nuslinks iki to laiko, kai jo žmona gimdys judviem pirmąjį vaiką. Tai turėtų įvykti balandžio viduryje.
„Aš norėčiau ją pavadinti Myroslava, – apie būsimą dukrą kalbėjo M.Nyžnykas. – Šis vardas reiškia taiką.“