Aukščiausios pasaulinės klasės bėgikai varžosi dviem kryptimis vienu metu. Jie bando įveikti vienas kitą, tačiau kartu vaikosi ir kito tikslo – stengiasi bėgti taip greitai, kaip niekas kitas iki tol.
Daug kas šį laikotarpį vadina auksinės kartos era, kai žmonės bėga itin greitai ir pagerina daug rekordų.
Vienas mažas pavyzdys: pastarosiose olimpinėse žaidynėse Tokijuje Rai Benjaminas nubėgo 400 m per barjerus per 46,17 sek. – iki tol niekas pasaulyje nebuvo bėgęs taip greitai šioje rungtyje. Tačiau R.Benjamino nesėkmei, kitame take bėgęs norvegas Karstenas Warholmas buvo dar 0,23 sek. greitesnis, pasiekęs rekordą, gyvuojantį ir dabar.
Rekordai pasiekiami, nes tobulėja treniruotės ir bėgimo technika, o turbūt dar labiau dėl vis modernesnių sportbačių gamybos.
Pasaulio lengvosios atletikos federacijos statistika byloja: praėjusiais metais pasiekta daugiausiai rekordų nuo 2008-ųjų.
Aišku, reikėtų priminti, jog 2020 metais dėl pandemijos varžybų beveik nebuvo, bet vis tiek tai yra įspūdingas laikotarpis – jei dar bent vienas pasaulio rekordas bus pagerintas 2022-aisiais, tai bus labiausiai rekordiniai neolimpiniai metai nuo 2003-iųjų.
Įdomu stebėti, kuriose rungtyse rekordai yra pasiekiami dažniausiai.
Kalbant apie asmenines bėgimo rungtis per šį pasaulio čempionatą, per 22 rungtis buvo pagerinta mažiau rekordų nei kai kuriais metais 1980-aisiais ar 1990-aisiais.
2021 metais nauji planetos rekordai buvo siejami su olimpinėmis žaidynėmis. Tai svarbiausios varžybos per ketverius (šiuo atveju dėl pandemijos – penkerius) metus, kai atletai siekia būti geriausios sportinės formos savo gyvenime.
Tačiau giliau pažvelgus į statistiką lenda trumpa ir aiški išvada, jog greitis didėja ne visose bėgimo rungtyse.
Visi pasaulio rekordai nuo pandemijos pradžios pasiekti nedidelėje rungčių grupėje, kuri apima bėgimus per barjerus ir ilgų nuotolių varžybas. Kitose rungtyse pasaulio rekordai gali laikytis dešimtmečiais. Ypač kalbant apie bėgimus (be barjerų) 400 m ir trumpesnėse sprinto distancijose.
Moterų sprinte nė vienas pasaulio rekordas nepasiektas nuo praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio. Florence Griffith Joyner, mirusi 1998 metais būdama 38-erių, vis dar yra 100 ir 200 m bėgimų 1988 metais rekordininkė.
O Rytų Vokietijai atstovavusi Marita Koch vis dar yra 400 m bėgimo rekordo autorė.
Verta pastebėti, kad įtarimai dėl dopingo supo F.Griffith Joyner, kai ji bėgo rekordiniais greičiais, nors įrodymų tuo metu nerasta. Akivaizdu, kad M.Koch, kaip ir dauguma kitų Rytų Vokietijos atlečių, dalyvavo valstybės diegtoje dopingo programoje.
Ne varžybų metu sportininkai buvo pradėti tikrinti tik 1989 metais, o nuo tada daug atletų, ypač sprinterių, buvo pagauti atradus draudžiamas medžiagas jų organizmuose. Dabar ypač sunku pasakyti, kurie ilgiausiai gyvuojantys rekordai buvo pasiekti sąžiningai.
Vyrų sprinte 100, 200 ir 400 m bėgikai gerino rekordus 1990-aisiais ir 2000-aisiais, bet tik vienas krito nuo 2009 metų. Kodėl? Nes 2009 metais bėgo Usainas Boltas, turbūt greičiausias visų laikų sprinteris. Jamaikiečio rekordai 100 ir 200 m sprinte lieka iki šių dienų, nors jis baigė karjerą 2017 metais.
Žiūrint tik į pasaulio rekordus ir bandant suprasti, kaip žmonės tampa vis greitesni, kyla rizika nepamatyti miško spoksant į atskirus medžius.
