Netoli šios margos grupelės treniruojasi sportininkas, visai nepanašus į kitus. Apsivilkęs paprastais medvilniniais marškiniais su užrašu „Lietuva“, mūvintis trumpus pilkus šortus, jis bando išlaikyti pusiausvyrą viena koja stovėdamas ant balansinės pagalvėlės – nestabilaus, nuolatos judančio daikto, kiek primenančio per pusę perpjautą kamuolį.
Šis sportininkas – Mindaugas Bilius ir, išgyvenęs 27 kaulų lūžius 58 vietose, jis ruošiasi kelionei į Rio de Žaneirą, kur svajoja atsistoti ant aukščiausio parolimpinės pakylos laiptelio.
Pastebėjęs mano žvilgsnį, vyras prabyla: „Matote mano blauzdas? Ar jos dar skiriasi viena nuo kitos?“ Išgirdęs nedrąsų „taip“, atsidūsta ir žiūrėdamas į savo kairę koją, kiek mažiau nei per pusę plonesnę už dešiniąją, sako, jog padarys viską, kad vieną dieną jos atrodytų vienodai. Šis sportininkas – Mindaugas Bilius ir, išgyvenęs 27 kaulų lūžius 58 vietose, jis ruošiasi kelionei į Rio de Žaneirą, kur svajoja atsistoti ant aukščiausio parolimpinės pakylos laiptelio.
Abi rungtys, kurias atlieka Mindaugas – rutulio stūmimas ir disko metimas – jam pažįstamos nuo dvyliktos klasės, kai pradėjo lankyti lengvąją atletiką. Ir, nors Mindaugui sportuoti sekėsi, apie profesionalaus sportininko karjerą jis negalvojo. Baigęs tris kursus Šiaulių universitete, kuriame studijavo kūno kultūros ir sporto pedagogiką, Mindaugas vasarą išvažiavo dirbti į Jungtines Amerikos Valstijas. Ten įkūrė savo verslą ir vietoje planuotų trijų mėnesių pasiliko aštuoneriems metams. Mintys apie grįžimą namo po truputį ištirpo kasdienėje rutinoje ir Mindaugas priprato prie savo naujo gyvenimo. Jis vertino atsiradusius draugus ir džiaugėsi, kad per atostogas gali išvykti su jais plaukioti kateriais arba slidinėti kalnuose tarp Nevados ir Kalifornijos. Tačiau pasiektas stabilumas tebuvo trapi iliuzija, subyrėjusi per vieną vakarą.
VISAS MULTIMEDIJOS PROJEKTAS APIE LIETUVOS PAROLIMPIEČIUS „GALIA NUGALĖTI“ – ČIA.
51 kg ir 10 proc. tikimybė išgyventi
„Žinau, kad važiavau žaisti boulingo su draugais. Prabundu, matau gelsvą palatą ir galvoju: „Velnias, boulinge to nėra.“ Žiūriu, šalia sėdi seselė. Tai ji man ir paaiškino, kas nutiko“, – pasakoja Mindaugas ir su šypsena prisimena, kad pabudęs iš dvi savaites trukusios komos vietoj 110 kg svėrė vos 51 kg, bet vis tiek sugebėdavo pajuokauti, kad pagaliau atsikratė antsvorio.
Pačios avarijos, dėl kurios jis pateko į ligoninę, Mindaugas neprisimena ir šiandien, o visą tą vakarą nutikusią istoriją atpasakoja iš policijos darbuotojų žodžių: „Buvo kažkaip taip: aš išvažiavau iš kiemo, o tada į mano mašinos galą įvažiavo kita mašina. Aš pradėjau verstis – tiesiai į kažkokį treilerį ar autobusą, kuris stovėjo šalia.“ Anot Mindaugo, smūgis buvo labai stiprus ir, įvertinę lietuvio būklę, likusiems gimtinėje tėvams gydytojai pranešė, kad jų sūnaus galimybė išgyventi tėra 10 proc.
Mane surinko iš gabaliukų. Buvo lūžę visi šonkauliai, raktikaulis, žastikaulis. Dešinėje smegenų pusėje išsiliejo kraujas.
„Mane surinko iš gabaliukų. Buvo lūžę visi šonkauliai, raktikaulis, žastikaulis. Dešinėje smegenų pusėje išsiliejo kraujas. Dėl to šiandien mano kairė pusė truputėlį pažeista – nejaučiu kojos ir dalies rankos“, – pasakoja švytintis ir iš pirmo žvilgsnio visiškai sveikai atrodantis trisdešimt ketverių metų Mindaugas.
Tai, kad jis išgyveno didelę traumą, galima įtarti tik pamačius jo skirtingas blauzdas ir įprotį nukelti svorį nuo pažeistos pusės – stovėdamas arba vaikščiodamas jis visą krūvį skiria dešinei kūno daliai. Tačiau, jo manymu, tai yra smulkmenos, nes buvo laikai, kai ir penki metrai atrodė labai ilga distancija, o savarankiškas ėjimas iki tualeto prilygo žygdarbiui. Bet žingsnis po žingsnio Mindaugas išėjo iš savo palatos – iš pradžių į koridorių, vėliau iki simpatiškos seselės, o po to jau galėjo savarankiškai vaikščioti ligoninės kieme.
Varžybos be varžovų, darbas be atlyginimo
Nepaisant to, kad iki avarijos Mindaugas buvo apsuptas įvairių žmonių, palatoje jis beveik visada gulėjo vienas. Iš gausybės pažįstamų jį lankydavo vienintelis draugas Tomas iš Čikagos, kuris gyveno už 2 tūkst. mylių ir 30 valandų kelio. Jis dirbo sunkvežimio vairuotoju ir stengėsi kuo daugiau krovinių vežti per Kaliforniją, kur gulėjo Mindaugas. Tačiau tai padaryti pavykdavo ne visada, todėl pagrindiniu Mindaugo išsigelbėjimu tapo jo kasdieniai pokalbiai su tėvais Lietuvoje. Ilgai trukę skambučiai ir trys mėnesiai ligoninėje, daugiausia praleisti vienatvėje, galiausiai lėmė tai, kad Mindaugas nusprendė, jog JAV jo niekas nebelaiko, ir grįžo namo.
Čia Mindaugas atnaujino savo studijas. Atlikdamas praktiką Šiaulių manieže, gavo pasiūlymą išbandyti save neįgaliųjų sporte. Jis sutiko ir po pusės metų laimėjo Lietuvos čempionatą, pagerinęs šalies rekordą.
Žmonių su negalia Lietuvoje daug, tačiau mūsų čempionatai atrodo silpnai. Yra keli sportininkai, bet kiti nuo jų labai atsilieka.
Mindaugas pripažįsta, kad didelę įtaką tokiam žaibiškam pasiekimui turėjo jo treniruotės jaunystėje, tačiau mano, kad lengvas pergales lemia ir kai kurios sisteminės Lietuvos parolimpinio sporto problemos: „Žmonių su negalia Lietuvoje daug, tačiau mūsų čempionatai atrodo silpnai. Yra keli sportininkai, bet kiti nuo jų labai atsilieka. Dėl to dabar aš jau kelerius metus nebedalyvauju tose varžybose.“
Tęsdamas mintį, Mindaugas priduria, kad lietuviai tarptautinio lygio rezultatų dažniausiai pasiekia savo pačių iniciatyva, padedami savanorių arba gavę paramą iš neoficialių struktūrų. Geriausias pavyzdys – jo paties bendravimas su buvusiu olimpiečiu ir nusipelniusiu Lietuvos treneriu Rimantu Plunge. Jis ruošia Mindaugą varžyboms nuo 2012 m., tačiau už šį darbą nėra gavęs nė cento, nes neturi trenerio licencijos.
Rimantas sako, kad padeda Mindaugui ne dėl pinigų: „Nors aš beveik visą gyvenimą praleidau profesionaliai sportuodamas, nuvažiavęs į Londono parolimpines žaidynes, buvau sukrėstas. Stadionas buvo sausakimšas – 80 tūkst. žiūrovų, nėra vietos obuoliui nukristi. Žmonės ėjo nuo ryto iki vakaro, žiūrėjo, kaip tie, įvardyti neįgaliaisiais, daro tokius dalykus, kurie galingiems neprieinami. Ir tas supratimas, kad žmogaus galybė – ne raumenys, ne kūnas, o kažkas kita, tapo vienu iš motyvų, kodėl man norisi padėti Mindaugui.“
Žmogaus galybė – ne raumenys, ne kūnas, o kažkas kita.
Mindaugas prieš Mindaugą ir paskutiniai pasiruošimo akcentai
Šiandien nuoširdi Rimanto pagalba tapo jam antruoju darbu – šią vasarą beveik kiekvieną rytą jis praleidžia su Mindaugu. Du vyrai susitinka „Ąžuolyno“ aikštelėje, esančioje už S.Dariaus ir S.Girėno stadiono Kaune, ir eina šlifuoti Mindaugo metimo technikos. Jų duetas kontrastingas ir pastebimas iš tolo – Mindaugas treniruojasi labai emocionaliai ir beveik visada palydi skriejantį įrankį galingu riksmu. Tuo metu Rimantas dažniausiai negarsiai išsako savo pastabas ir vos nusišypso, kai pastebi auklėtinio pažangą.
Pasibaigus rytinei treniruotei, į kurią treneris Rimantas ateina per savo pietų pertrauką, jis grįžta į darbą biure, o Mindaugas, truputį pailsėjęs, nuvažiuoja į sporto salę, kur vėl pradeda akistatą su savo kūnu. Jam skirta F37 neįgalumo klasė, reiškianti vienos pusės paralyžių, tačiau Mindaugas nemano, kad yra dalykų, kurių jis negali padaryti. Tik kaltai šypsosi sakydamas, kad dėl nuolatinio ruošimosi varžyboms jau kelerius metus jam neišeina paatostogauti su savo žmona. Tačiau pamąstęs Mindaugas priduria, kad dabartinį gyvenimą sunkiai įsivaizduoja be šios, nors ir varginančios, bet mylimos rutinos: „Aš galvoju, kad ta avarija turėjo būti, kad atsirasčiau čia, kur esu dabar. Kad sugrįžčiau į Lietuvą, ateičiau į neįgaliųjų sportą ir baigčiau mokslus. Man dabar įdomu gyventi, įdomu važinėti, įdomu sportuoti ir įdomu padėti kitiems. Ir aš galvoju – tai ir yra mano gyvenimo tikslas.“
Aš galvoju, kad ta avarija turėjo būti, kad atsirasčiau čia, kur esu dabar. Kad sugrįžčiau į Lietuvą, ateičiau į neįgaliųjų sportą ir baigčiau mokslus.
Nuoširdus darbas ir atsidavimas savo veiklai padeda Mindaugui suderinti iš pirmo žvilgsnio nelabai suderinamus dalykus. Net ir kurdamas neįgaliųjų sporto klubą „Šiaulietis“ bei studijuodamas magistrantūroje (2013 m. jis įgijo diplomatijos ir tarptautinių santykių specialybę Vytauto Didžiojo universitete, 2016 m. baigė turizmo ir sporto vadybą Lietuvos sporto universitete), šią vasarą jis pagerino Europos rutulio stūmimo rekordą, nustūmęs įrankį 16,07 m ir Europos čempionate laimėjo ne tik šią rungtį, bet ir disko metimą.
Šie pasiekimai ir gera sportinė forma per treniruotes lemia tai, kad už jo nugaros pažįstami pradeda šnabždėtis apie parolimpinio medalio galimybę. Tačiau Mindaugas stengiasi nekreipti dėmesio į didėjančią įtampą, sakydamas, kad, jei nepasiseks Rio, visada lieka Tokijas. Ir tik jo treneris Rimantas Plungė žino, kas iš tikrųjų darosi auklėtinio sieloje.
„Kiekvienam sunku. Ir jam. Jis pats sau toks varžovas, kurio neįmanoma įveikti, su kuriuo galima tik garbingai kovoti. Taip yra kiekviename individualiame sporte, nes čia svarbiausia – nugalėti save. Todėl Rio de Žaneire aš linkiu Mindaugui Biliui įveikti Mindaugą Bilių. Ir nieko nepalikti nepadaryta“, – ištaria Rimantas, žiūrėdamas kažkur tolyn ir šypsodamasis paslaptinga išminčiaus šypsena.
